sakralios Vilniaus erdvAi??s

Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą… Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą…