Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera
Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas.
Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas.
