meilAi??

„Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, – it iškilminga giesmė skamba mūsų, lietuvių, lūpose sena daina… Ir gyvename dažnai nebesitikėdami, nieko nelaukdami, lyg pavojingą plėšiką palikdami viltį už mūsų namų slenksčių. Viltis pavojinga – ji tirpdo taip branginamą, neretai gyvenimus įprasminančią savigailą, atima, išplėšia patogų bejėgiškumą, daigindama atsakomybę, nuvalydama žvilgsnį nuo pasiteisinimų, leidžiančių nieko neveikti, ir dovanoja realių galimybių keisti tai, ką galime, ką galiu. „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, – it iškilminga giesmė skamba mūsų, lietuvių, lūpose sena daina… Ir gyvename dažnai nebesitikėdami, nieko nelaukdami, lyg pavojingą plėšiką palikdami viltį už mūsų namų slenksčių. Viltis pavojinga – ji tirpdo taip branginamą, neretai gyvenimus įprasminančią savigailą, atima, išplėšia patogų bejėgiškumą, daigindama atsakomybę, nuvalydama žvilgsnį nuo pasiteisinimų, leidžiančių nieko neveikti, ir dovanoja realių galimybių keisti tai, ką galime, ką galiu.