literatAi??ra – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Kur yra lietuvių literatūra?

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“?

Skaityti daugiau

Literatūrologijos milžino paunksmėje

Wolfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kūrėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis užima išskirtinę vietą.

Skaityti daugiau

Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdyje.

Skaityti daugiau

Po Nobelio ženklu

2013 metai Kanadai itin dosnūs ir reikšmingi – šios šalies literatūra pirmą kartą pelnė Nobelio premiją. Ji atiteko garbaus amžiaus novelistei, Šiaurės Amerikos skaitytojų numylėtinei Alice Munro, per savo netrumpą kūrybinį gyvenimą išleidusiai keturiolika apsakymų rinkinių ir pelniusiai šešiolika Kanados ir pasaulinės literatūros premijų. Post factum atsivėrė erdvė diskusijoms, ar Kanadoje nėra daugiau rašytojų, labiau nusipelniusių Nobelio premijos, buvo paminėtos kelios pavardės, tarp jų Margaret Atwood ir Michaelas Ondaatje, pasaulyje kur kas plačiau nei Alice Munro pagarsėjusių tiek savo kūryba, tiek visuomenine bei pilietine veikla.

Skaityti daugiau

Literatūriniai pusryčiai su Bernardu Brazdžioniu

Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje. Po įspūdingo literatūros vakaro Šiaulių universiteto Baltojoje salėje ne mažiau įspūdingas jo tęsinys užsibaigė Bernardo Brazdžionio autografais tiems, kurie dar neturėjo savo bibliotekose „Poezijos pilnaties“. Knygomis netikėtai apdovanojo vyskupas.

Skaityti daugiau

Virginijus Gasiliūnas: „Geros knygos yra kaip geri gyvenime sutikti žmonės“

Virginijus Gasiliūnas žinomas kaip literatūrologas, buvęs radijo žurnalistas, nenuilstantis filologinių įdomybių ieškotojas, šiuo metu besidarbuojantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Taip pat ir tinklaraščio „Šis tas apie šį tą“ autorius, kuriame jau daugiau nei 600 įrašų apie daugybę dalykų, vienaip ar kitaip susijusių jei ne su literatūros, tai su kultūros istorija ar nūdiena.

Skaityti daugiau

Kam reikalingos senos knygos ir profesoriai?

Aš, būdamas akademikas, visą gyvenimą primygtinai siūliau studentams, kad jie pasilaikytų geras jau perskaitytas ir pilnas pastabų knygas, neparduotų jų, o kauptų savo bibliotekas. Deja, netikėtai patyriau sukrečiantį šoką. Knygos, kaip ir aš pats, sensta. Jos sunkios ir nelengva jas gabenti. Kiekvienas bibliotekininkas ar knygininkas tai patvirtintų. Vis dėlto, kalbant apie mano knygas, – jos nesensta ir neapsunkina.

Skaityti daugiau

Apie poezijos vertimą

Daugelį metų svajoju išversti Goethe’s „Elegiją“, nepaprasto grožio ir neįtikėtinos gelmės eilėraštį, kuriame poezija tobulai maišosi su filosofija, kur taisyklingas ritmas skatina mąstyti ir viskas alsuoja harmonija, ir toji harmonija dvelkia nepaprastu liūdesiu. Kiek kartų skaitau tas eiles, tiek mane apima nepasitenkinimas, kad man trūksta žodžių, kad dar nesubrendo mano mintys, kurios leistų man tą eilėraštį parašyti lenkiškai.Daugelį metų svajoju išversti Goethe’s „Elegiją“, nepaprasto grožio ir neįtikėtinos gelmės eilėraštį, kuriame poezija tobulai maišosi su filosofija, kur taisyklingas ritmas skatina mąstyti ir viskas alsuoja harmonija, ir toji harmonija dvelkia nepaprastu liūdesiu. Kiek kartų skaitau tas eiles, tiek mane apima nepasitenkinimas, kad man trūksta žodžių, kad dar nesubrendo mano mintys, kurios leistų man tą eilėraštį parašyti lenkiškai.

Skaityti daugiau

Orhan Pamuk: kitoniškos būties paveikslas

„Kai kalbu apie rašymą, pirmiausia man į galvą ateina ne romanas, eilėraštis ar literatūros tradicija, o žmogus, kuris eina savo kambarin, sėdasi prie stalo ir būdamas vienas įsižiūri į savo vidų. […] Rašyti, reiškia šį vidinį žvilgsnį paversti žodžiais, […] ir tai daryti su kantrybe, atkaklumu ir džiaugsmu.“ Taip Nobelio kalboje, pasakytoje 2006 m. gruodžio 7 d. Stokholme, priimdamas šią premiją kalbėjo turkų rašytojas Orhanas Pamukas (g. 1952). Gebėjimą būti vienatvėje, įsiklausyti į savo vidų, su kantrybe ir užsispyrimu rašyti ir šioje veikloje atrasti džiaugsmą – viename interviu rašytojas įvardija kaip jam artimą „klasikinę kūrybos kaip amatininkiškos veiklos sampratą“, kurios, pasak jo, „neturėtų pamiršti ir jaunieji menininkai“.

Skaityti daugiau