A�iuolaikinA�s lietuviA? literatA�ros vertA�jas A? anglA? kalbA� Jonas Zdanys gyvena JAV, pats kuria eilA�raA?A?ius, Konektikuto A�ventosios A�irdies universitete dA�sto anglA? kalbA�. J. Zdanys pasakoja apie vertimo malonumA�, savo santykA? su kA�rA�jais, lietuvybA� Amerikoje. SusiraA?inA�jo DeimantA� DaugintytA�.
A�iuolaikinA�s lietuviA? literatA�ros vertA�jas A? anglA? kalbA� Jonas Zdanys gyvena JAV, pats kuria eilA�raA?A?ius, Konektikuto A�ventosios A�irdies universitete dA�sto anglA? kalbA�. J. Zdanys pasakoja apie vertimo malonumA�, savo santykA? su kA�rA�jais, lietuvybA� Amerikoje. SusiraA?inA�jo DeimantA� DaugintytA�.
VaikA?tinA�ju po labai modernA? dailA�s muziejA? Taline. Per tA� modernumA� net sunku suvokti, ar viskA� jau esi apA�jA�s, nes kai kurie koridoriai A?iek tiek primena labirinto mA?sles. Kai jau atrodo, kad viskA� apA?iA�rA�jau ir nusileidusi A? pirmA�jA? aukA?tA� lA�kuriuoju savo kompanijos, dar a�ztebeblA�dinA�janA?iosa�? po labirintus, pamatau kaA?kaip keistai paslA�ptA� salA� a�� visai A?one, tolokai nuo kitA? koridoriA?. VaikA?tinA�ju po labai modernA? dailA�s muziejA? Taline. Per tA� modernumA� net sunku suvokti, ar viskA� jau esi apA�jA�s, nes kai kurie koridoriai A?iek tiek primena labirinto mA?sles. Kai jau atrodo, kad viskA� apA?iA�rA�jau ir nusileidusi A? pirmA�jA? aukA?tA� lA�kuriuoju savo kompanijos, dar a�ztebeblA�dinA�janA?iosa�? po labirintus, pamatau kaA?kaip keistai paslA�ptA� salA� a�� visai A?one, tolokai nuo kitA? koridoriA?.
Kauno senbuviui, solidžiam VDU profesoriui, žinomam rašytojui, teatralui Baliui Sruogai nusibodo svetimuos palociuos glaustytis su sava šeimynėle – išmintingąja žmona Vanda, numylėtine dukrele Dalia, nutarė, kad būtų puiku savus namus turėti… Ir išdygo Laikinosios sostinės pakrašty, dar kone plyname lauke, nors tai jau vadinosi gatvė – Ramioji – dviaukštis medinių rąstų namas su atvira veranda, dar nemenko sklypo daržui-sodui apsuptas… Buvo 1938-ieji. Regis, vėrėsi ilgas laimingas gyvenimas…
Kauno senbuviui, solidžiam VDU profesoriui, žinomam rašytojui, teatralui Baliui Sruogai nusibodo svetimuos palociuos glaustytis su sava šeimynėle – išmintingąja žmona Vanda, numylėtine dukrele Dalia, nutarė, kad būtų puiku savus namus turėti… Ir išdygo Laikinosios sostinės pakrašty, dar kone plyname lauke, nors tai jau vadinosi gatvė – Ramioji – dviaukštis medinių rąstų namas su atvira veranda, dar nemenko sklypo daržui-sodui apsuptas… Buvo 1938-ieji. Regis, vėrėsi ilgas laimingas gyvenimas…
Rašytojas Nacionalinės premijos (ir kitų literatūros premijų) laureatas JONAS MIKELINSKAS šį pavasarį atšventė savo 90-metį. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius pastaraisiais metais, regis, labiau reiškiasi kaip aštrios publicistinės plunksnos meistras. Tad, rašytojui maloniai sutikus atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus, labiau šia – visuomenine-istorine linkme ir kreipėme pokalbį…
Rašytojas Nacionalinės premijos (ir kitų literatūros premijų) laureatas JONAS MIKELINSKAS šį pavasarį atšventė savo 90-metį. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius pastaraisiais metais, regis, labiau reiškiasi kaip aštrios publicistinės plunksnos meistras. Tad, rašytojui maloniai sutikus atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus, labiau šia – visuomenine-istorine linkme ir kreipėme pokalbį…
Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauklus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje.
Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs keptuvėje šildydamas rausvas lašišų atraižėles – vėliau pamatau, kad šaldymo kameroje vien tos suledėjusios atraižėlės. „Užkąsk ir galėsim važiuot“, – sako jis, kai pakabinu rankinę ant kėdės ir atsisėdu prie ovalaus virtuvės stalo. Atrodo, niekas nepasikeitę – kol valgau, tėvas ruošiasi į kapines: paima iš stalčiaus degtukus, įdeda į maišelį skudurėlį ir keturias oranžines žvakeles. „Šluota nuo ano karto liko mašinoje“, – burbteli ir eina persirengti.Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs keptuvėje šildydamas rausvas lašišų atraižėles – vėliau pamatau, kad šaldymo kameroje vien tos suledėjusios atraižėlės. „Užkąsk ir galėsim važiuot“, – sako jis, kai pakabinu rankinę ant kėdės ir atsisėdu prie ovalaus virtuvės stalo. Atrodo, niekas nepasikeitę – kol valgau, tėvas ruošiasi į kapines: paima iš stalčiaus degtukus, įdeda į maišelį skudurėlį ir keturias oranžines žvakeles. „Šluota nuo ano karto liko mašinoje“, – burbteli ir eina persirengti.