Kairiarankio kentauro pėdomis
Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus.Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus.
