Toli gražu
Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012).
Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka – tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ – guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“. Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012).
Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka – tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ – guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“.
