Browsing Tag

Sigitas Parulskis

6 įrašų

Tamsos partneriai ir aukos

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina.
Skaityti daugiau
0
0
0

ANGELAI IŠ DANGAUS SKERDYKLOS

XX a. Lietuvos istorijoje yra laikotarpis, dėl kurio vertinimo dar ilgai bus kryžiuojamos ietys ir jis atrodys kaip žaizda, kurios geriau neliesti, jei nežinai kaip pagydyti. 1941 m. vasarą prasidėjusi nacistinės Vokietijos invazija į anksčiau sovietų okupuotą ir nusiaubtą kraštą, svajonėmis apie atkuriamą nepriklausomą valstybę apipintas Birželio sukilimas, žydų tautos tragedija, kurios šiurpiausias, Holokaustu vadinamas veiksmas prasidėjo būtent šioje Rytų fronto atkarpoje – visa tai vyko vienu metu, ir ne kartą visuose šiuose procesuose galima atpažinti tuos pačius veikiančius asmenis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.
Skaityti daugiau
0
0
0

Pirmyn – į praeitį

Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja. Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja.
Skaityti daugiau
0
0
0

Sąžinės balsas ar holokausto indust­rija?

Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi. Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi.
Skaityti daugiau
0
0
0