Vilnius – Puslapis 2 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Paminklų pamėklės ir jų nuotykiai Vilniuje

Pagaliau pradėjome sulaukti ir kiek daugiau analitinių Vilniui skirtų leidinių – jo istorijai, architektūrai, žmonėms. O tai buvo tikra gėda. Nuvažiavus į bet kokį žymesnį užsienio miestą ar miestelį, galima matyti, kaip jų knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo miesto istorijos knygų ar albumų, kartais net itin išmoningai suręstų. Antai esu kadaise iš Minsko parsivežusi albumą, kur atvartuose parodytas tos pačios vietos – istorinio priemiesčio, aikštės ar skvero – kaitos per šimtmečius vaizdas, grįstas archeologinėmis rekonstrukcijomis ir archyvinėmis nuotraukomis, nestokojantis čia pat pateikiamų paaiškinimų. Ir skaitytojui patogu, ir toks vizualus medžiagos dėstymo būdas leidžia įsisavinti žymiai daugiau informacijos.

Skaityti daugiau

Freska, rasta Vilniaus katedroje 1985-aisiais

Pasakojimą apie viduramžių freskos atradimą Vilniaus katedroje pradėsiu nuo įžangos, paaiškinančios, kas suteikė progą šiame išskirtiniame Lietuvos istorijai ir kultūrai objekte atlikti tyrimus, asmeniškai juose dalyvauti. Grynai moksliniams tyrimams paprastai vis stokojama lėšų, todėl dažnai jie priderinami prie gamybos darbų, pastatą remontuojant, keičiant paskirtį ir pan.Pasakojimą apie viduramžių freskos atradimą Vilniaus katedroje pradėsiu nuo įžangos, paaiškinančios, kas suteikė progą šiame išskirtiniame Lietuvos istorijai ir kultūrai objekte atlikti tyrimus, asmeniškai juose dalyvauti. Grynai moksliniams tyrimams paprastai vis stokojama lėšų, todėl dažnai jie priderinami prie gamybos darbų, pastatą remontuojant, keičiant paskirtį ir pan.

Skaityti daugiau

Vilniaus operos primadona

Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų. Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų.

Skaityti daugiau

Joachimo Lelevelio veikalas apie bibliografiją

Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.

Skaityti daugiau

Kadras: Vilnius. Žaidimų aikštelė

Naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą Danielius Dalba & kitos istorijos norėtųsi aptarti atsiribojus nuo autorės, tačiau ši rašytoja taip lengvai savo kūrinio iš rankų paleisti neketina. Interviu žurnalui Moteris ji pabrėžia: „Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta“. Šis kišimasis į kūrinio ir skaitytojo santykį sukuria didžiąją dalį kūrinio vertinimo problemų – vien prierašas: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės.

Skaityti daugiau

Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą

Kai 1941 metų birželio 24-ąją, trečią nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, į Vilnių įžengė Vermachtas, čia – svarbiame Rytų Europos žydų kultūros centre, svetur vadinto „Šiaurės Jeruzale“, – gyveno apie 60 tūkstančių žydų, trečdalis visų miesto gyventojų. Penkis šimtus metų skaičiuojančiai bendruomenei, įsikūrusiai čia, kaip manoma, XV amžiuje, iškilo mirtinas pavojus. Vanzės konferencija, kurioje nacių viršūnėlė nusprendė, kaip turėtų būti išžudyti Europos žydai, dar nebuvo įvykusi, tačiau jų politikos vektorius buvo aiškus – neturėjo likti gyvas nė vienas žydas: nei vaikas, nei moteris, nei vyras. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Prie tragiškos Vilniaus geto istorijos šį kartą mums padės prisiliesti istorikas Ilja Lempertas.Kai 1941 metų birželio 24-ąją, trečią nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną, į Vilnių įžengė Vermachtas, čia – svarbiame Rytų Europos žydų kultūros centre, svetur vadinto „Šiaurės Jeruzale“, – gyveno apie 60 tūkstančių žydų, trečdalis visų miesto gyventojų. Penkis šimtus metų skaičiuojančiai bendruomenei, įsikūrusiai čia, kaip manoma, XV amžiuje, iškilo mirtinas pavojus. Vanzės konferencija, kurioje nacių viršūnėlė nusprendė, kaip turėtų būti išžudyti Europos žydai, dar nebuvo įvykusi, tačiau jų politikos vektorius buvo aiškus – neturėjo likti gyvas nė vienas žydas: nei vaikas, nei moteris, nei vyras. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Prie tragiškos Vilniaus geto istorijos šį kartą mums padės prisiliesti istorikas Ilja Lempertas.

Skaityti daugiau

Аtvykėlės išpažintis, arba Kaip aš išgyvenau revoliuciją

Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms. Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo. Atrasta nauja meilės verta šalis.Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms. Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo. Atrasta nauja meilės verta šalis.

Skaityti daugiau

Vilniaus tekstai

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.

Skaityti daugiau

ARCHITEKTAS

Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS. Vaclovas MICHNEVIČIUS (Wacław Michniewicz, 1866–1947) – lietuvių inžinierius ir architektas, 1893 metais baigęs architektūrą bei tiltų statybą ir kelių tiesimą Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, 1893-iaisiais atvyko į Vilnių, 1904–1912 buvo Vilniaus miesto architektas: suprojektavo Vilniuje turgaus halę, rekonstravo miesto salę (dabar – Filharmonija), vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, Miesto teatrą ir kt. Visoje Lietuvoje pagal jo projektus pastatyta keliolika bažnyčių. 1919–1925 metais dirbo Kaune, o paskutinįjį gyvenimo laikotarpį praleido gimtuosiuose Strebeikiuose. Vaclovo Michnevičiaus kūrybą primena bibliotekininkas Kazimieras MACKEVIČIUS.

Skaityti daugiau