Maironis – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

To paties kito Maironio beieškant

Didžiųjų klasikų jubiliejai greta progos dar kartą pareikšti jiems pagarbą, prisimenant jų nuopelnus ir patvirtinant jų vietą lietuvių tautos panteone, visuomet duoda stimulą apmąstyti, ką jie mums reiškia dabar, žvelgiant į juos šių dienų žmogaus akimis. Šis žvilgsnis visuomet slepia maišto prieš nusistovėjusį kanoną galimybę, tačiau be šių pervertinimų, kaskart „prisimatuojant“ klasikų idėjas ir vertybes, kyla pavojus patiems klasikams virsti abstrakčiomis, nebeturinčiomis jokio ryšio su dabartiniu žmogumi ir nedarančiomis jam jokio poveikio, figūromis. Tuo tarpu naujas žvilgsnis į kultūrinę tradiciją, nepaisant jame glūdinčios potencialios griaunamosios jėgos, atranda joje gyvus, iki šiol tebejaudinančius, aktualius dalykus ir leidžia geriau suvokti, ant kokių pamatų yra pastatyta mūsų kultūra ir kuo remiasi mūsų tautinė tapatybė.

Skaityti daugiau

Kas naujo, Maironi?

Autoriaus kūryba ne atspindi epochą, bet ją „išspindi“ – žodžiais ir turiniu žaidė pirmąjį pranešimą konferencijoje Maironis ir jo epocha (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012-11-15–16) skaičiusi Viktorija Daujotytė. Maironis mums vertingas taip „drungnai, teoriškai“ – asimetriško santykio su lietuvių lyrikos klasiku neslėpė Marijus Šidlauskas. Ir nors visus metus netyla kalbos apie visų humanitarų kone prievolę aktualizuoti Maironį, „pritraukti“ jį prie mūsų epochos neištraukiant iš savosios, regisi, kad ir mokslininkams reikia suvokti, kaip prie jo prieiti ir atrakinti ne profaniškai, bet ir be egzaltacijos – gal nesupyksite – moksliškai.

Skaityti daugiau

„Tautos dainele, tu išlikai…“

Tautinio atgimimo metais (XIX a. pab.–XX a. pr.) muzikų dėka lietuvių poetų sukurtos eilės neretai patirdavo stiprių sklaidos impulsų. Profesionalų ar mėgėjų parašyti choriniai kūriniai gebėjo dar įtaigiau, visuotiniau žadinti tautiškumą, ugdyti patriotinius jausmus, skiepyti idealus ar tiesiog puoselėti meninį skonį. Ko gero, dažniausiai amžininkai tuo metu rinkosi MAIRONIO (1862–1932) poetinio žodžio ištarmę – eilėraščius, religines giesmes, balades, dramas, libretus. Jubiliejiniai poeto metai paakino muzikologę Vytautę MARKELIŪNIENĘ konkrečiau apžvelgti Tautinio atgimimo metais (XIX a. pab.–XX a. pr.) muzikų dėka lietuvių poetų sukurtos eilės neretai patirdavo stiprių sklaidos impulsų. Profesionalų ar mėgėjų parašyti choriniai kūriniai gebėjo dar įtaigiau, visuotiniau žadinti tautiškumą, ugdyti patriotinius jausmus, skiepyti idealus ar tiesiog puoselėti meninį skonį. Ko gero, dažniausiai amžininkai tuo metu rinkosi MAIRONIO (1862–1932) poetinio žodžio ištarmę – eilėraščius, religines giesmes, balades, dramas, libretus. Jubiliejiniai poeto metai paakino muzikologę Vytautę MARKELIŪNIENĘ konkrečiau apžvelgti

Skaityti daugiau

Čia gyventa prelato Maironio-Mačiulio. Tęsinys

Ekskursiją po Maironio butą mums maloniai praveda Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotoja RAMINTA ANTANAITIENĖ ir Senosios literatūros skyriaus vedėja REGINA MAŽUKĖLIENĖ. Praveriame duris, ant kurių kabo lentelė „Prelatas Maironis-Mačiulis“.Ekskursiją po Maironio butą mums maloniai praveda Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotoja RAMINTA ANTANAITIENĖ ir Senosios literatūros skyriaus vedėja REGINA MAŽUKĖLIENĖ. Praveriame duris, ant kurių kabo lentelė „Prelatas Maironis-Mačiulis“.

Skaityti daugiau

Tėvynės varpai

Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas perėmė didžiąją dalį profesorės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) rankraštinio palikimo ir gausią jos biblioteką (apie 1400 knygų). Įdomu tai, kad aie pusę knygų yra su dedikacijomis profesorei, o likusios pažymėtos V. Zaborskaitės inicialais. Rankraštinis profesorės palikimas taip pat labai gausus, todėl dar nėra iki galo sutvarkytas. Šiame straipsnyje aptarsime V. Zaborskaitės archyvo dalį, susijusią su Maironio tyrinėjimais. Kad grįžti prie Maironio yra būtina ir kad eiti jo link galime V. Zaborskaitės išmintu taku, liudija ši citata iš profesorės rankraščio: „Dabar Maironis, tarsi atlikęs savo misiją – kovotojo ir vėliavnešio, – yra lyg ir pasitraukęs iš viešumos. Bet jis, tylumoje ir gelmėje, yra vienas iš tų didžiųjų, kurie formuoja mūsų kultūros pagrindus, jos dorovinių, visuomeninių ir estetinių vertybių orientyrus, mūsų jauseną ir pasaulio suvokimą“.Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas perėmė didžiąją dalį profesorės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) rankraštinio palikimo ir gausią jos biblioteką (apie 1400 knygų). Įdomu tai, kad aie pusę knygų yra su dedikacijomis profesorei, o likusios pažymėtos V. Zaborskaitės inicialais. Rankraštinis profesorės palikimas taip pat labai gausus, todėl dar nėra iki galo sutvarkytas. Šiame straipsnyje aptarsime V. Zaborskaitės archyvo dalį, susijusią su Maironio tyrinėjimais. Kad grįžti prie Maironio yra būtina ir kad eiti jo link galime V. Zaborskaitės išmintu taku, liudija ši citata iš profesorės rankraščio: „Dabar Maironis, tarsi atlikęs savo misiją – kovotojo ir vėliavnešio, – yra lyg ir pasitraukęs iš viešumos. Bet jis, tylumoje ir gelmėje, yra vienas iš tų didžiųjų, kurie formuoja mūsų kultūros pagrindus, jos dorovinių, visuomeninių ir estetinių vertybių orientyrus, mūsų jauseną ir pasaulio suvokimą“.

Skaityti daugiau

Čia gyventa prelato Maironio-Mačiulio

Maironis šiemet išties atėjo į kiekvieno mūsų namus – nekalbant apie įvairius viešus renginius, skirtus 1862-aisiais lapkričio 2-ąją (naujuoju stiliumi) gimusiam Poetui, jo eilėraščių posmai dažniau nei anksčiau prabyla į mus iš televizijos ir radijo. Gal metas ir mums užeiti į prelato Maironio-Mačiulio namus, beje, kaip reta prabangius, tad ir prieškario aristokratijos dvelksmą pajusti galėsime… Pratęsdami „Literatūros ir meno“ projektą – pažintį su memorialiniais rašytojų namais – apžiūrime Maironio lietuvių literatūros muziejų, glaudžiantį tiek Poeto butą, tiek visai lietuvių literatūrai skirtas ekspozicijos sales (šiuo metu ten, pavyzdžiui, veikia išeiviams rašytojams ir jubiliatams Vytautui Bubniui, Jonui Mikelinskui, Kaziui Sajai skirtos parodos).Maironis šiemet išties atėjo į kiekvieno mūsų namus – nekalbant apie įvairius viešus renginius, skirtus 1862-aisiais lapkričio 2-ąją (naujuoju stiliumi) gimusiam Poetui, jo eilėraščių posmai dažniau nei anksčiau prabyla į mus iš televizijos ir radijo. Gal metas ir mums užeiti į prelato Maironio-Mačiulio namus, beje, kaip reta prabangius, tad ir prieškario aristokratijos dvelksmą pajusti galėsime… Pratęsdami „Literatūros ir meno“ projektą – pažintį su memorialiniais rašytojų namais – apžiūrime Maironio lietuvių literatūros muziejų, glaudžiantį tiek Poeto butą, tiek visai lietuvių literatūrai skirtas ekspozicijos sales (šiuo metu ten, pavyzdžiui, veikia išeiviams rašytojams ir jubiliatams Vytautui Bubniui, Jonui Mikelinskui, Kaziui Sajai skirtos parodos).

Skaityti daugiau

Maironiui – 150

Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko. Sustojama prie ankstyvųjų tekstų, aiškinantis juose ryškėjančias autoriaus rašymo motyvacijas, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuostatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko. Sustojama prie ankstyvųjų tekstų, aiškinantis juose ryškėjančias autoriaus rašymo motyvacijas, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuostatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.

Skaityti daugiau

Maironiui – 150

Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“ Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“ Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.

Skaityti daugiau