Žiniasklaidos laikas (9)

Rašytojo Sauliaus Šaltenio ir režisieriaus Jono Vaitkaus užmojis sukurti meninį filmą apie Salomėją Nėrį „Demonų amžius“ sudomino žiniasklaidą, kuri ėmė negailestingai manipuliuoti tema, įvairiais pastarąjį sumanymą komentavusiais ekspertais ir visuomenės dėmesiu. Mano nuomone, deja, tenka konstatuoti, jog vienu pačių nekorektiškiausių tekstų šiuo atveju yra 2014 m. kovo 30 d. Delfi.lt paskelbta publikacija „Istorikai skambina pavojaus varpais: rengiama dirva būsimai okupacijai“ (jo autorės dėka ir man pačiam teko patirti, ką reiškia atsidurti žiniasklaidos manipuliacijų lauke).
Skaityti daugiau

Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas.
Skaityti daugiau

Antano Strazdo knygai – 200

Šiemet ne tik Kristijono Donelaičio didžioji sukaktis. 200 metų sueina ir nuo Antano Strazdo knygos „Giesmės svietiškos ir šventos” (1814), žyminčios lietuvių lyrikos pradžią. Nedidelė ta pradžia – tik 9 pasaulietinės ir 2 religinės giesmės, o labai svarbi. „Versmių” serijoje 1974 metais išleistos „Giesmės apie siratas” įžanginiame straipsnyje Vytauto Vanago, svarbiausio Antano Strazdo biografo, tyrinėtojo, tekstologo, pasakyta: „Kūrybinė A. Strazdo biografija – kiek ji mums žinoma –­ priklauso jo senatvei. Varydamas jau šeštąją dešimtį, 1814 m., poetas Vilniuje, Misijonierių vienuolyno spaustuvėje, išspausdino vienintelį savo eilių rinkinėlį „Giesmės svietiškos ir šventos”. Po dešimties metų, 1824 m., bandė išleisti antrą poezijos rinkinį, deja, jo rankraštis įstrigo cenzūroje ir dingo ar iki šiol tebėra nesurastas” („Antanas Strazdas ir jo kūryba”). Iš šio rinkinio nuorašu išlikęs mįslingasis „Ei, Dieve dievulaitis”: Ei, Dieve dievulaitis, / Esmu tikras žemaitis…”
Skaityti daugiau

Marcelijaus Martinaičio ruduo

Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.
Skaityti daugiau

„Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas“

1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena apie dalyvavimo tame būrelyje svarbą. Rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio prisiminimuose ryškėja M. Martinaičio laikysena, kuri nebuvo matoma viešajame gyvenime.
Skaityti daugiau

Stasys Jonauskas: „Nerašau datų prie eilėraščių…“

Tėvai nežinojo, kad rašau. Nieko aš jiems nesakiau. Kai tėvas mirė, aš tikriausiai ir pradėjęs rašyti nebuvau. Tiesiog nežinau, gal kartais ir matė, kad ten sėdžiu, kažką rašau. Gal mama vėliau ir sužinojo, nors vargu. Rašyti pradėjau atsitiktinai, kaip vaikas. Šeštoje ar septintoje klasėje, tiksliai nepamenu. Tai buvo gal 1963-aisiais, nes 1964 metais baigiau aštuonmetę Gėsalų mokyklą. Mokykloje buvau skaitęs keletą knygelių. Viena pirmųjų tarp senų daiktų rasta ir perskaityta V. Hugo „Paskutinė nuteistojo mirti diena”. Jeigu gerai prisimenu, ten buvo pasisakoma prieš mirties bausmę. Dabar dar atsimenu, parašiau: „Pavasari, pavasari, ateiki pas mus / Pavasari, pavasari, į mūsų namus / Pavasari, pavasari, mes tavęs laukiam / Pavasari, pavasari, mes tave šaukiam.”
Skaityti daugiau

Literatūriniai pusryčiai su Bernardu Brazdžioniu

Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje. Po įspūdingo literatūros vakaro Šiaulių universiteto Baltojoje salėje ne mažiau įspūdingas jo tęsinys užsibaigė Bernardo Brazdžionio autografais tiems, kurie dar neturėjo savo bibliotekose „Poezijos pilnaties“. Knygomis netikėtai apdovanojo vyskupas.
Skaityti daugiau