Apie kultūros vertybes, prioritetus ir kitus pasirinkimus

Dabarties paklaidžiojimai po praeitį ir pažvilgčiojimai į ateitį turi gundantį sąlygiškumo prieskonį… 1992 m. ratifikavusi Europos kultūros konvenciją, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, įsipareigojo siekti Europos Tarybos narių didesnės vienybės „apsaugant ir įgyvendinant, be kitų tikslų, idealus ir principus, kurie yra visų bendras paveldas“, taip pat vykdant bendrų veiksmų politiką, užtikrinsiančią ir skatinsiančią Europos kultūros plėtrą.1 Ši konvencija, parengta prieš šešis dešimtmečius, numatė, kad kultūra sieks politinio bendrumo, padėsiančio išvengti klaidžiojimų pavieniui tamsiame pasirinkimų miške, puoselėti vienybę, ieškant tiesiausių kelių šiame informacinio triukšmo, nesiliaujančių karų ir socialinių aklaviečių pasaulyje.
Skaityti daugiau

Kompozitorius Šarūnas Nakas: „Menininkai tėra patarnautojai kūrybos pasaulyje“

Skaitau tekstus užsienio portaluose, žiūriu britų ir prancūzų kultūrinę televiziją, ir neatrodo, kad žiniasklaida bruktų kokius nors man nereikalingus dalykus. Atvirkščiai, tai aš renkuosi, ką noriu, džiaugdamasis, kad atsirado toks informacinis komfortas. Seku ir lietuvišką internetinę žiniasklaidą, atsirinkdamas tai, kas man svarbu: ši procedūra visai nesudėtinga.
Skaityti daugiau

Veldėti, paveldėti ir saugoti

Vilniuje 2013 m. lapkričio 13–14 d. vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“ – siekiant integruoto požiūrio“. Konferencijoje svarstyti paveldo ir jo suvokimo, saugojimo klausimai, požiūrių suderinimo galimybės. Teko viena kita mintimi pasidalyti, žvelgiant iš bendresnio kultūros lauko. (Autorės past.)
Skaityti daugiau

Dailininkas Mikalojus Vilutis: „Ar gali Muncho „Šauksmas“ konkuruoti su degtine?“

Stengiuosi priklausyti nuo savęs, bet ne nuo pasaulio, esančio šalia. Esu atsiribojęs, bet ne todėl, kad man neįtinka tai, kas vyksta aplink, bet mano prigimtis tokia. Kitokiame pasaulyje taip pat būčiau atsiribojęs, bet kitokius paveikslėlius pai­šyčiau. Vadinasi, aplinka mane veikia. Bet mano prigimtis išlieka ta pati ir paveikslėliuose gražumo tiek pat išlieka. Esmė liktų ta pati, tik forma kita. Ne nuo pasaulio stengiuosi atsiriboti, o nuo to, kas man neįdomu, nuo manęs nepriklauso, ko neišmanau.
Skaityti daugiau

Poetas Tomas Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plė­tojasi be dotacijų“

Lietuvoje lankausi gal dažniau negu dauguma emigrantų, bet tik porą kartų per metus – kartais po kokį mėnesį, kartais trumpiau. Todėl lietuviškos žiniasklaidos pasaulis manęs negali itin aktyviai veikti, nors jį ir seku. „Brukamos pramogos” manęs neveiktų net ir tada, jei gyvenčiau Lietuvoje –­ jos man absoliučiai neįdomios. Politinėse diskusijose, kaip žinia, kartais dalyvauju, bet ne konkrečiais klausimais, apie kuriuos nenusimanau (be to, jiems dažniausiai gaila eikvoti laiką), o tada, kai diskutuojama apie svarbius visuomenės gyvenimo vektorius, apie kuriuos, tikiuosi, turiu šiokį tokį supratimą.
Skaityti daugiau

Rašytoja Undinė RADZEVIČIŪTĖ

Absoliutus eskapizmas į save gana greitai sunaikintų ir žmogų, ir kūrėją. O kultūra negali būti vien intelektualioji. Šiuo metu paversti oficialiąją kultūrą dominuojančia būtų įmanoma tik smurtiniu keliu, ir tokiu atveju didžiąją dalį visuomenės paliktume be jokios kultūros ir be jokių pramogų. Tai būtų kultūrinė intravertų represija prieš ekstravertus, kurie tiesiog gyvenime labiausiai nori šokti ir dainuoti įlindę į rožinius kombinezonus.
Skaityti daugiau

Nuo laisvės iki stoties ir atgal

Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo – universalaus žmogaus, gatvė įsikirtusi čia kaip viena šių trijų gatvių trikampio kraštinė. Ji tarsi saugo menką erdvę tarp Laisvės ir Stoties gatvių, laisvės ir stoties dimensijų.
Skaityti daugiau