Browsing Tag

lietuviA? dramaturgai

5 įrašų

Sąlyginės figūros Kosto Ostrausko dramose

Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų ėmėsi puoselėti naująsias dramos tradicijas, avangardizmą, kurti absurdo, postmoderniąsias dramas ir lietuvių dramaturgijoje įtvirtino paradokso situaciją. Konfliktą kūriniuose dažnai nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą kuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė. Dažnoje K. Ostrausko dramoje pastebimas ir iki tol lietuvių dramaturgijai ne itin būdingas reiškinys – vietoj tradicinių personažų įterpiamos metaforinės figūros.Prieš daugiau nei metus Lietuvos literatūros pasaulis neteko išeivijos literatūros istoriko ir kritiko, savito teatro kūrėjo, dramaturgo Kosto Ostrausko (1926–2012). Jis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pirmasis iš lietuvių dramos kūrėjų ėmėsi puoselėti naująsias dramos tradicijas, avangardizmą, kurti absurdo, postmoderniąsias dramas ir lietuvių dramaturgijoje įtvirtino paradokso situaciją. Konfliktą kūriniuose dažnai nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą kuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė. Dažnoje K. Ostrausko dramoje pastebimas ir iki tol lietuvių dramaturgijai ne itin būdingas reiškinys – vietoj tradicinių personažų įterpiamos metaforinės figūros.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tarpinė kasdienybės keleivio stotelė ir teatras

Kai imiesi rašyti apie iškilesnį žmogų, kurį, atrodo, gana gerai pažinojai, staiga liūdnai susimąstai: kaip mažai galime pasakyti apie netrumpus vieni kitų gyvenimus! O tiek, regis, patirta… Ir vis dėlto bandai paliudyti bent vieną kitą to žmogaus bruožą. Nes jauti pareigą priminti apie jį ir nori prisiminti pažintį su juo, palikti pagarbos ženklą – padėti dar vieną baltą akmenėlį istorijos atmintyje, nelyginant skulptorės Elenos Gaputytės instaliacijoje „Tylus liudijimas“. Algirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas. Kai imiesi rašyti apie iškilesnį žmogų, kurį, atrodo, gana gerai pažinojai, staiga liūdnai susimąstai: kaip mažai galime pasakyti apie netrumpus vieni kitų gyvenimus! O tiek, regis, patirta… Ir vis dėlto bandai paliudyti bent vieną kitą to žmogaus bruožą. Nes jauti pareigą priminti apie jį ir nori prisiminti pažintį su juo, palikti pagarbos ženklą – padėti dar vieną baltą akmenėlį istorijos atmintyje, nelyginant skulptorės Elenos Gaputytės instaliacijoje „Tylus liudijimas“. Algirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje

Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis. Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis.
Skaityti daugiau
0
0
0

1975-aisiais, užbaigus „Čičinską“…

Esame dėkingi Romui Sakadolskiui už galimybę pasiūlyti savaitraščio skaitytojams archyvinį pokalbį su ką tik mus palikusiu išeivijos dramaturgu Kostu Ostrausku – tai radijo „Amerikos balsas“ įrašas, darytas, regis, 1975 m. Ostrauską kalbina Jurgis Blekaitis. „Amerikos balso“ archyvo medžiaga šiuo metu skaitmeninama Valstybės archyve. Esame dėkingi Romui Sakadolskiui už galimybę pasiūlyti savaitraščio skaitytojams archyvinį pokalbį su ką tik mus palikusiu išeivijos dramaturgu Kostu Ostrausku – tai radijo „Amerikos balsas“ įrašas, darytas, regis, 1975 m. Ostrauską kalbina Jurgis Blekaitis. „Amerikos balso“ archyvo medžiaga šiuo metu skaitmeninama Valstybės archyve.
Skaityti daugiau
0
0
0