Pranas Vaičaitis ir Sintautai arba Sintautai ir Pranas Vaičaitis

Mažas miestelis lygumose dabar primena miestą. Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjo Vito Girdausko pastangomis, vykdant Europos Sąjungos finansuotus projektus, restauruotas senosios mokyklos pastatas, sutvarkyta miestelio aikštė. Kartu su Lenkija rengiant bend­radarbiavimo per sieną programos finansuojamą projektą „Sintautai–Goldap” buvo organizuojami dailininkų ir skulptorių plenerai, kurių dalyviai Sintautuose paliko savo sukurtų medžio ir akmens skulptūrų. Mažas miestelis lygumose dabar primena miestą. Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjo Vito Girdausko pastangomis, vykdant Europos Sąjungos finansuotus projektus, restauruotas senosios mokyklos pastatas, sutvarkyta miestelio aikštė. Kartu su Lenkija rengiant bend­radarbiavimo per sieną programos finansuojamą projektą „Sintautai–Goldap” buvo organizuojami dailininkų ir skulptorių plenerai, kurių dalyviai Sintautuose paliko savo sukurtų medžio ir akmens skulptūrų.
Skaityti daugiau

Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę.Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę.
Skaityti daugiau