Browsing Tag

lietuviA? literatAi??ra

27 įrašų

Kur yra lietuvių literatūra?

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“?
Skaityti daugiau
0
0
0

Skaitome su Jakoszu: vasaris

Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, –­ daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry.
Skaityti daugiau
0
0
0

Senas kelias veda į naują varpinę

Tuščia jo – vienuoliktoji Aido Marčėno eilėraščių knyga. Ankstesniųjų autoriaus knygų pavadinimai – Šulinys, Angelas, Dulkės, Metai be žiogo, Vargšas Jorikas, Dėvėti, Pasauliai, Šokiai, Dievų taupyklė, Ištrupėjusios erdvės – buvo aiškūs ir konkretūs, kūryboje tapo pasikartojančiais motyvais, apipintais reikšmėmis, tad naujasis atkreipia dėmesį savitumu – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tuščia jo – provokuoja. Jį ne tik galima su šypsena perkonstruoti (tu š[i]čia jo; tu š čia jo; jo, tuščia), bet ir kyla klausimas, gal tai nieko-visko dia­lektika: „Viešpats, kuris yra! / kur jis yra? / pilna visur jo“ („Iš teologijos pamokėlių: slėpynės“, p. 83), o gal tiesiog tai, ką, anot paties autoriaus, angliškai kalbantis jaunimas gali išsiversti kad ir į bitlišką let it be.
Skaityti daugiau
0
0
0

Skonio politika: kas ir iš ko moka atskirti geras knygas?

Dalyvaujant Lietuvos literatūros gyvenime, dažnai susidaro įspūdis, kad esama didžiulio atotrūkio tarp literatūros profesionalų – visų pirma rašytojų, bet taip pat ir kritikų, ekspertų, vadybininkų, – ir „galutinių vartotojų“, tai yra skaitytojų. Savaime šis atotrūkis galėtų būti tiesiog natūralus skirtingų interesų, išsilavinimo, aplinkos ir pasaulėžiūros padarinys, jei ne viena esminė išlyga – finansiškai profesionali literatūra ir visa, kas su ja susiję, pavyzdžiui, kritika ar leidyba, yra visiškai priklausoma nuo skaitytojo. Skaitytojas arba pats yra pirkėjas, tai yra sumoka už literatūros profesionalų darbą savo paties pinigais, arba yra mokesčių mokėtojas, tuomet finansuoja visą literatūrinę veiklą per valstybės biudžetą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Būdama kokių dvejų trejų metukų, galėdavau tiktai prieiti prie tėvų turėtos knygų spintos su stiklinėmis durimis ir žiūrėti į knygas, rankas susidėjusi už nugaros, kad neištepčiau stiklo. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis. Knyga buvo kažkas nuostabaus ir uždrausto.
Skaityti daugiau
0
0
0

Skaitymai su Jakoszu: sausis

Štai ir baigėsi vienas kultūrinės spaudos sezonas, prasideda nauji, tikriausiai nieko naujo neatnešiantys literatūriniai metai. Nekartosiu priežasčių, kodėl esu skeptikas –­­ jų ankstesnėse apžvalgose privardijau begalę ir manau, kad kurį laiką galėsiu ramiai kalbėti vien apie literatūrą, koncentruodamasis ties jūsų, mieli kolegos, rašiniais. Pasakyta, be abejo, ne viskas (nes visko pasakyti neįmanoma), todėl esu tikras, kad laikui bėgant minčių ir vėl kils, – tiesiog dabar atrodo, kad skubotos išvados (o jos būtų skubotos, nes daugmaž viską, dėl ko neturiu abejonių, jau esu pasakęs) gali dirbtinai apriboti mąstymo teritoriją, ir iš to, matyt, nebūtų nieko gero. Kitaip kalbant, susilaikymas yra dorybė, – ir dabar ypač palankus metas ja pasipuošti.
Skaityti daugiau
0
0
0

Gruodžio skaitymai

Štai ir baigėsi metai, per kuriuos mano pasitikėjimas kultūrspaude iš „trapaus” virto „kritiškai mažu”, – drąsiai galėčiau jį vadinti nepasitikėjimu. Tai liūdina, nes aną sausį vis dar atrodė, kad imuosi pras­mingo, liūdną situaciją (kuri, – taip rodėsi, – niekam negali patikti) keisti padėsiančio darbo, o nūn jau kaip ir akivaizdu, jog visa liks tvyroti toje pačioje apgailėtinoje būklėje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Dar apie Kristijoną Donelaitį

Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia. Kūrėjo didumas ir iš to, ar jis prisišaukia įspūdingesnių tyrėjų, matančių daugiau, labiau rizikuojančių. Liudvikas Rėza – pirmas paskelbė „Metus” (1818), išvertė į vokiečių kalbą, priskyrė prie neoklasikinės kultūros paminklų, lietuvių kalbos paminklų; metai keturiomis giesmėmis. Akcentavo gilų lietuviškumą: „Visame veikale, be to, vyrauja atitinkanti lietuvio charakterį romi, kūdikiška dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir neveidmaininga Dievo baimė, taip kad mes poetą dėl šitų dorybių, dėl jo sielos paprastumo bei tiesumo ir nekaltumo tiesiog pamilstame.” Pamilti ir didžiuosius mūsų, mylėti kaip pačius artimiausius. Kur nėra meilės, nėra ir gyvybės.
Skaityti daugiau
0
0
0