ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Gediminas Kajėnas
DATA: 2013-08
Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…
Gediminas Kajėnas
Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms.
Šiandien laisvės kovų dalyvių gretos sparčiai mažėja, tačiau jų liudijimai ir patirtis atskleidžia žmogaus ryžtą ir drąsą vardan kitų aukoti save. Toks ir šis 88-erių Bronislovo Juospaičio iš Panevėžio pasakojimas apie bolševikų siautėjimus kaimuose per pirmąją ir antrąją okupaciją, jaunų vyrų ryžtą su ginklu ginti Tėvynę, septynerius metus, praleistus miškuose, ir kovą dėl išlikimo, išdavystes, bendražygių netektis, paties sužeidimą ir kančias bei tardymus Šiaulių, Vilniaus saugume, galų gale 15 metų, praleistų tolimuosiuose Sibiro lageriuose…
Rodos, šių istorijų užtektų bent keliems gyvenimams… Tačiau partizanas Bronislovas šypsosi prisimindamas savo krikštą ugnimi tolimaisiais 1945-aisiais, kai, pamatęs nuo šūvių sukapotą jo milinę, leitenantas Danielius Vaitelis pasakys: „Na, jaunuoli, jei tavęs dabar nenušovė, nebijok, Dievas tau davė šimtą metų gyventi…“
Vaikystę bei jaunystę praleidote kaime, tėvų ūkyje. Papasakokite, kas Jus formavo, kad, nesulaukęs nė dvidešimties, pasirinkote partizano dalią?
Mano kartos jaunimas tiek mokykloje, tiek Bažnyčioje, tiek ir šeimoje buvo auklėjamas tautine dvasia. Pamenu, ilgais rudens bei žiemos vakarais namuose, kuriuose nebuvo elektros, o pasišviesdavome tik žibaline lempa, vaikai paeiliui pasikeisdami garsiai skaitydavome iš mokyklos atsineštas knygas. Ūkyje vaikams visada būdavo darbo – tai kokią virvutę nupint, tai iš vytelių ką padirbt. Kol vienas skaitydavo, kiti tylomis dirbdavome. Man labiausiai patikdavo pasakojimai apie 1918 metų savanorių žygius.
Knygų istorijas temstant pratęsdavo ir mamos pasakojimai, mat tose knygose buvo ir dalis jos gyvenimo – tai kokio pažįstamo ar kaimyno, išėjusio savanoriauti, likimas, tai pasakojimas apie savanorių ir bolševikų susidūrimus… Visos šios istorijos iš knygų ir gyvi tėvų liudijimai natūraliai brandino dvasinį stabilumą bei meilę Tėvynei, audrino vaizduotę – vis apgailestaudavau, kad pats tuo metu negyvenau, kitaip ir pats būčiau ėjęs kariauti…
Baigęs pradžios mokyklą toliau nesimokiau, nes reikėjo tėvams padėti prie ūkio. Taip penkiolikmetis pasitikau 1940-aisiais užėjusią Tarybinę kariuomenę – nudriskusių, skarmaluotų, purvinų ir pavargusių gaują. Tuomet mes, kaimo bernai, susirinkę piktinomės, kodėl nebuvo pasipriešinta šiems driskiams, apie kuriuos dar iš Pirmojo pasaulinio karo pasakojimų ataidėdavo vien tik blogi liudijimai – vagystės, keršto akcijos, nekaltų žmonių žudymas…
Nors iš mūsų ir buvo atimta dalis žemės, bet kažkaip su tuo apsipratome, dirbome savo darbus ir vylėmės, kad viskas susitvarkys. Tačiau kai prasidėjo mokytojų, kurie buvo lygiai taip pat gerbiami kaip kunigai bei policininkai, areštai, tapo neramu. Juolab kai pats žinojai, kaip tas mokytojas mylėjo vaikus, gražiai vesdavo pamokas, skiepijo meilę Tėvynei bei žmogui… Už ką jį areštavo? – to niekaip negalėjai suprasti, bet įsitikinom, kad susidūrėm su neteisybe, kuriai nėra jokio pateisinimo.
Netrukus, dar prieš karą su Vokietija, prasidėjo trėmimai, kurie palietė šviesiausius Lietuvos žmones – darbščiausius ūkininkus, agronomus, mokytojus, kitus inteligentus, priklausiusius įvairioms organizacijoms. Argi nusikaltimas mylėti savo kraštą? Tačiau kaip tik dėl to buvo ištremtos ištisos šeimos ir net kaimai, nežmoniškai elgiamasi su niekuo neprasikaltusiais žmonėmis…
Ši neteisybė, vykstanti aplink, stipriai paveikė jaunąją kartą?
Nepriklausomoje Lietuvoje subrendęs jaunimas labai išgyveno dėl šių įvykių. Ir nebuvo jokio skirstymo – turtingi ar vargšai, inteligentai ar paprasti žmonės – mums vienodai skaudėjo dėl visų jų patiriamų skriaudų ir neteisybės. Ypač į akis krito nežmoniškas bolševikų elgesys ir melas. Į Panevėžį atvažiuodavo traukinių su tuščiais vagonais, ant kurių rusiškai būdavo užrašyta: „Badaujančiai Lietuvai“ – siuntinys nuo broliškų Respublikų… Nors pas mus parduotuvės tuo metu dar lūždavo nuo prekių…
Karui prasidėjus bolševikų elgesys tapo dar įžūlesnis ir žiauresnis. Panevėžyje, prie cukraus fabriko, buvo nukankintas niekuo nekaltas Šlekys iš mūsų krašto. Paskui Ramygalos aikštėje mačiau pakabintą jo nuotrauką – išbadytomis akimis, viela perrišta burna… Niekaip negalėjome suprasti: už ką šitaip? O kiek per visą Lietuvą buvo taip nukankintų, supjaustytų, išmėsinėtų…
Kai bolševikai vė grįžo 1944 metais, mūsų kartos jauni vyrai, matę ankstesnius jų darbus, jau negalėjo ramiai stovėti ir žiūrėti, kas bus dabar. Buvo sakoma, kad lietuviai be jokio pasipriešinimo neis patys kaip žydai į duobę. Taip vyrai ėmė organizuotis aktyviam pasipriešinimui.
Pradžią tam padarė buvę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai, dar 1941 metais visoje Lietuvoje pradėję organizuoti vadinamąją LLA – Lietuvos Laisvės Armiją. 1943 m. lapkritį mūsų kraštuose, Ramygaloje, kapitonai Juozas Krikštaponis ir Kaupas, leitenantas Danielius Vaitelis ėmė organizuoti LLA, į kurią nė nedvejodami ir aš su vyresniu broliu Jonu įstojome. Tuo metu visiems jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo, tik klausimas, kada bus paskelbta kapituliacija ir kada sugrįš bolševikai. Karininkai nesitikėjo nugalėti sovietinės armijos, tačiau manė, kad karui pasibaigus Europoje bus atkurtos iki 1939 metų egzistavusios valstybių sienos. Tačiau baimintasi, kad kol tai nutiks, lenkai gali vėl užimti Vilnių ar įvyks kokių kitų nenumatytų incidentų pasienyje. Būtent tam ir buvo reikalingas ginkluotas junginys, būsiantis Lietuvos kariuomenės branduoliu, jungiantis ir mobilizuojantis jaunuolius ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Pagrindinis uždavinys LLA nariams buvo ginklų bei šaudmenų paieška ir kaupimas būsimiems įvykiams. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo įsikūrę vokiečių daliniai, ginklai pirkti, mainyti iš jų. Frontui priartėjus, po susišaudymų, galėjome rasti numestų ar tiesiog paliktų ginklų, kuriuos rinkome ir slėpėme…
Tad sovietų paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją buvo netikėtas veiksnys, tapęs ženklu eiti į mišką?
Kaip mes galėjome eiti į tą armiją, kai matėme jų niekšiškus darbus per Lietuvą bevejant vokiečius… Kodėl turėtume guldyti savo galvas už mums svetimą bolševikinę idėją? Mums tai buvo visiškai nepriimtina.
Kadangi mobilizacijai buvo imami jaunuoliai iki 1926 metų gimimo, pradžioje bandyta jos vengti pasidirbant naujus dokumentus, pasijauninant. J. Krikštaponis ragino ieškoti būdų legaliai veiklai ne pogrindžio sąlygomis, nesitraukti į miškus, kol yra bent menkiausia galimybė, ir likti rezerve iki būtinybės. Visi supratome, kad pasitraukus į mišką nepavyks išvengti aukų. Mano ir brolio situacija buvo gan aiški: visų pirma mes patekome į mobilizuojamųjų amžiaus grupę, antra – priklausėme LLA. Būta atvejų, kai, atėjus rusams, iš šios pogrindinės organizacijos vyrai perėjo į skrebus. Tai nebuvo masinis reiškinys, labiau pavieniai atvejai, tačiau dėl to LLA nariams grėsė suėmimai. Tad, vengdami arešto, dienomis ėmėme slapstytis gretimuose miškuose, o naktimis grįždavome į namus, mat tuo metu, 1944 metų pradžioje, rimti siautimai dar nevykdavo, o skrebai ir patys bijojo kaimuose rodytis naktį. Taip mūsų susidarė apie 30 ginkluotų vyrų būrys iš gretimų Masiokų, Papiškio, Rimaisų kaimų. Jokios veiklos tuo metu mes nevykdėme, vadų neturėjome, tiesiog dienodavome apylinkių miškuose, laukdami Motinos Nakties, kaip ją vadindavome, kol galėsime ramiai grįžti namo…
1944 metų antrą Velykų dieną skrebai nušovė niekuo dėtą Rapolą Masioką, Kalvaičių ūkyje su grėbelka grėbstantį vasarojų. Pro šalį važiavę skrebai ėmė į jį šaudyti ir peršovė jam sėdimąją. Nugriuvusį pakėlė ir įsimetę nuvežė į Ramygalą, iki kurios nebuvo nė poros kilometrų. Veždami tą bernioką taip subadė, kad net kartu su jais važiavusios netoli miestelio įsikūrusio oro uosto darbuotojos rusės baisėjosi jų žvėriškumu… Jis neišgyveno tokio kankinimo, o atvažiavęs kūno pasiimti tėvas negalėjo jo atpažinti. Tokie ir panašūs įvykiai tik stiprino mūsų įsitikinimą be kovos nepasiduoti.
Kokiomis aplinkybėmis pasyvus pasipriešinimas tapo aktyvus?
Artėjant 1944 metų žiemai tapo aišku, kad dėl prastos priedangos bei apriboto judėjimo tuose apylinkių miškeliuose neišsilaikysime. Tuo metu ir enkavėdistų siautimai ėmė dažnėti, tad teko ieškoti tinkamos vietos.
Tuo metu sužinojome apie netoliese veikiantį kapitono Stasio Eitmanavičiaus būrį. Juoko dėlei galiu pasakyti, kad jis visada keikdavosi tik lietuviškai – „rupūžė biednas“ ar „rupūs miltai“, todėl pats vėliau gavo Rupūžėno slapyvardį, o ir jo būrys taip pat vadinosi… Su jo būriu susitikome lapkritį netoli Krekenavos esančiame Rodų pušyne. Nutarta jungtis į vieną būrį ir drauge pamėginti išsilaikyti žiemą. Tad jau kitą dieną, nešini kastuvais, pjūklais, kirviais, ties Krekenava, netoli dabartinio Stumbryno vietos, pradėjome rengti stovyklą su dengtais bunkeriais, apkasais ir įtvirtinimais, tinkamą apsiginti užpuolimo metu. Iš viso mūsų buvo per 130 ginkluotų vyrų…
Vietą parinkome tinkamą – ant kalvelės, šalia pelkės. Aplink išsikasėme zigzaginius apkasus, įrengėme kulkosvaidžių lizdų, padarėme penkis bunkerius, kiekviename tilpo po 30–40 žmonių. Bunkeriai – maždaug 1,5 metro po žeme ir du stori sienojai virš žemės, kad žiemą būtų šilčiau. Viskas apipilta žemėmis ir užmaskuota… Juokais stovyklą vadinome „Kremliumi“. Šioje stovykloje turėjome įrengę net atskirą virtuvę – ne juokas buvo tokiam dideliam būriui prasimaitinti. Kadangi ūkininkai dar nebuvo nubuožinti, maitinomės iš artimųjų – vienas atsivesdavo jautį, kitas kiaulę, taip ir išsilaikėme pirmąją žiemą iki pat kovo vidurio.
1944 metų gruodį vokiečiai numetė lietuvių desantininkus su užduotimi sprogdinti geležinkelius, tiltus ir užfrontėje rengti kitas diversijas, trukdančias rusų kariuomenei judėti. Desantininkai buvo ne tik gerai apmokyti, tačiau ir aprūpinti ginkluote, žvalgybai būtinomis priemonėmis, kita naudinga įranga. Jie taip pat žinojo, kur besitraukdami vokiečiai paslėpė ginklų atsargas, vildamiesi jas panaudoti fronto užnugaryje. Šios žinios labai pravertė partizanams, į kurių gretas desantininkai iškart ir įsitraukė. Prie mūsų būrio prisijungė desantininkas Antanas Žibas.
Ar tuo metu ką nors žinojote apie gretimose apylinkėse veikiančius partizanų būrius? Kaip palaikėte ryšius?
Jau pačioje pradžioje mėginta jungtis į didesnius būrius pagal slapstymosi teritoriją. Vėliau, rengiant stovyklą prie Krekenavos, mūsų būrys buvo jungtinis, sudarytas iš kelių apylinkių gyventojų – Krekenavos, Raguvos, Ramygalos – būrių. Tuo pačiu metu, siekdami, kad partizanai darniau susikalbėtų ir veiktų, kpt. J. Krikštaponis ir D. Vaitelis įkūrė Vyčio apygardą. Buvo nurodytos kiekvieno būrio veikimo ribos, slaptažodžiai, siekiant išvengti galimų susišaudymų tarpusavyje, taip pat greito susisiekimo ryšiai ir kt.
Į pirmąjį būrių susitikimą Lėno miške drauge su kpt. S. Eitmanavičiumi ėjome trise. Kadangi vaikščiojome po mažiau žinomas mums apylinkes, ne taip lengva buvo atrasti besislapstančius vyrus. Kad ir į kokią trobą užeidavome, niekas tiesiai nesakė, kur rasti partizanus. Beje, tuo metu net pats žodis „partizanai“ dar nebuvo prigijęs… Sausio 5 dieną susitikome D. Vaitelio būrio partizanus, kurie mus ir palydėjo pas J. Krikštaponį. Kadangi stovyklą pasiekėme tik naktį, pokalbį su vadu atidėjome rytui.
Deja, iš vakaro, kaip vėliau sužinojome, iš J. Krikštaponio būrio pasitraukė trys vokiečiai, kurie pasidavė rusams ir išdavė stovyklą. Mes jau ramiai miegojome, kai pasigirdo pirmieji šūviai ir prasidėjo kautynės. Kadangi buvau miline apsiklojęs, tik spėjau ją užsivilkti net diržu nesusijuosęs, ir – už ginklo… Rusai sutraukė nemažą kariuomenės dalį, ir mes buvome apsupti…
Tai ir buvo Jūsų krikštas ugnimi?
Taip. Kovėmės gal penkias valandas, kol pavyko prasiveržti iš apsupimo. Tik išaušus rusai ėmė baisiausiai rėkti ir keiktis, matyt, norėdami išgąsdinti. O tada su durtuvais ėmė judėti mūsų link. Pirmąją jų ataką lengvai atmušėme… Kol jie šaudė į mus iš sunkiųjų kulkosvaidžių, laikėmės tyliai taupydami šovinius. Paskui jie vėl metėsi su durtuvais. O tada jau mes iš automatinių ginklų pliekėme… Po trečios jų atakos supratome, kad mes privalome veržtis iš apsupimo, nes kitaip bus riesta. Mūsų, gal penkiolikos būrys, dešiniu sparnu atsišaudydami pajudėjome paskui besitraukiančius kareivius ir taip ištrūkome iš apsupimo.
Šio susidūrimo nuostoliai buvo dideli – stovykloje žuvo 18 vyrų, dar du vėliau rado miške. Iš mūsų trijų atėjusiųjų nežuvo nė vienas. Po šio mūšio teturėjau likusius 5 šovinius, todėl pasitraukę dar užsukome į D. Vaitelio būrį. Pamatęs šūvių sukapotą mano milinę, kapitonas pasakė: „Na, jaunuoli, jei tavęs dabar nenušovė, nebijok, Dievas tau davė šimtą metų gyventi…“ (juokiasi)
Dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių apygardos sujungimas buvo atidėtas iki pavasario. Netrukus, sausio 12 dieną, kautynėse žuvo ir J. Krikštaponis, tad vadovavimą apygardai perėmė D. Vaitelis, iki tol buvęs pavaduotoju. Tačiau mūsų būrys su juo susisiekė tik 1945 metų vasarą. Pradžioje bendravimui tarp būrių buvo išduodami mėnesiniai slaptažodžiai, paprastai iš vienos raidės, pavyzdžiui, vienas sako „Kaunas“, kitas atsiliepia – „Kardas“. Vėliau, prasidėjus išdavystėms ir suintensyvėjus enkavėdistų siautėjimui, apygardos vado įsakymu slaptažodžiai buvo keičiami kiekvieną dieną. Jei reikėdavo išeiti kur į kaimą ar žvalgybon, po vakarinės maldos būrio vadas pasakydavo tos dienos slaptažodį, kuris galiodavo iki kito vakaro.
Minėjote, kad toje gerai įrengtų bunkerių stovykloje išsilaikėte tik iki pavasario. Kodėl? Ar vieta nebuvo tinkama išsilaikyti ilgos apsiausties atveju? Ar vis dėlto ir čia būta išdavystės?
Ten, netoliese, už dviejų kvartalų, buvo įsikūręs ir Antano Žuko būrys, kurį sudarė apie 20 vyrų. 1945 m. vasario pabaigoje NKVD kariuomenė apsiautė ir susišaudė su šiuo būriu, tąkart žuvo du partizanai. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vakare kariuomenė nebuvo atitraukta, netoliese girdėjome barškant kareivių katiliukus. Pasirodė, kad Eiguvoje, Krekenavos pušyne, pas eigulį Smilgą, kurio vienas sūnus buvo mūsų būryje, enkavėdistai įsirengė štabą. Naktį eigulys paslapčia atvyko pas mus ir informavo, kad kareiviai laukia pastiprinimo, nes, jų žiniomis, mūsų stovyklos kvartale slapstosi 500 vokiečių dalinys. Vadinasi, kažkas juos jau buvo informavę apie ginkluotus vyrus ir stovyklą, tačiau mes iš anksto buvome iškapoję miško kvartalus žyminčius numerius, todėl jie negalėjo tiksliai nustatyti mūsų buvimo vietos.
Dar girdėdami šūvius dieną, svarstėme, ar trauktis, ar ne. Visiems buvo gaila palikti taip gerai įrengtą stovyklą. Tačiau eigulio atneštos žinios pakeitė mūsų planus. Stovyklą užmaskavome eglaitėmis, uždangstėme sargybos takus, ir Smilga mus išvedė iš apsupimo tuo pačiu keliu, kokiu atvyko, mat ten dar buvo ramu. Taip pasitraukėme be susišaudymo ir nuostolių. Palikus stovyklą buvo sunku tokiam dideliam būriui manevruoti nepastebėtiems, o ir išsimaitinti, todėl nuspręsta išsiskirstyti į mažesnius būrius. Mūsų būryje liko 46 vyrai.
Laikėmės apie 20 kilometrų nuo buvusios stovyklos. Mums buvo labai smalsu – ar radę mūsų stovyklą rusai ją išsprogdins. Kadangi ji buvo sumaniai įrengta, žinojome, kad, norint sunaikinti stovyklą, jiems reikės nemažai sprogstamųjų medžiagų, tad garsą turėtume girdėti iš toli. Tačiau visą dieną sprogimų nesulaukėme. Kapitonas S. Eitmanavičius juokais pasakė: „Ech! Subezdėjom… Nereikėjo trauktis, stovyklos nerado…“
Vakare nutarėme apsižvalgyti. Keliavome trise rogėmis, tik paskutinius kilometrus jau ėjome pėsti. Miškas buvo stipriai ištryptas, tačiau be vargo pasiekėme apkasų liniją ir sustojome pasiklausyti. Bunkerių pusėje buvo girdėti tylus –„trekšt, trekšt“, bet niekaip negalėjome suprasti, koks tai garsas. Liepteliu perėjęs apkasus vėl stabtelėjau. Staiga iš už 15 metrų, kur buvo įrengti kulkosvaidžių lizdai, pasigirdo: „Kto tam?…“ Mes jau nieko nelaukdami davėme į kojas… Tad buvo aišku, jog kareiviai mūsų stovyklą rado ir liko laukti, tikėdamiesi, kad grįšime. Visa laimė, jog sargybinis buvo užsnūdęs ar tiesiog neapdariai žiūrėjo ir mus pražiopsojo…
Ar į šią stovyklą dar buvo lemta sugrįžti?
Kitos dienos vidurdienį pasigirdo sprogimai… Net žemė drebėjo, tiek tolo buvo pridėta. Vienas, du, trys… Iš viso buvo penki sprogimai. Taip buvo sunaikinta mūsų stovykla. Tačiau ir šiandien galima pamatyti buvusios stovyklos liekanas, o viena žieminė yra atstatyta.
Po dviejų savaičių sugrįžome apžiūrėti savo stovyklos. Vaizdas buvo kraupus: sulaužyti storiausi sienojai, sprogimo bangų išdraskyta žemė, užversti bunkeriai ir apkasai. Tačiau apsidžiaugėme, kad enkavėdistai nerado mūsų ginklų sandėliuko, įrengto kiek atokiau nuo apkasų. Jame slėpėme ne tik dalį šautuvų, šaudmenų, turėjome net ir prieštankinių minų. Tąkart viską palikome kaip radę, tik vėliau vasarą išsidalinome ginklus. Taip baigėsi mūsų „Kremliaus“ gyvavimas…
O kaip karui pasibaigus sutikote žinią apie rusų skelbiamą amnestiją miškuose besislapstantiems vyrams? Nebuvo minties pasitraukti ir legalizuotis?
Buvo vyrų, kurie slapstėsi apie namus ar pas gimines be jokių ginklų, į būrius nesijungė, todėl jie drąsiai ėjo legalizuotis, nieko blogo neįtardami. Tik atvykusius juos užregistruodavo, tačiau po savaitės ar dviejų sulaikydavo ir reikalaudavo atnešti ginklą. Iš kur žmogus ims ginklą, jei jis jo neturėjo? Tuomet juos suimdavo ir išsiųsdavo į Sibirą dešimčiai ar kiek mažiau metų. Kitus užverbuodavo, ir jie talkindavo stribams arba buvo priversti trauktis į miškus pas partizanus. Tad amnestija buvo apgaulė, siekiant išmušti iš rankų ginklus. Nekaltas žmogus, tikėdamasis legalizuotis, galėdavo atnešti kokį ginklą, kurį praėjus frontui nesunku buvo gauti, tačiau tai rusams buvo pretekstas jį teisti už ginkluotą pasipriešinimą Tarybų valdžiai.
Apygardos vadai leido legalizuotis, tačiau tuo pasinaudojo labai nedaug jauno arba vyresnio amžiaus vyrų. Davę priesaiką neišduoti, jie pasitraukdavo iš miško. Vis dėlto ne visiems jiems pavyko ramiai gyventi…
Gal galite papasakoti apie savo veiklą? Kaip gyvenote, kuo užsiėmėte?
Pradžioje išmokome elgtis su ginklais, juos prižiūrėti, tinkamai naudoti. Vėliau tokie apmokymai vykdavo tik naujokams. Pagrindinė veikla buvo drausminti išdavikus, kolaborantus. Pradžioje tokių buvo labai nedaug, mat žmonės vieningai palaikė partizanus. Kad ir kur užeisi, visur tik: „Vaikeliai, vaikeliai…“ Mat dauguma partizanų buvo jauni vyrai. Tačiau vėliau išdavikų ir skundikų atsirado daug – sovietų valdžia įtemptai dirbo, verbuodama gyventojus. Todėl partizanai drausmino prieš Lietuvą kovojančius, susidėjusius su okupantais asmenis, kad bijotų išduoti, nes teks atsakyti. Civilių žmonių nešaudėme: ateidavome pas išdavyste įtariamą ir liepdavome per 72 valandas pasišalinti iš šios gyvenamosios vietos, persikelti į didesnį miestą. Nepaklusus įspėdavome dėl rimtų pasekmių. To paprastai ir užtekdavo…
Taip pat platinome spaudą, įvairias proklamacijas, palaikydami tautinę dvasią ir tikėjimą laisve. Kaip jau minėjau, kaimo žmonės palaikė partizanus, juos rėmė, nemaža dalis jų tapo ryšininkais. Be palaikymo partizaninis pasipriešinimas būtų sunaikintas per pusmetį ar metus. O istorija parodė, jog sugebėjome išsilaikyti net dešimt metų prieš tokią okupantų jėgą. Turint galvoje, kad ir gamtos sąlygos Lietuvoje ne itin palankios – nėra nei kalnų, nei didelių girių, kur būtų priedangos slėptis, o dar ir gilios žiemos…
Kokia turėjo būti nuolatos medžiojamo žmogaus psichologinė būsena?
Mes tarpusavyje juokdavomės, kad visi esame „ant pjovimo skirti…“ Jau 1947 metais iš vadovybės buvo įsakymas nebepriimti naujų žmonių į partizanų gretas, nebent nėra kitos išeities. Tuo laikotarpiu itin suintensyvėję enkavėdistų bei armijos siautimai atnešė itin didelių ir skaudžių nuostolių partizaniniam judėjimui visoje Lietuvoje. Buvo aišku, kad būsime medžiojami iki paskutinio, todėl stengtasi saugoti žmonių, galinčių gyventi legaliai, gyvybes.
Net tuos, kurie visomis savo išgalėmis rėmė partizanus, apverkdavo žuvusiuosius, sovietų valdžia šantažu, kankinimais, bauginimais pavertė išdavikais. Aukų buvo labai daug… Pradžioje, pačiame įkarštyje, tos vilties ir tikėjimo laisva Lietuva buvo labai daug, tai ir partizanai vaikščiodavo dideliais būriais, nevengė net atvirų kautynių su kariuomene – apie tai net legendos sklando.
Sykį po kautynių Pašilių miške, vėlai vakare, 18 vyrų traukėmės į Raguvos mišką. Užėjome mažytę sukrypusią trobelę, kur viena pusė – gyvenamoji, kita – tvartelis. O mes negėrę, nevalgę… Pasibeldėme į duris, bet niekas neatsiliepė. Žiūrim, pieno bidonėlis nuleistas į šulinį. A, galvojame, išgersime, gal nebus didelio nuostolio žmogui. Pradėjome gerti, kai iš trobelės išėjo senutė. Puolėme atsiprašinėti, kad savavališkai pasiėmėme pieną, o ji ėmė siūlyti kiaušinių. Išgėrėme pieną, kiaušinius ir padėkoję vorele tęsėme kelionę. Atsigręžęs mačiau, kaip ji mus nueinančius žegnoja… Paskui dar išgirdau šaukiant: „Vaikeliai, palaukite, gūžtoj radau dar penkis kiaušinius…“ Net tokia neturtinga moterėlė rūpinosi ir užjautė mus visomis savo išgalėmis, ir tai labai palaikė partizanų dvasią.
Praėjus ketveriems, penkeriems metams, viskas stipriai pasikeitė. Net ir mūsų taktika – daugiau slapstėmės nei kovėmės. Tiesa, pagrindiniai tikslai – kova už savo tėviškę, žmonių švietimas ir išdavikų drausminimas – liko tie patys. Tačiau ir žmonės buvo suvaryti į kolūkius ar išvežti į miestelius, todėl jie nebegalėjo, kaip pradžioje, dosniai mūsų remti. Patys žmonės ėmė sunkiai verstis, badavo… Iš jų gauti duonos nebuvo galimybių. Kaimynas kaimynu net nebegalėjo pasitikėti. Ir partizanams atėjo sunkios dienos…
„Vėtros“ būrio vadu tapote ypač sunkiu laikotarpiu…
Apygardoje mane gerai pažinojo, mat buvau nuolatinis savo būrio vadų palydovas. Turėjau labai patogų, lengvą lenkų gamybos „Brauning“ sistemos kulkosvaidį su keturiolika apkabų, iš kurių dvylika visada nešiodavausi su savimi, o dvi laikiau atsargoje. Tad į kiekvieną išvyką būrio vadas mane kviesdavosi eiti kartu, mat be apsaugos vadas – nė žingsnio. Apsauga būdavo formuojama savanoriškai, tačiau vienas iš jų būtinai turėjo būti kulkosvaidininkas. Todėl Direktorių kviesdavo pirmiausia…
Žuvus būrio vadui Kazimierui Vaznoniui-Vėtrai vadovauti būriui buvo paskirtas Vladas Drąsutis-Vytenis, o žuvus ir jam, 1948 metų rudenį ši pareiga teko man. Tuo metu iš buvusio gausaus „Rūpužėno“ būrio buvome likę 11 vyrų. Iš apygardos vado gavau paskyrimą tapti „Vėtros“ būrio vadu. Pradžioje dar išgyvenau, ar norės vyrai vadu laikyti ką nors ne iš savo būrio, bet buvau užtikrintas, kad mano paskyrimą „Vėtros“ būrys priėmė palankiai. Iš savo būrio savanoriškai pakviečiau drauge eiti 7 vyrus, tad prisijungę prie buvusių „Vėtros“ partizanų buvome 18 vyrų.
Vadovaujant svarbiausia man buvo drausmė. Be mano žinios savavališkai niekas negalėjo išeiti iš stovyklos. Apskritai po vieną – niekur, mažiausiai – po tris. Tai buvo būtina išlikimo sąlyga. Už pražangas taikiau „Rupūžėno“ bausmės praktiką – sėdėti stovykloje be išėjimo dvi, tris savaites ar net mėnesį. Tai buvo labai griežta bausmė, mat išeiti pasižmonėti – tai šventė, prasiblaškymas. Kas pas gimines sočiau pavalgyti ar rūbų pasikeisti, kas pas mergaites pabūti, pajuokauti… Tokie išėjimai iš miško labai atlėgdavo nervus. Kai jau vieni ruošiasi, prausiasi, skutasi, rengiasi pas žmones, nubaustasis kelmą apsikabinęs sėdi… Baisi bausmė tai buvo. Kitas net apsiašarodavo…
Minėjote, kad sovietams žmones išvarius į kolūkius tapo sudėtinga prasimaitinti. Kaip išgyvenote?
Maistą pasiimdavome iš valstybinių ūkių. Prie Ramygalos buvo pagalbinis Panevėžio mėsos kombinato ūkis, kur buvo ganomi gyvuliai, tad čia ir buvo mūsų maisto bazė… Rudenį, dar iki sniego, reikėdavo pasirūpinti atsargomis visai žiemai, kad paskui netektų šunų lodyti. Mat žiemomis labai sunku paslėpti pėdsakus ir likti nepastebėtiems. Dėl per mažo atsargumo daug partizanų buvo išaiškinta ir nukauta būtent šaltuoju sezonu, miškams tapus perregimiems…
Nuėję į valstybinį ūkį kartais paimdavome ir penkiolika kiaulių. Tačiau jas reikėdavo dar apdoroti, o kur mes miške tai darysime – paliktume labai daug pėdsakų. Todėl atiduodavome patikimiems žmonėms. Kadangi kluonai dar nebuvo nugriauti, atokiau gyvenantys žmonės galėjo tai atlikti. Prašydavome mums paruošti ilgai negendančios mėsos – rūkytų lašinių, kumpio. O dešras, visa kita, kas likdavo, atiduodavome žmonėms. Paruoštą maistą jie paslėpdavo, o kai mums prireikdavo, atvažiuodavome ir pasiimdavome.
Iš ūkių imdavome ne tik kiaules bei kitus gyvulius, bet ir grūdų duonai, kurią taip pat kepdavo savi žmonės. O kad ant ūkvedžio nekristų valdžios nemalonė, išrašydavau kvitą – tiek ir tiek paėmė partizanai. Ir pasirašydavau – Direktorius… Ūkvedžiui liepdavau ryte važiuoti į Ramygalos saugumą ir atiduoti tą popierėlį. Vėliau, kai jau mane gyvą paėmė, daug tų popierėlių buvo sukaupę…
Sykį buvo apginklavę ūkio darbininkus. Mes atėjome su vyrais ir pasakėme: „Kam jums tie ginklai, jūs kaip vaikščiojote, taip ir vaikščiokite, neketiname jūsų šaudyti. Bet jei skrebai suims jiems netinkamus žmones, veš, o jus ginkluotus paims sargybai? Kas tada bus?…“ Kitą dieną visi į terbeles įsidėjo maisto ir nunešė ginklus priduoti: galite mus suimti, bet vakar buvo atėję banditai ir pagrasino visas mūsų šeimas iššaudyti, jei liksime ginkluoti… Taip su apsauga ir baigėsi…
Naktį atėję į valstybinį ūkį liepdavome visiems čia esantiems darbininkams mums padėti, kad paskui nebūtų kito žmogaus skundimo. Pamatę, kad nieko blogo prieš juos neturime, prašydavo leisti ir sau pasiimti kviečių ar prieauglį. Į savo slapyvardžiu pasirašytą popierėlį įtraukdavau ir tai, ką paslapčia išsigabendavo žmonės savo reikmėms – negi man gaila…
Žiemą, kai pritrūkdavome maisto, pasikinkydavome arklį, kurį laikėme stovykloje, ir nuvažiuodavome pas žmogų papildyti atsargų, o paskui tyliai sugrįždavome. Jei duonos – ne kepaliuką imdavome, bet visą pečių. Tokiu būdu mes išvengdavome nereikalingo judėjimo po kaimus, šunų lodymo, kai maisto renkiesi po truputėlį. Mat kiekvienas judėjimas žiemą tampa labai matomas, girdimas, ir taip lengva susekti partizanų buvimo vietą. Juk žiemą toli nenukeliausi. O sulojo šuo pas vieną žmogų, paskui kitoje vietoje – vadinasi, kažkas vaikšto. Taip ir prasidėdavo: atsiunčia šnipelių, pastato pasalas. Tada belikdavo nustatyti judėjimo kryptį, atsekti miškelį, ir partizanai enkavėdistams tapdavo lengvu taikiniu…
Tad per tuos septynerius metus, praleistus miškuose, turėjote neįkainojamos patirties, kaip išlikti. Vis dėlto 1951 metų kovą buvote paimtas gyvas. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko.
1951 metų kovą sniego buvo iki kelių. Mes, 18 vyrų, traukėmės iš medžiotojų atrastos mūsų stovyklavietės – negalėjome rizikuoti likti. Keliaudami į Skilvionių mišką, Jono Vepšto-Paukštelio užtikrinti dėl saugumo, nakčiai užsukom pas jam gerai žinomus žmones Glitėnų apylinkėse atgauti jėgų. Paryčiui mane pažadino Paukštelis ir paprašė namo šeimininkui paskolinti arklį, mat jam reikia nuvykti į kalvę. Kadangi buvau užtikrintas, kad žmogus doras, visada padedantis partizanams, leidau arklį paimti. O netrukus paaiškėjo, kad jis važiavo ne į kalvę, bet saugumą…
Auštant į namus įbėgo sargybinis ir pranešė girdėjęs netoliese tarškant kulkosvaidžių diskus. Apsirengėme, griebėmės ginklų, vos spėjome išbėgti į lauką, kai už tvarto pasigirdo pirmoji automato serija… Daugiau nei penkias valandas laikėmės prie sodybos. Pradžioje nesitikėjome išdavystės, galvojome, jog susidūrėme su pasaloje buvusia keliasdešimties kareivių įgula. O išties mus puolė daliniai iš Krekenavos, Ramygalos, net Panevėžio. Šias aplinkybes sužinojau jau vėliau, grįžęs iš lagerio. Pasirodo, namo šeimininkas kareivių buvo užkluptas miškelyje, varantis samagoną. Saugumiečiai jį ir prigąsdino – arba kalėjimas, arba išduodi partizanus, kuriuos žinojo besilaikančius apylinkėse. Tad jis ir pasirinko jam atrodžiusį lengvesni kelią…
Pradžioje įtemptai gynėmės, ir mums neblogai sekėsi. Pamatę, kad taip lengvai nepasiduosime, kareiviai padegė trobesius, tvartą, kluoną. Mums nebeliko priedangos, tad teko trauktis. Taip mane ir pakirto, nuo sodybos nutolusį apie 400 metrų – kliuvo į petį, sulaužė sąnarį, kliudė rankos riešą, koją, krūtinę – peršovė abu plaučius, per gerklę plūstelėjo kraujas, kuris jau nebeleido įkvėpti oro… Dar bandžiau sniegą valgyti, taip tikėdamasis sustabdyti kraujavimą, bet spaudimas buvo toks didelis, kad net pražiodo…
Tada žuvo aštuoni partizanai, tarp jų Jonas Vepštas-Paukštelis, Leonas Štaruolis-Plienas, Danielius Krikščiūnas-Ripka, Jonas Masiokas-Ąžuolas, Viktoras Mažeika-Vanagėlis ir kt. Mus tris – mane, Jadvygą Žardinskaitę-Daktarę ir Marytę Štarolytę-Audrų Kūdikį – paėmė gyvus. Aš, septyniose vietose sužeistas, buvau kaip negyvas – dar nušliaužęs apie 100 metrų mačiau kitų gyventojų trobesius, bet greitai praradau sąmonę… Po kautynių surinkę žuvusiuosius ir mane buvo numetę su lavonais, o artimieji net šv. Mišias užsakė…
Vis dėlto išgyvenote… Tada atsidūrėte Panevėžio, kiek apgydytas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, tardytas ir kankintas Šiaulių bei Vilniaus saugume. Iš kur sėmėtės jėgų likti ištikimas priesakai, neišduoti?
Visų pirma man pasisekė, nes kažkas Panevėžio ligoninėje mane atpažino kaip Joną Kliorį. Po antrojo kraujo perpylimo atgavau sąmonę, o lovos gale ant lentelės riebiom raidėm užrašyta: J. Kliorys. Nebuvau girdėjęs tokios pavardės, bet tai man pakišo mintį slėpti savo pavardę. Vėliau tik sužinojau, kad Kliorys buvo partizanas nuo Krekenavos. Taigi, tapau Klioriu ir klausinėjamas tik taip ir prisistatydavau. Tačiau kai pradėjo tikrinti mano parodymus, tokių žmonių, kuriuos minėjau, negalėjo rasti. Tada pasivadinau Masioku, kuris buvo mano bendražygis ir žuvo tame mūšyje, kai mane paėmė gyvą. Jo motina buvo mirusi, tėvas vedė kitą, o jį užaugino svetimi žmonės. Tad prisistatydamas Masioku niekam negalėjau pakenkti.
Man labai padėjo ir tai, kad po operacijų jau apgydytą išvežė į Lukiškes, kur galų gale uždarė bendroje palatoje su kitais tardomais ir kankinamais nuteistaisiais. Ypač pagelbėjo toks Kostas Jakūbaitis ar Jakūbonis nuo Klaipėdos. Jis turėjo ištverti daug kankinimų – buvo išrauti visi priekiniai dantys, o nuo mušimų pradėjo gangrenuoti raumenys. Aš jo paklausiau, ką man daryti, nes slepiuosi, pasivadinęs svetimu vardu. O jis pasakė: „Slapstydamasis svetima pavarde nieko nelaimėsi, nes anksčiau ar vėliau būsi pastatytas akistaton su žmonėmis iš savo veikimo teritorijos, ir kas nors būtinai atpažins.“ Tai mane įtikino netrukus pasisakyti savo tikrąjį vardą. Beje, vėliau ir teisme, ir etapuose, ir lageryje mane pristatydavo trimis pavardėmis: „Juospaitis, jis ir Masiokas, ir Kliorys…“ (juokiasi)
Tačiau svarbiausia jo pamoka buvo kita. Ištvėręs didelius kankinimus jis man pasakė: „Jei per tardymus imsi kalbėti, kai bus panaudotos fizinės priemonės, tuomet tardytojai dar labiau kankindami iš tavęs išpeš viską, net ir tai, ko maneisi nežinąs… Todėl privalai ištverti visus kankinimus, kurie amžinai nesitęs… O jei galvoji sakyti, tai pasakyk iš karto dar iki kankinimų pradžios, nes paskui bus riesta…“ Tai buvo didžiausia pamoka, padėjusi vėliau ištverti visus tardymus, mušimus ir kankinimus…
Šiaulių kalėjime tardytojas Mašinkovas pradžioje bandė susitarti gražiuoju: siūlė 25 metus lagerio, kur 12 mėnesių – žiema, o vis kas liko, – vasara. Dirbsi – gyvensi, nedirbsi – nudvėsi kaip šuo… Tad siūlė tartis: „Pasakyk, kur yra apygardos štabas, – dešimt metų nuimam, išduok ryšininkus – penkerius minusuojame, rėmėjus, padėjusius maistu, žiniomis – dar penkerius nuimam. Ir kas lieka – tik penkeri…“ Iškart, sakė, nepaleis, duos keletą užduočių, kurias atlikus išleis gyventi į miestą, parūpins darbą ir galėsiu sočiai bei laimingai gyventi… Nesutikau su jo pasiūlymais, tad iš širdies „glamonėjo“ mane apie mėnesį… Paskui sekė Vilniaus saugumas. Čia taip žiauriai nekankino, nors sykį dvi paras neleido užmigti… Tokiu atveju baisu buvo neišduoti nesąmoningai, tiesiog nesuvokiant, ką kalbi… Iš kur tada buvo tiek jėgos ir užsispyrimo kentėti vienam net iki sąmonės netekimo?…
Teismas vyko 1951-ųjų pabaigoje. Teisė Pabaltijo apygardos karinis tribunolas. Drauge su manimi teisė ten pat gyvas paimtas Jadvygą Žardinskaitę ir Marytę Štarolytę bei partizaną Andrių Ramanauską-Komarą iš Krekenavos, suimtą kiek anksčiau. Prokuroras man reikalavo mirties bausmės sušaudant, visiems kitiems – po 25 metus lagerio. Teisme viskas buvo gražiai surežisuota – J. Žardinskaitės ir M. Štarolytės advokatai kalbėjo kaip prokurorai… Aš advokato buvau atsisakęs iš karto. Paskiau man net neleido užbaigti paskutinio žodžio, kuris skambėjo maždaug taip: „Didžiuojuosi kaip lietuvis patriotas, nes mane teisia okupantų valdžia, o ne lietuvių tauta…“
Tačiau žadėto sušaudymo pavyko išvengti…
Po teismo uždėjo antrankius ir išgrūdo į mirtininkų vienutę Lukiškių kalėjimo rūsyje. Dar siūlė rašyti malonės prašymą, bet atsisakiau, nes niekuo nebuvau prasikaltęs. Maniau, kad viskas baigsis greitai, ir jau buvau susitaikęs su mirties bausme. Po kelių dienų nervai paaštrėjo girdint, kaip atidarinėjamos gretimų kamerų durys ir išvedami nuteistieji nebesugrįžta… Tik, berods, vienuoliktą naktį atrakino kamerą ir liepė išeiti… su čiužiniu… Kam mirtininkui čiužinys? Atvedė pas budintį karininką, o šalia sėdėjęs civilis po formalios apklausos perskaitė Sąjungos Aukščiausiojo Teismo tribunolo nuosprendį sušaudymą pakeičiant 25 metais lagerio be teisės grįžti atlikus bausmę… Ir džiugu ir pikta tapo: viena vertus, paliko gyvą, tačiau prieš akis dar laukė 25 metai lagerio svetimoje Rusijos žemėje, o tokia perspektyva manęs, kulkų suvarpyto, labai nedžiugino. Kita vertus, jei ir išgyvenčiau lageryje, kas iš to, juk sugrįžti į tėviškę nebegalėsiu.
Vis dėlto, kas tuomet galėjo pagalvoti, kad ištversiu kriminalinių nusikaltėlių kameroje, Maskvos „Krasnaja Presnia“ kalėjime, Novosibirsko kalėjime, Krasnojarsko persiuntimo punkte, etapus traukiniais ir laivu, Dundiko lagerį, kur ant sienos didelėmis raidėmis rusiškai buvo užrašyta: „Praraskite gyvenimo viltį, kas čia atvykote…“, Kaerkano lagerį – Mirties slėnį, kur ne tik rinktiniai prižiūrėtojai, blogas maistas, bet ir kraupus šaltis žiemomis: čia politiniai kaliniai krito lyg lapai nuo ligų, prasto maisto ir išsekimo… Pavyko išgyventi ir kalinių sukilimą 1953 metais. Teko „apsilankyti“ dar keliuose lageriuose, patirti visą tos sistemos siaubą, bet po penkiolikos metų, 1966-ųjų kovą, per didžiausius vargus vis dėlto pavyko prisiregistruoti Lietuvoje. Nors gyvenimas ir čia nelepino, nuolatos jutau saugumo uodegą, tačiau sulaukiau Nepriklausomybės ir šiandien liudiju, kad mano kartos jaunuoliai bei merginos – ištikimi laisvės idealams – tragišku visai tautai laikotarpiu atliko jiems skirtą pareigą, gindami ir guldydami galvas už savo tėvus, namus ir Tėvynę…
