Manau, mitologinė erdvė yra gyva ir tikra, kaip ir pats gyvenimas, o semiotika – ne.
Einu karštą gegužės dieną palei Nerį. Žiūriu, ant suoliuko sėdi mano studentė su drauge.
Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius… ar daug jų dar bus?” Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį… o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?