Prieškario fotografų organizacijos Kaune

Lietuvos fotografija nuo pat pirmųjų 1839 m. mūsų krašte padarytų dagerotipų iki nepriklausomybės atgavimo 1918 m. net 77 metus vystėsi nelaisvės sąlygomis. Šalyje iki tarpukario nebuvo nei vienos fotografų organizacijos, kuri būtų koordinavusi jų veiklą, rengusi parodas, leidusi fotografijai skirtus leidinius. Tik 1926 m. kovo 13 d. Kauno komercinių fotoateljė savininkai įkūrė pirmąją šalyje organizaciją – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją[1]. Suvažiavimas vyko fotografo Karlo Baulo ateljė (Kaunas, Laisvės al. 57). Dalyvavo daugiau kaip 50 fotografų, išrinkta valdyba (Šimonas Bajeras, Izidorius Girčys, Mejeris Smečechauskas ir kt.). Organizacija vienijo visos Lietuvos fotografus (taip skelbė įstatai), rūpinosi komercinių ateljė savininkų reikalais, bandė spręsti jų problemas, siekė fotografijos išsivystymo ir plėtros. Nors iki pat organizacijos panaikinimo 1940 m. vykdavo suvažiavimai, buvo renkama valdyba, tačiau visa veikla tebuvo deklaratyvaus pobūdžio. Fotografai mėgėjai liko nuošalyje. Jiems buvo reikalinga sava organizacija, kurios įkūrimo teko palūkėti.
Skaityti daugiau

Tyliai gyvenančiųjų metraštininkas

Arūnas Baltėnas (g. 1956) iki šiol geriausiai buvo žinomas kaip miestų, ypač Vilniaus, fotografas. Neatsitiktinai ir ką tik išleistoje „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“ menininkas pristatomas „praėjusio laiko“ Vilniaus ciklu. Tiesa, taip pat ir keliomis fotografijomis iš serijos „Prieglobsčiai“, kurioje užfiksuotos Vilniaus dailininkų dirbtuvės, kasdienė jų darbo aplinka. Tačiau tiek savo miestų fotografijose, tiek cikle apie dailininkus A. Baltėnas išvengia pasakojimo apie žmogų taip, lyg jo nė nebūtų… Arūnas Baltėnas (g. 1956) iki šiol geriausiai buvo žinomas kaip miestų, ypač Vilniaus, fotografas. Neatsitiktinai ir ką tik išleistoje „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“ menininkas pristatomas „praėjusio laiko“ Vilniaus ciklu. Tiesa, taip pat ir keliomis fotografijomis iš serijos „Prieglobsčiai“, kurioje užfiksuotos Vilniaus dailininkų dirbtuvės, kasdienė jų darbo aplinka. Tačiau tiek savo miestų fotografijose, tiek cikle apie dailininkus A. Baltėnas išvengia pasakojimo apie žmogų taip, lyg jo nė nebūtų…
Skaityti daugiau

Mano namai – tai amžinas kelias

Fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas, net ir įkopęs į septintą dešimtmetį, „poilsį vis dar skaičiuoja dienomis ir valandomis, keliones – tūkstančiais kilometrų, o fotografijas – dešimtimis tūkstančių kadrų“. Šie fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį, P. Normantui tinka ir šiandien. Gal tik tiek, kad per tą laiką ekspedicijų į Rytų kraštus skaičius jau pasiekė du dešimtmečius, 18 pasaulio valstybių surengta per 200 parodų, išleista 11 fotografijų knygų. O ir planų bei svajonių – ne ką mažiau. Fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas, net ir įkopęs į septintą dešimtmetį, „poilsį vis dar skaičiuoja dienomis ir valandomis, keliones – tūkstančiais kilometrų, o fotografijas – dešimtimis tūkstančių kadrų“. Šie fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį, P. Normantui tinka ir šiandien. Gal tik tiek, kad per tą laiką ekspedicijų į Rytų kraštus skaičius jau pasiekė du dešimtmečius, 18 pasaulio valstybių surengta per 200 parodų, išleista 11 fotografijų knygų. O ir planų bei svajonių – ne ką mažiau.
Skaityti daugiau