TÉA OBREHT: ATMINTIES IR PASAKOJIMO GALIA

Prisimenu, kaip šiemet, aptariant praėjusių 2011 m. verstinės grožinės literatūros leidybos procesus Lietuvoje, daug skaitantis ir verčiantis profesionalus vertėjas Laimantas Jonušys pastebėjo: „Reikia pasidžiaugti, kad verčiama gera lenkų literatūra. Bet labiausiai pasigendu kiek tolimesnių kaimynų, nes kas į pietus nuo Lenkijos, mes to beveik neturim, o juk yra įdomios ir vengrų, ir kitų šalių – vadinamosios Vidurio Rytų Europos – literatūros. Jos vertimai reti, čia didelė spraga. Mat madinga žiūrėti į Vakarus, į didžiąsias literatūras“.
Skaityti daugiau

ŠIAURĖS KAUKAZAS ŠIANDIEN: KASDIENYBĖ IR KARAS MOTERS AKIMIS

Kaukazo tema rusų literatūroje turi ilgą ir spalvingą istoriją. Kaukazo motyvas rusiškuose tekstuose atsirado jau XVI a., ir nuo to laiko buvo nuosekliai plėtojamas. Ypač reikšmingi grožiniai kūriniai apie Kaukazą buvo parašyti XIX a., kai šios temos ėmėsi Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis ir kiti garsūs jų amžininkai. XX a. pirmos pusės rusų literatūrai Kaukazas irgi buvo įkvėpimo šaltinis – čia paminėtini Maksimas Gorkis, Ivanas Buninas, Aleksandras Blokas, Borisas Pasternakas ir kt. Kaukazo tema buvo apmirusi tik sovietmečiu – nei socrealizmo estetika, nei reikalavimas parodyti įtampą tarp „gero“ ir „geresnio“ neatliepė jos specifikos.
Skaityti daugiau