Browsing Tag

Justinas MarcinkeviA?ius

3 įrašų

Apsisprendimo ir ryžto žmogus

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią. Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią. Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?
Skaityti daugiau
0
0
0

Tiesioginė laisva kalba

Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Toli gražu

Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012). Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“. Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012). Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“.
Skaityti daugiau
0
0
0