Tvarka ir sveikas protas

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Viešųjų pirkimų įstatymas
AUTORIUS: Kornelijus Platelis
DATA: 2012-02

Tvarka ir sveikas protas

Kornelijus Platelis

Be abejo, Valstybėje turi būti tvarka. Be abejo, piliečių išrinkti atstovai turi tą tvarką steigti priiminėdami įstatymus, o ne apeliuoti į pavaldinių sąžinę prašydami nevogti ir nenusikalsti kitaip. Be abejo, tvarka turi būti vienoda visiems, negana to – protinga ir patogi. Nes kai tvarka darosi neprotinga ir įstatymais bei kitais aktais imama beprasmiškai reglamentuoti dalykus, kurie ir šiaip jau tvarkingai vyksta, piliečiai pradeda abejoti steigėjų kompetencija, o vėliau –­ ir gerais ketinimais. Bet aš tenoriu pakalbėti apie viešuosius pirkimus, nedidelę valstybės tvarkomą sritį, tačiau jau spėjusią apaugti kone tautosaka virtusiomis istorijomis apie „atkatus“ ir kitokiais nacionalinio apsukrumo liudijimais.

Viešųjų pirkimų įstatyme teigiama, kad jeigu organizacija ar įmonė daugiau pusės savo veiklai reikalingų lėšų gauna iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, ji turi registruoti viešųjų pirkimų tarnyboje, tapti perkančiąja organizacija ir visus jai reikalingus daiktus bei paslaugas nuo tanklaivio iki pieštuko įsigyti pagal minėtą įstatymą. Nenoriu jo kritikuoti. Ten esama protingų dalykų: meno kūrinius, autorinius darbus galima pirkti „iš vienintelio šaltinio“, mažos vertės pirkimams pakanka žodinės apklausos ir pan. Tai kas čia negerai? O negerai tai, kad visų tų dalykų įforminimo reikalavimai nelogiški, mažoms kultūros įstaigoms ir ne tik joms pridedantys daug beprasmiško darbo ir neduodantys jokios, net įsivaizduojamos naudos. Tokia įstaiga kaip mūsų savaitraštis už tuos varganus honorarus gali nupirkti straipsnį ar iliustraciją iš vienintelio autoriaus. Tačiau kiekvienam straipsneliui mes turime užpildyti po du lapus niekam nenusikaltusio popieriaus, visus pirkimus įrašyti į viešųjų pirkimų žurnalą. Negana to, mes dar turime sudaryti viešųjų pirkimų metinį planą, o metams pasibaigus –­ jų ataskaitą. Tai suėda mūsų brangų laiką bei jėgas, kurias turėtume skirti savaitraščio turiniui. Ir niekaip negaliu suprasti, ką Valstybė ketina veikti su mūsų popieriais? Kas rengiasi gilintis, kiek nupirkome straipsnių, eilėraščių, rašomo popieriaus, pripildėme spausdintuvų kasečių? Kam to reikia? Ar manoma, kad mes pirkdami porą dėžių popieriaus per metus gausim „atkatą“ arba koks autorius „atsegs“ mums dalį savo honoraro, kurio net nedrąsu šitaip pavadinti? Kam nusidėjo tie medžiai, iš kurių gaminamas popierius? Kodėl visuomenė turi mokėti už saugyklų, kuriose tie popieriai guli, šildymą? Ar nepakaktų šitaip įforminti tik didelės vertės pirkimus, jei kas numato tokius vykdyti, o visa kita palikti… ne, ne sąžinei, palikti taip pat normaliai ir teisingai vykti, kaip vyko iki šiol. Mes finansuojami taip, kad nuolatos balansuojame ant nemokumo ribos. Negi esama manančių, kad galime sau leisti pirkti ne pačius pigiausius daiktus ir paslaugas?

Kol kas nesiseka susikalbėti su Viešųjų pirkimų tarnyba ir dėl meno kūrėjų. Ji iki šiol tvirtina, kad menininko vedama neformaliojo ugdymo pamoka mokykloje –­ tai ne meno kūrinys, o paslauga. Taip, tai paslauga. Bet tai konkretaus visuomenės pripažinto, premijomis įvertinto menininko paslauga, kurią gali suteikti tik tas, o ne kitas kūrėjas. Kitaip iškreipiama visa projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokyklai“ idėja, kuria šitaip džiaugtasi. Kiekvieno menininko paslaugos turi būti perkamos atskirai, o ne visų kartu, urmu, viename pakete. Nes kompozitorius – tai paprasčiausiai kitokia „prekė“ nei dailininkas arba rašytojas.

Politinės partijos, gavusios biudžetinį finansavimą ir pajutusios grėsmę tapti perkančiosiomis organizacijomis, iš karto susivokė. Tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovai ėmė aiškinti, kokios žalos šis jų pačių priimtas įstatymas gali pridaryti visai politinei sistemai. Visiškai pritariu jums, ponai. Tačiau pažvelkite, kiek žalos viešųjų pirkimų tvar̃kos jau dabar daro kultūrai, kiek žmonių, atliekančių beprasmius veiksmus, praranda vis daugiau tikėjimo Valstybės gebėjimu ir valia apskritai steigti tvarką. Tad padarykite taip, kad viskas vyktų protingai, padarykite tai visiems – puiki proga. Ir tada visi laimingai gyvensime savo Tėvynėje. Bent jau viešųjų pirkimų prasme.

Prieš savaitę grupė nevyriausybinių kultūros organizacijų kreipėsi į kone visas valdžios institucijas prašydama nelaikyti jų perkančiosiomis organizacijomis ar bent jau taikyti joms europietiškus reikalavimus. Pavyzdžiui, ES programa „Culture 2007-2013“, kurios paramą teko gauti ir kuriai turėjau atsiskaityti, reikalauja vykdyti viešuosius pirkimus, kai kas nors įsigyjama už daugiau negu 60 000 eurų. Ar mes turime būti šventesni už popiežių? Ar nepakaktų Viešųjų pirkimų tarnyboje registruoti tik didelės vertės pirkimus, tik tada tapti perkančiosiomis organizacijomis, tik tokius įsigijimus įrašyti į metų pirkimų planą, tik už tokius teikti metines ataskaitas, tik dėl tokių marginti popieriaus lapus? O tuos, kurie tokių didelių dalykų neperka, derėtų iš viso pamiršti, leisti jiems užsiimti savo veikla, kurią, beje, skirdama kuklų dalinį finansavimą Valstybė laiko naudinga. Galų gale tegu lieka tie 100 000 Lt, nuo kurių dabar prasideda didelės vertės pirkimai, jei tai būtina. Ar nevertėtų permąstyti pirkimų tvarkų, turint omenyje ne tik NVO, bet ir biudžetines įstaigas? Įsivaizduokime, kiek valstybės tarnautojų galėtų pradėti dirbti visuomenei naudingą darbą.

O Viešųjų pirkimų įstatymas nuolatos „tobulinamas“. Dabar ne tik konkursų sąlygas, bet ir pranešimus apie ketinamas sudaryti bei sudarytas sutartis turime skelbti „Valstybės žiniose“. Už nedaug, tik už 60 Lt + PVM. Tačiau juk ne antkainis, o apyvarta kuria pelną – tai supranta net meno žmonės. Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, vykdančiai projektą AKIM, jei nebus leista įsigyti kūrėjų paslaugas kaip mažos vertės pirkinius, tai kainuos papildomai. Kas mums rengiasi kompensuoti šias išlaidas? Gudruoliai, parengusieji pataisas? Jas priėmusieji? Vargu. Greičiausiai patys menininkai – kas gi daugiau?

Žemiški reikalai. O štai Wisława Szymborska paliko juos. Didi poetė, išmintinga dama, niekada nepametusi sveiko proto. Tad ir nesiskyrusi su ironija.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau