Browsing Tag

tremtis

8 įrašų

Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

Čia pateikti apmąstymai siekiant Czesławo Miłoszo eseistikos palikimą įvertinti iš tam tikros tarpdalykinės perspektyvos – atminties studijų ir geokritikos siūlomų prieigų. Pastaroji, geokritinė ar geopoetinė prieiga lietuviškame diskurse nėra plačiai įsigalėjusi ir gali slėptis po skirtingais terminais. Vargu ar prasminga čia aptarinėti su ja siejamų apibrėžimų įvairovę; pakaks pasakyti, kad visus juos sieja vienaip ar kitaip sureikšminti erdviniai mūsų kontekstualumo veiksniai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Už vieną muštą…

Ko galime išmokti iš nelaimių, kančių ir negandų? Kalbant apie okupacijų penkiasdešimtmetį, neretai „gėris“, kurį esą galima iš ten pasisemti, vertinamas kaip gebėjimas išlikti, savitas užsigrūdinimas per kančią, patirtis, kad, nepaisant režimo, tauta ir žmonės sugebėjo išlikti. Šias patirtis galima aiškinti net kaip patirties „privalumą“ prieš tuos, kuriems prievartos, sudarkytos visuomeninės bei politinės tvarkos nebuvo tekę patirti. Visai netoli Lietuvos gyvena tautos, kurios viso to nepatyrė ir nesupranta, ką reiškia išlikti. Priartėjimas prie blogio net gali būti suvokiamas kaip žmogiškos išminties šaltinis. Esame „mušti“, o už vieną muštą, sako, devynis nemuštus duoda. Tačiau toks požiūris iškreipia supratimą apie patirtį, nes supainioja blogį ir gėrį, ir blogį pateikia kaip gerosios žmogaus gyvenimo patirties šaltinį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Pro kafkiško absurdo išbandymus – prie istorinių Lietuvos ištakų. Pokalbis su Napaliu KITKAUSKU

Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.
Skaityti daugiau
0
0
0

Mintijimai

Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Laukta, bet netikėta kančios ir šviesos knyga

Prisipažinsiu. Apgailestaudamas. Nebuvau skaitęs Vlado Kalvaičio kūrybos. Pavardė prasprūsdavo pro akis ir ausis literatūrinės ir kitokios informacijos sraute. Nors nemenką kalvelę tremtinių atsiminimų, taip pat skaudžia atmintimi pagrįstos literatūros teko perskaityti aiškinantis, kaip keitėsi lietuvių istorinė atmintis, mūsų pačių biografinis pasakojimas, laisvinantis ir išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos. Kokius naujus savasties veidrodžius stengėmės susikurti „tikrajam“, nuo tarsi atsitiktinių apnašų apvalytam pavidalui įžiūrėti? Geidžiame drąsesnio, ryžtingesnio, kilnesnio, doresnio, nesudarkyto sąžinės spyglių. Prisipažinsiu. Apgailestaudamas. Nebuvau skaitęs Vlado Kalvaičio kūrybos. Pavardė prasprūsdavo pro akis ir ausis literatūrinės ir kitokios informacijos sraute. Nors nemenką kalvelę tremtinių atsiminimų, taip pat skaudžia atmintimi pagrįstos literatūros teko perskaityti aiškinantis, kaip keitėsi lietuvių istorinė atmintis, mūsų pačių biografinis pasakojimas, laisvinantis ir išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos. Kokius naujus savasties veidrodžius stengėmės susikurti „tikrajam“, nuo tarsi atsitiktinių apnašų apvalytam pavidalui įžiūrėti? Geidžiame drąsesnio, ryžtingesnio, kilnesnio, doresnio, nesudarkyto sąžinės spyglių.
Skaityti daugiau
0
0
0

Juozas Valčiukas: „Misiją Sibiras“ pavadinčiau Atminties projektu

Vasario 24 d., Vilniaus knygų mugėje įvyko Karolio Kaupinio dokumentinio filmo „Misija Sibiras‘11“ premjera, o Kovo 11-ąją filmas buvo parodytas per Lietuvos nacionalinę televiziją. Skaitytojams pristatome vieną iš praeitų metų misijos dalyvių − Mykolo Romerio universiteto dėstytoją Juozą Valčiuką. Vasario 24 d., Vilniaus knygų mugėje įvyko Karolio Kaupinio dokumentinio filmo „Misija Sibiras‘11“ premjera, o Kovo 11-ąją filmas buvo parodytas per Lietuvos nacionalinę televiziją. Skaitytojams pristatome vieną iš praeitų metų misijos dalyvių − Mykolo Romerio universiteto dėstytoją Juozą Valčiuką.
Skaityti daugiau
0
0
0

Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus (1) ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė (2), kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis. Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus (1) ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė (2), kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis.
Skaityti daugiau
0
0
0