KANKLĖS BUVO JO GYVENIMAS
Kanklės, kanklelės, kanklytės… Jau daugel amžių jūs sidabriniais garsais užliejat lietuvio širdį, raminat supamą kūdikį, sergite ligų kamuojamą, apraudate velionį, maldą lydite Viešpaties karalystėn ar linksminate jaunimą susibūrimuose. Ačiū, pražilusios kanklės, už pasakose, padavimuose tarsi Baltijos pajūrio gintare paslėptą ir išsaugotą pagonišką lietuvių tautos praeitį, už atsakingai iš rankų į rankas mums perduotą protėvių kultūros palikimą…
