poezijos apA?valga

Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, –­ daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry.

Štai ir baigėsi vienas kultūrinės spaudos sezonas, prasideda nauji, tikriausiai nieko naujo neatnešiantys literatūriniai metai. Nekartosiu priežasčių, kodėl esu skeptikas –­­ jų ankstesnėse apžvalgose privardijau begalę ir manau, kad kurį laiką galėsiu ramiai kalbėti vien apie literatūrą, koncentruodamasis ties jūsų, mieli kolegos, rašiniais. Pasakyta, be abejo, ne viskas (nes visko pasakyti neįmanoma), todėl esu tikras, kad laikui bėgant minčių ir vėl kils, – tiesiog dabar atrodo, kad skubotos išvados (o jos būtų skubotos, nes daugmaž viską, dėl ko neturiu abejonių, jau esu pasakęs) gali dirbtinai apriboti mąstymo teritoriją, ir iš to, matyt, nebūtų nieko gero. Kitaip kalbant, susilaikymas yra dorybė, – ir dabar ypač palankus metas ja pasipuošti.

Štai ir baigėsi metai, per kuriuos mano pasitikėjimas kultūrspaude iš „trapaus” virto „kritiškai mažu”, – drąsiai galėčiau jį vadinti nepasitikėjimu. Tai liūdina, nes aną sausį vis dar atrodė, kad imuosi pras­mingo, liūdną situaciją (kuri, – taip rodėsi, – niekam negali patikti) keisti padėsiančio darbo, o nūn jau kaip ir akivaizdu, jog visa liks tvyroti toje pačioje apgailėtinoje būklėje.

Pradėdamas naują (spalio mėnesio) apžvalgą, vis dar jaučiu ankstesniosios šleifą: ne taip seniai kokybės kartelės reikalus savo bloge aptarė Sandra Bernotaitė („Kas nulaužė kokybės kartelę?”,grafomanija.com), nuoskaudas dėl neva nepelnyto išpuolio savaitraštyje „Literatūra ir menas” išliejo (Nr. 41, „Kaip mėnulis iš dangaus sosto…”) jautrusis anykštiškis Rimantas P. Vanagas… Esu dėkingas visiems, kurie daugiau ar mažiau konstruktyviai (ar bent drąsiai) stengėsi interpretuoti ar kvestionuoti mano pastabas, pasiūlymus, bet visų labiausiai norėčiau padėkoti Jūratei Visockaitei, savaitraščio „Literatūra ir menas” redakcijos skiltyje cituojančiai radikaliausias mano frazes (Nr. 41, „Būti ar nebūti?”), ir klausiančiai, – kaip teko suprasti, klausimas visai ne retorinis, – ar, nesant tinkamų publikuoti literatūros tekstų, nevertėtų (bent kurį laiką) apsiriboti vien gerais vertimais.

Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.

Neslėpsiu: įsivaizdavau, jog vasarinę apžvalgą pavyks pradėti pagraudenimu, jog šiuo metų laiku kultūriniai leidiniai ilsisi nuo literatūros, – todėl ir mes esą galėtume ramia sąžine nuo jų pailsėti. Vis dėlto paaiškėjo, kad yra ne visai taip – liepos mėnesį būta šiek tiek įdomių grožinės literatūros tekstų, nors pačios vertingiausios, kaip ir tikėjausi, buvo ne literatūrinės publikacijos, o straipsniai, kritikos tekstai, skaitytojų priekaištai ir t. t.; čia geras pavyzdys būtų mėnraštis „Metai” – jo literatūrinė dalis, išskyrus nebent Aido Marčėno bei Nerijaus Cibulsko publikacijas, tikrai neįspūdinga (vien ko verta Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas”, kurios stilius ir humoras yra tokie apgailėtini, jog perskaičius vietą, kur jaunieji gėjai progiesmiu kažką suokia rožiniais apatiniais mūvinčiam pagrindiniam herojui, susuka pilvą), o štai kiti tekstai – tiesiog puikūsNeslėpsiu: įsivaizdavau, jog vasarinę apžvalgą pavyks pradėti pagraudenimu, jog šiuo metų laiku kultūriniai leidiniai ilsisi nuo literatūros, – todėl ir mes esą galėtume ramia sąžine nuo jų pailsėti. Vis dėlto paaiškėjo, kad yra ne visai taip – liepos mėnesį būta šiek tiek įdomių grožinės literatūros tekstų, nors pačios vertingiausios, kaip ir tikėjausi, buvo ne literatūrinės publikacijos, o straipsniai, kritikos tekstai, skaitytojų priekaištai ir t. t.; čia geras pavyzdys būtų mėnraštis „Metai” – jo literatūrinė dalis, išskyrus nebent Aido Marčėno bei Nerijaus Cibulsko publikacijas, tikrai neįspūdinga (vien ko verta Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas”, kurios stilius ir humoras yra tokie apgailėtini, jog perskaičius vietą, kur jaunieji gėjai progiesmiu kažką suokia rožiniais apatiniais mūvinčiam pagrindiniam herojui, susuka pilvą), o štai kiti tekstai – tiesiog puikūs

Pradėdamas šią apžvalgą, turiu pastebėti, jog birželio mėnesį, tarytum burtų lazdele pamojus, iš kultūrinės spaudos puslapių vienu sykiu dingo „prityrę” grafomanai, kurių kūrybos buvo gausu ankstesniuose numeriuose, ir kurių priešu man teko garbė tapti, „Literatūroje ir mene” pasirodžius „Balandžio skaitymams” (Nr.22), – tačiau tai nereiškia, kad dabar tarp pastraipų švilpauja niaurūs vėjai; jei kas kur ir švilpauja, tai nebent literatūrinis jaunimas, kuriam nauji kokybiniai kriterijai kultūrinėje spaudoje (turiu viltį, kad iššvarėjusios prozos ir poezijos skiltys nereiškia, jog vadinamieji „grafomanai” šį mėnesį tiesiog neatsiuntė tekstų – nuoširdžiai tikiuos, kad jie buvo negailestingai atmesti) reiškia naujas galimybes.Pradėdamas šią apžvalgą, turiu pastebėti, jog birželio mėnesį, tarytum burtų lazdele pamojus, iš kultūrinės spaudos puslapių vienu sykiu dingo „prityrę” grafomanai, kurių kūrybos buvo gausu ankstesniuose numeriuose, ir kurių priešu man teko garbė tapti, „Literatūroje ir mene” pasirodžius „Balandžio skaitymams” (Nr.22), – tačiau tai nereiškia, kad dabar tarp pastraipų švilpauja niaurūs vėjai; jei kas kur ir švilpauja, tai nebent literatūrinis jaunimas, kuriam nauji kokybiniai kriterijai kultūrinėje spaudoje (turiu viltį, kad iššvarėjusios prozos ir poezijos skiltys nereiškia, jog vadinamieji „grafomanai” šį mėnesį tiesiog neatsiuntė tekstų – nuoširdžiai tikiuos, kad jie buvo negailestingai atmesti) reiškia naujas galimybes.