Marcelijaus Martinaičio ruduo
Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suodžių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.