Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis
Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.
