Vasara Vilniuje prieš šimtmetį
Antroje XIX a. pusėje Rusijos imperijoje prasidėję socialiniai ir ekonominiai procesai – sparti urbanizacija, po truputį demokratėjanti visuomenė ir įsigalinti komercinė kultūra – Vilnių pasiekė pačioje XIX a. pabaigoje. Dėl šių aplinkybių miestas, Andrzejaus Romanowskio žodžiais, „tapo mažiau nei pirmaplanis, bet daugiau nei provincialus“1. To pakako, kad Vilnių per daug nevėluodamos pasiektų, pavyzdžiui, naujausios teatro mados, kad čia trumpam pasirodymui sustotų Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkeliu keliaujančios Europos scenos žvaigždės, būtų surengtos aukšto lygio dailės parodos, prekiaujama prabangiu vynu ar demonstruojami naujausi mokslo pasiekimai. Kita vertus, „provincialus“ šiuo atveju reiškia, kad naujosios kultūros recepcija vyko slogiomis sąlygomis, kai, pasak dailininkės Marianos Veriovkinos, karaliavo pilvas, o šnekos apie progresą dažnu atveju likdavo tuščios.Antroje XIX a. pusėje Rusijos imperijoje prasidėję socialiniai ir ekonominiai procesai – sparti urbanizacija, po truputį demokratėjanti visuomenė ir įsigalinti komercinė kultūra – Vilnių pasiekė pačioje XIX a. pabaigoje. Dėl šių aplinkybių miestas, Andrzejaus Romanowskio žodžiais, „tapo mažiau nei pirmaplanis, bet daugiau nei provincialus“1. To pakako, kad Vilnių per daug nevėluodamos pasiektų, pavyzdžiui, naujausios teatro mados, kad čia trumpam pasirodymui sustotų Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkeliu keliaujančios Europos scenos žvaigždės, būtų surengtos aukšto lygio dailės parodos, prekiaujama prabangiu vynu ar demonstruojami naujausi mokslo pasiekimai. Kita vertus, „provincialus“ šiuo atveju reiškia, kad naujosios kultūros recepcija vyko slogiomis sąlygomis, kai, pasak dailininkės Marianos Veriovkinos, karaliavo pilvas, o šnekos apie progresą dažnu atveju likdavo tuščios.
