ELIF SHAFAK: RELIGINĖ MISTIKA VAKAR IR ŠIANDIEN

„Gyvename mobilumo laikais. Mūsų amžius yra migracijų, transformacijų ir globalių ryšių amžius. […] Aš esu turkų rašytoja ir jaučiuosi esanti stip­riai susijusi su savo kultūra. Bet kartu esu pasaulio pilietė. Keliauju iš kalbos į kalbą, iš kultūros į kultūrą. Kiekvieno romano rašymas man yra kažkas panašaus į „keliavimą“.“
Skaityti daugiau

YPATINGAI SEKAMI ALIŠANKOS TRAUKINIAI

Skaitydama(s) lietuvių eseistiką, įsitikini daugeliu, atrodo, banalių dalykų: kad tai neapibrėžiamas žanras; kad bent minties krašteliu negalvodama(s) apie žanrą, tų tekstų neperskaitysi; kad, net ir vertindama(s) esė, esi kaip niekad empirinis, žmogiškas skaitytoja(s) su nuosava biografija, nuosava gyvenimo ir tekstų (ne)-patirtimi. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl, skaitant Eugenijaus Ališankos rinkinį Gatvė tarp dviejų bažnyčių, pro akis praslydo ir „geri gyvenimo vertimai“, ir poetiškumas, įtraukiantis „kaip važiavimas per laiką traukiniu“. Dėl to truputį gaila ir truputį pavydu galintiems keliauti laiku – bet ir lūkuriavimas perone ar žvilgsnis į traukinio vagonus iš išorės (jų struktūrą, spalvas, vienų derėjimą su kitais) leidžia šiek tiek pasijusti keliautoju.
Skaityti daugiau

Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas

Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas… Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas…
Skaityti daugiau

TÉA OBREHT: ATMINTIES IR PASAKOJIMO GALIA

Prisimenu, kaip šiemet, aptariant praėjusių 2011 m. verstinės grožinės literatūros leidybos procesus Lietuvoje, daug skaitantis ir verčiantis profesionalus vertėjas Laimantas Jonušys pastebėjo: „Reikia pasidžiaugti, kad verčiama gera lenkų literatūra. Bet labiausiai pasigendu kiek tolimesnių kaimynų, nes kas į pietus nuo Lenkijos, mes to beveik neturim, o juk yra įdomios ir vengrų, ir kitų šalių – vadinamosios Vidurio Rytų Europos – literatūros. Jos vertimai reti, čia didelė spraga. Mat madinga žiūrėti į Vakarus, į didžiąsias literatūras“.
Skaityti daugiau

ŠIAURĖS KAUKAZAS ŠIANDIEN: KASDIENYBĖ IR KARAS MOTERS AKIMIS

Kaukazo tema rusų literatūroje turi ilgą ir spalvingą istoriją. Kaukazo motyvas rusiškuose tekstuose atsirado jau XVI a., ir nuo to laiko buvo nuosekliai plėtojamas. Ypač reikšmingi grožiniai kūriniai apie Kaukazą buvo parašyti XIX a., kai šios temos ėmėsi Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis ir kiti garsūs jų amžininkai. XX a. pirmos pusės rusų literatūrai Kaukazas irgi buvo įkvėpimo šaltinis – čia paminėtini Maksimas Gorkis, Ivanas Buninas, Aleksandras Blokas, Borisas Pasternakas ir kt. Kaukazo tema buvo apmirusi tik sovietmečiu – nei socrealizmo estetika, nei reikalavimas parodyti įtampą tarp „gero“ ir „geresnio“ neatliepė jos specifikos.
Skaityti daugiau