Browsing Tag

poezija

35 posts

Iš Suvalkijos lygumų į „Vilniaus Lietuvos sostapilį“

1904 metais gegužės 7 dieną atgavus spaudą daugelis knygnešių, net ir nebaigę jokių mokslų, intelektualioje aplinkoje subrendo, išsilavino ir ryžosi nebesiskirti su knyga. Vilnius, XX amžiaus pradžioje tapęs lietuvių kultūros ir tapatumo židiniu, traukė ne vieną jauną žmogų atvykti ir dirbti savo tautai. Ne išimtis buvo ir iš Šakių rajono kilę žmonės, iš kurių net šeši 1904 metais aktyviai įsijungė į pirmojo legalaus lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios” darbuotojų gretas. Tarp jų išskirtinė figūra buvo savamokslis knygnešys, poetas, vėliau laikraščių redaktorius Kastas Stiklius. Kokioje aplinkoje jis subrendo? Kokie žmonės jį supo?
Skaityti daugiau
0
0
0

Miłoszas jaunas ir senas

Viskas byloja apie tai, kad šių laikų skaitytojai ypač prisiriša prie tų poetų, kurie mirė jauni, kaip Johnas Keatsas ar Novalis, arba anksti užmetė poeziją, kad užsiimtų praktiniu gyvenimu, kaip Arthuras Rimbaud (tiesą sakant, vargu ar įmanoma rasti kitų tokios išskirtinės biografijos pavyzdžių). Mus intriguoja kas nors toks kaip Hugo von Hofmannsthalis, kuris, būdamas liceistu, rašė nepaprastus eilėraščius, o paskui lyrikos atsisakė.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Marcelijaus Martinaičio ruduo

Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Stasys Jonauskas: „Nerašau datų prie eilėraščių…“

Tėvai nežinojo, kad rašau. Nieko aš jiems nesakiau. Kai tėvas mirė, aš tikriausiai ir pradėjęs rašyti nebuvau. Tiesiog nežinau, gal kartais ir matė, kad ten sėdžiu, kažką rašau. Gal mama vėliau ir sužinojo, nors vargu. Rašyti pradėjau atsitiktinai, kaip vaikas. Šeštoje ar septintoje klasėje, tiksliai nepamenu. Tai buvo gal 1963-aisiais, nes 1964 metais baigiau aštuonmetę Gėsalų mokyklą. Mokykloje buvau skaitęs keletą knygelių. Viena pirmųjų tarp senų daiktų rasta ir perskaityta V. Hugo „Paskutinė nuteistojo mirti diena”. Jeigu gerai prisimenu, ten buvo pasisakoma prieš mirties bausmę. Dabar dar atsimenu, parašiau: „Pavasari, pavasari, ateiki pas mus / Pavasari, pavasari, į mūsų namus / Pavasari, pavasari, mes tavęs laukiam / Pavasari, pavasari, mes tave šaukiam.”
Skaityti daugiau
0
0
0

Senas kelias veda į naują varpinę

Tuščia jo – vienuoliktoji Aido Marčėno eilėraščių knyga. Ankstesniųjų autoriaus knygų pavadinimai – Šulinys, Angelas, Dulkės, Metai be žiogo, Vargšas Jorikas, Dėvėti, Pasauliai, Šokiai, Dievų taupyklė, Ištrupėjusios erdvės – buvo aiškūs ir konkretūs, kūryboje tapo pasikartojančiais motyvais, apipintais reikšmėmis, tad naujasis atkreipia dėmesį savitumu – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tuščia jo – provokuoja. Jį ne tik galima su šypsena perkonstruoti (tu š[i]čia jo; tu š čia jo; jo, tuščia), bet ir kyla klausimas, gal tai nieko-visko dia­lektika: „Viešpats, kuris yra! / kur jis yra? / pilna visur jo“ („Iš teologijos pamokėlių: slėpynės“, p. 83), o gal tiesiog tai, ką, anot paties autoriaus, angliškai kalbantis jaunimas gali išsiversti kad ir į bitlišką let it be.
Skaityti daugiau
0
0
0

Eesu toji Berlyne / su sapno gūsiais iš Lietuvos

Sausio 23 d. teko apsilankyti Berlyne pas lietuvių kilmės 1932 metais Šilutės rajone, Karceviškių kaime, gimusią, nuo 1945 metų Berlyne gyvenančią ir vokiškai rašančią poetę ir dailininkę Aldoną Gustas, keletą valandų pasikalbėti apie jos ilgą, vingiuotą gyvenimo kelią ir dvilypį talentą, jungiantį žodžio ir grafinio vaizdavimo menus. Lietuvių skaitytojui ji žinoma iš poezijos rinkinių „Briedžiai mano broliai” (vertė Vytautas Karalius, Vilnius: Vaga, 1983); Symbiosefrauen / Simbiozės moterys. Zeichnungen und Prosa / Piešiniai ir proza (vertė Giedrė Paplonskytė-Bartelt, Berlin: Corvinus Presse, 1993); Eilėraščiai. Gedichte. Proza. Prosa. Piešiniai. Zeichnungen (vertė Vytautas Karalius, Giedrė Paplonskytė-Bartelt, Vilnius: Baltos lankos, 1994); Jetzt. Dabar. Gedichte und Zeichnungen. Eilėraščiai ir piešiniai (vertė Giedrė Bartelt, Vytautas Karalius, Vytenė Saunoriūtė-Muschick, Vilnius: Baltos lankos, 1998).
Skaityti daugiau
0
0
0

Literatūriniai pusryčiai su Bernardu Brazdžioniu

Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje. Po įspūdingo literatūros vakaro Šiaulių universiteto Baltojoje salėje ne mažiau įspūdingas jo tęsinys užsibaigė Bernardo Brazdžionio autografais tiems, kurie dar neturėjo savo bibliotekose „Poezijos pilnaties“. Knygomis netikėtai apdovanojo vyskupas.
Skaityti daugiau
0
0
0