Browsing Tag

istorija

43 įrašų

Vilniaus tekstai

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar Lietuva turi teisę gintis?

Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas. Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Patriotizmo pagrindai

Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą.Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas

Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas… Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas…
Skaityti daugiau
0
0
0

Šviesus rytojus ir jo sutemos: apie literatūrą vėlyvuoju sovietmečiu

2012 m. gruodžio 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Šviesaus rytojaus sutemos: Lietuvių literatūra vėlyvuoju sovietmečiu“. Konferenciją surengė LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius, tačiau simboliška atrodo dalomosiose programėlėse įsivėlusi klaida, renginio autorystę priskirianti Senosios literatūros skyriui. Mat sovietmetis tikrai pasirodo esąs tokia paleolitinė epocha, taip nutolusi nuo šiandienės patirties, sunkiai apibūdinama, nors nuolat juntama, bauginanti kaip niekaip Anapilin neiškeliaujanti vėlė. O gal kaltė? Kaltės baimė? – apie tai jau po pirmųjų pranešimų į diskusijas leidosi konferencijoje dalyvavę ir moderavę literatūrologai: Rimantas Kmita, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Imelda Vedrickaitė, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė, Regimantas Tamošaitis, Taisija Laukkonėn, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Loreta Mačianskaitė, Dalia Striogaitė, Aušra Jurgutienė.2012 m. gruodžio 7 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija „Šviesaus rytojaus sutemos: Lietuvių literatūra vėlyvuoju sovietmečiu“. Konferenciją surengė LLTI Šiuolaikinės literatūros skyrius, tačiau simboliška atrodo dalomosiose programėlėse įsivėlusi klaida, renginio autorystę priskirianti Senosios literatūros skyriui. Mat sovietmetis tikrai pasirodo esąs tokia paleolitinė epocha, taip nutolusi nuo šiandienės patirties, sunkiai apibūdinama, nors nuolat juntama, bauginanti kaip niekaip Anapilin neiškeliaujanti vėlė. O gal kaltė? Kaltės baimė? – apie tai jau po pirmųjų pranešimų į diskusijas leidosi konferencijoje dalyvavę ir moderavę literatūrologai: Rimantas Kmita, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Imelda Vedrickaitė, Dalia Satkauskytė, Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Loreta Jakonytė, Regimantas Tamošaitis, Taisija Laukkonėn, Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Loreta Mačianskaitė, Dalia Striogaitė, Aušra Jurgutienė.
Skaityti daugiau
0
0
0

Smetoniški kino prioritetai

1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone. 1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone.
Skaityti daugiau
0
0
0

Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu

1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą. 1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą.
Skaityti daugiau
0
0
0