Keturiese anapus rudens
Pirmasis pokario dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje atrodo kaip juoda skylė. Tuo metu į Lietuvos spaudą, akylai prižiūrimą okupacinės valdžios pareigūnų, patekdavo tik pagyros „išvaduotojams“ ir tariamo socializmo statytojams arba ankstesnę santvarką juodinantys rašiniai. Tačiau, anot Stephano Hawkingo, „juodosios skylės nėra visai juodos“, ir tai, matyt, tinka ne tik kosminiams objektams. Moralinio ir fizinio teroro sąlygomis Lietuvoje vis dėlto buvo žmonių, kurie sugebėjo atsiriboti nuo ideologinio šurmulio, susikaupti ties vidinio gyvenimo vertybėmis ir kurti poetinius tekstus, stropiai saugomus nuo viešumos.