Veidrodis meluoja
Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrinta torto masė, bet taip, lyg mūza vis dėlto kartkartėmis šnabždėtų kokį nors sumanymą ar sprendimą, tačiau visada per mažai tam, kad pasisakymas sudarytų koherentinę, įtikinamą visumą.
Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitų. Eilėraščius jiems diktuoja įkvėpimas, bet paskaitų mūzos, deja, nėra; juk tai ne kauke prisidengusi Talėja ir ne tragedijų specialistė Melpomenė, ne rūsčioji Uranija, kuri bičiuliavosi su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, ne susimąsčiusi Polihimnija, net ne Klėja, ne kitos mūzos – ir tikrai ne Mnemosinė, globojanti visą devynetą tų aikštingų mergelių. Gal kaip tik todėl poetų paskaitos – ir esė – dažniausiai pabyra į smulkius fragmentus kaip prastai sutrinta torto masė, bet taip, lyg mūza vis dėlto kartkartėmis šnabždėtų kokį nors sumanymą ar sprendimą, tačiau visada per mažai tam, kad pasisakymas sudarytų koherentinę, įtikinamą visumą.
