ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Šeima
AUTORIUS: Kęstutis K. Girnius
DATA: 2014-02
Pasaulis be vaikų būtų niūresnis. Jie praskaidrina kasdienį gyvenimą. Sunku nenušypsoti pamačius guguojantį, besispardantį kūdikėlį ar bežaidžiančius mažus vaikus. Taip nereaguojame į paauglių būrį ar į pensininkų grupę. Beveik visų žinduolių mažyliai sukelia šiltus jausmus, nors ir žinome, kad kai kurie jų greitai taps nuožmiais plėšrūnais. Ši šilta reakcija yra genetiškai užkoduota ir išradingi evoliucijos specialistai gali pateikti pasakojimą, kuris paaiškintų, kodėl šis polinkis išsivystė ir išlieka.
Nėra banalesnės minties negu ta, kad vaikai yra mūsų ir žmonijos ateitis, bet gal nesame pakankamai įsisąmoninę jų reikšmės dabarčiai, įtakos mūsų savipratai ir vertybėms? Pernai filosofas Samuelis Scheffleris savo knygoje Death and the Afterlife (Mirtis ir pomirtinis gyvenimas) teigė, kad mums nepaprastai svarbu, jog po mūsų mirties dar ilgai gyvens žmonės, – ne tik mums pažįstami ir brangūs, bet ir kartų kartos tolimoje ateityje. Žmonijos tąsa, nežinomų ir neįsivaizduojamų žmonių gimimas – toks kolektyvinis nemirtingumas mums yra svarbesnis nei asmeninė amžinybė. (Scheffleris netiki amžinuoju gyvenimu.) Filosofas pasiūlo įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi žmonės tampa nevaisingais ir žino, kad nebegims nė vienas vaikas. Žmonės išmiršta, lieka mažas būrys senukų, nesugebančių tęsti civilizacijos, kaip mes ją suprantame, ilgainiui nebelieka ir jų.
Gyvenimas radikaliai pasikeistų. Mūsų projektai ir siekiai, ambicijos ir viltys netektų prasmės. Kam reikėtų tirti genetinį kodą, siekiant išgydyti dabar neišgydomas ligas, vykdyti bet kokius kitus mokslinius tyrimus, saugoti gamtą ir kultūros paveldą, ieškoti prasmių menuose, literatūroje ir filosofijoje, jei visi žinotume, kad greit nebebus žmonių, kuriems šitokie laimėjimai suteiktų džiaugsmą ir praturtintų gyvenimą? Schefflerio nuomone, dauguma vertybių ir mūsų gyvenimą įprasminančių reiškinių yra mums svarbūs, nes darome prielaidą, kad jie išliks ir bus plėtojami toliau po mūsų mirties. Be šios perspektyvos pradėtume abejoti jų verte ir reikšme, apskritai sumažėtų gebėjimas ir polinkiai džiaugtis gyvenimu, rasti jame prasmę.
Ne visi pritaria Schefflerio teiginiams, ne visi mano, kad žmonijos išnykimas paverstų gyvenimą beprasmiu. Kai kurios vertybės esą savaime vertingos, o išnykimo akivaizdoje žmonės gal dar entuziastingiau jas vertintų ir jomis džiaugtųsi, žinodami, kad yra paskutinieji, galintys tai daryti. Esama religinių fundamentalistų, kurie laukia pasaulio pabaigos, ir eilinių tikinčiųjų, kurie mano, jog gyvenimas pasaulyje yra tik trumpa išbandymo akimirka. Bet manau, kad ir daugelis jų negebėtų šaltakraujiškai susitaikyti su žmonijos išmirimu.
Galime įsivaizduoti kuklesnį scenarijų: kad ne žmonija, bet tik lietuviai tampa bevaisiais, kad tik jiems gresia greitas saulėlydis. Kaip reaguotume? Kiek būtų rūpinamasi lietuvišku švietimu ir kultūra, lituanistika plačiąja prasme? Ar būtų stengiamasi surinkti, suskaitmeninti ir išsaugoti kuo daugiau medžiagos apie lietuvių tradicijas ir kultūrą, kad kiti žinotų, jog štai buvo tokie lietuviai, šitaip jie gyveno, kūrė savo indėlį, dalyvavo žmonijos raidoje? O galbūt mėgintume įtikinti kitataučius tapti lietuviais, išmokti mūsų kalbą, pažinti kultūrą, įpareigoti juos „lietuviškai“ gyventi, už tai jiems mokėdami gerus atlyginimus iš fondų, kuriems būtų pervesta didelė dalis nacionalinio turto? Juk taip bent iš dalies būtų išsaugota lietuvių kultūra, nors ir be čiabuvių lietuvių, – mat, kaip manoma, kultūros netektis, kaip ir gyvūnų rūšies išnykimas, skurdina pasaulį. O gal laikytume tokį lietuvybės išsaugojimo projektą perdėm dirbtiniu, manydami, jog kultūros ir tradicijų tąsa turi būti savaimingesnė, vykstant organiškam sukauptos patirties ir išminties perdavimui iš vienos kartos į kitą, iš tėvų – vaikams ir vaikančiams bei vaikaičių vaikaičiams, o ne Disneilendas ar Potiomkino kaimas, kuriame būtų eksponuojama kadaise gyva kultūra ir tauta? Ar kultūros ir tradicijos tąsai reikia tinkamų tęsėjų? Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, juolab kad kiekvienas atsakymas būtų provizoriškas, kupinas įvairiausių išimčių ir išlygų. Kiekvienu atveju vaikų neturėjimas turėtų radikalių pasekmių.
Iš beveik transcendentinio mąstymo grįžkime į banalią tikrovę, į demografinę krizę pergyvenančią Lietuvą ir Europos Sąjungą. Vaikų svarbos visuomenei ir ūkiui negalima pervertinti. Jie yra ateities darbo jėga, gerai išlavinti jie gali užtikrinti šalies konkurencingumą, atitinkamą visų gyvenimo lygį. Jų pinigais bus išmokamos pensijos, bedarbių pašalpos, apmokamos sveikatos paslaugos. Nors valstybė prisideda prie vaikų išauginimo ir išauklėjimo, pagrindinę naštą, taip pat ir finansinę, neša tėvai. Bet jei prieaugis visiems naudingas, tai ar valstybė neturėtų užtikrinti, kad visi visuomenės nariai prisidėtų padengiant vaikų auginimo išlaidas? Klausimas būtų labiau teoriškas, jei visi suaugusieji turėtų tiek pat vaikų, tarkime, vienam suaugusiajam tektų vienas vaikas, arba vienai porai – du. Bet taip nėra. Vieni nesituokia, antri vaikų turėti negali, treti – nenori, ketvirti tenkinasi vienturčiu.
Vaikų auginimo našta pasidalija ne lygiai, bet išmokant pensijas neatsižvelgiama, turi ar neturi pensininkas vaikų, be kurių mokesčių bankrutuotų Sodra. Tiesa, kiekvienas pensininkas pats kadais įnešė pinigų į Sodrą, antraip jis negautų jokios pensijos. Bet įnašai nėra lygūs. Tik du perkopę penktąją dešimtį asmenys iš bevaikės šeimos – žmona ir vyras – moka mokesčius Sodrai, tuo tarpu iš dviejų vaikų susilaukusios šeimos – jau keturi. Būtų galima pašalinti šią nelygybę, sukuriant dviejų lygių pensijų sistemą. Visi gyventojai mokėtų į bendrą fondą, iš kurio gautų pensiją. Į antrąjį fondą mokėtų sekanti karta, iš šio fondo pensijų sulauktų tik tie pensininkai, kurių vaikai mokėjo įmokas. Jei neturi atžalyno, iš antrojo pensijų fondo negauni nieko.
Nelaikau šio sprendimo optimaliu, nors jam gal pritartų libertarai, skeptiškai vertinantys valstybines pensijas ir manantys, kad kiekvienas žmogus turi imtis atsakomybės už savo likimą ir pats taupyti savo senatvei. Praeityje vyravo savotiškas socialinis darvinizmas – kiekviena šeima turėjo rūpintis savimi, tad tėvai turėdavo vaikų iš dalies todėl, kad būtų kam juos prižiūrėti, kai patys nebesugebės to padaryti. Nors pastaraisiais metais šiek tiek žengta atgal, gyvename labiau gailestingame amžiuje, kuriame minimalus socialinis teisingumas laikomas būtina modernios valstybės savybe, o prie bendros valstybės gerovės privalo prisidėti visi piliečiai. Antra vertus, gerovės valstybės pagrindai buvo išplėtoti kitomis demografinėmis aplinkybėmis, tad deramai neatspindi dabartinės tikrovės. Jei būtų užtikrinama dosnesnė valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms bei skatinamas didesnis tarpusavio solidarumas, būtų galima pašalinti šią akivaizdžią neteisybę, ir tai būtų padaryta geresniu keliu, nei dviejų lygių pensijų sistema.
Bet kodėl valstybė, taigi, ir piliečiai turėtų dosniau remti vaikus? Remiantis sąžiningumo principu (principle of fair play), kuri labiausiai išvystė filosofai Johnas Rawlsas ir H. L. A. Hartas, jei grupė žmonių įgyvendina kokį nors sumanymą, atitinkamai aukodamiesi ar ribodami savo laisvę, tie, kurie naudojasi jų darbu ir aukomis sukurtomis gėrybėmis, privalo už jas atsilyginti darbu, auka ar kitu būdu, nes nevalia pasisavinti kitų darbo vaisių. Jei lėšos mūsų pensijoms surenkamos iš svetimų vaikų mokesčių, mes turime prisidėti prie tų vaikų auginimo ir auklėjimo.
Bet reikalai nėra tokie paprasti. Sąžiningumo principas paprastai reikalauja, kad žmonės sąmoningai bendradarbiautų naudą sukuriančiame sumanyme. Žmogus ką nors paaukoja, ką nors įneša dėl kitų gerovės, susitaręs su jais taip daryti. Bet gimdant vaikus nėra šitokio sąmoningo bendravimo. Poros nutaria turėti vaikų neatsiklaususios kaimynų ar valstybės, ir ne itin daug galvodamos apie ilgalaikes pasekmes kitiems. Turime vaikų ne dėlto, kad ateityje būtų mokesčių mokėtojų ir Sodra nebankrutuotų. Vaikai paprastai pageidaujami dėl jų pačių, nes gyvenimas be vaikų, kaip ir gyvenimas be draugų, yra skurdesnis nei gyvenimas su jais, kad ir kiek užkietėję karjeristai (verslo ir mokslo) tikintų, kad vaikai suėda tiek laiko, jog nukenčia žmogaus pastangos pilnai atsiskleisti ir pasiekti aukščiausių profesinių rezultatų. Kad ir kiek kainuotų vaiko išlaikymas ir auklėjimas, retai tėvai sakys, kad vaikas neatsipirko. Turėdami vaikų nesiaukojame nei sau, nei svetimiems.
Tad galima argumentuoti, kad jei sprendimas turėtų vaikų yra asmeninis, ne bendras, tai poros negali tikėtis, kad kiti iš dalies padengtų vaikų auginimo išlaidas. Net jei vaikai neša naudą visiems visuomenės nariams, tai yra neplanuojama vaikų turėjimo pasekmė ir tokiu atveju tie, kurie iš to pelnosi, nėra įpareigoti atsilyginti. Gražūs, modernios architektūros pastatai man teikia malonumą, pakartotinai lankausi kai kuriuose miestuse, kad galėčiau jais vėl pasigrožėti, esu dėkingas juos suprojektavusiems architektams, bet priešinčiausi jų pastangoms reikalauti mokesčio už suteiktą malonumą.
Galima prieštarauti tokiems argumentams. Nors tėvai negimdo vaikų tam, kad vaikai būtų visuomenei naudingi, jie rūpinasi savo vaikų mokymu ir auklėjimu ne vien dėl to, kad vaikai būtų dori ir gerai bei patogiai gyventų, bet ir siekdami, kad jie taptų produktyviais visuomenės nariais, prisidėtų prie visuomenės ir valstybės klestėjimo. Visi laimime, jei vaikai mokosi ilgiau ir įgyja ne tik bakalauro, bet ir aukštesnius mokslinius laipsnius bei su jais susietus įgūdžius, tačiau didžiausią finansinę tokio išugdymo naštą neša tėvai, o ne, pavyzdžiui, darbdaviai, gaunantys galimybę samdyti kvalifikuotus darbuotojus. Sąžiningumo principas nereikalauja, kad pagrindinis tėvų motyvas auginti vaikus būtų visuomeninis altruizmas, užtenka to, kad šiuo veiksmu sukuriamas gėris, kuriuo kiti sąmoningai naudojasi. Panašiai karinė humanitarinė intervencija laikoma atitinkančia dorovinius bei teisinius kriterijus, jei ja siekiama apsaugoti žmones nuo smurto, nors intervenciją vykdančios šalies vadovo nutarimą ir lemtų ne rūpinimasis engiamųjų likimu, o troškimas gauti Nobelio taikos premiją ir pelnyti humanisto vardą.
Skeptiškai vertinu sąžiningumo principą, nemanau, kad vien juo galima pagrįsti dorovinę piliečių pareigą finansiškai remti vaikus. Bet jei vaikus auginančios šeimos neproporcingai daug prisideda prie gerovės valstybės paslaugų finansavimo, mes, tegul ir doroviškai neįpareigoti, turėtume kaip nors atsilyginti, arba patys mokėti už tas paslaugas.
ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Šeima
AUTORIUS: Kęstutis K. Girnius
DATA: 2014-02
Pasaulis be vaikų būtų niūresnis. Jie praskaidrina kasdienį gyvenimą. Sunku nenušypsoti pamačius guguojantį, besispardantį kūdikėlį ar bežaidžiančius mažus vaikus. Taip nereaguojame į paauglių būrį ar į pensininkų grupę. Beveik visų žinduolių mažyliai sukelia šiltus jausmus, nors ir žinome, kad kai kurie jų greitai taps nuožmiais plėšrūnais. Ši šilta reakcija yra genetiškai užkoduota ir išradingi evoliucijos specialistai gali pateikti pasakojimą, kuris paaiškintų, kodėl šis polinkis išsivystė ir išlieka.
Nėra banalesnės minties negu ta, kad vaikai yra mūsų ir žmonijos ateitis, bet gal nesame pakankamai įsisąmoninę jų reikšmės dabarčiai, įtakos mūsų savipratai ir vertybėms? Pernai filosofas Samuelis Scheffleris savo knygoje Death and the Afterlife (Mirtis ir pomirtinis gyvenimas) teigė, kad mums nepaprastai svarbu, jog po mūsų mirties dar ilgai gyvens žmonės, – ne tik mums pažįstami ir brangūs, bet ir kartų kartos tolimoje ateityje. Žmonijos tąsa, nežinomų ir neįsivaizduojamų žmonių gimimas – toks kolektyvinis nemirtingumas mums yra svarbesnis nei asmeninė amžinybė. (Scheffleris netiki amžinuoju gyvenimu.) Filosofas pasiūlo įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi žmonės tampa nevaisingais ir žino, kad nebegims nė vienas vaikas. Žmonės išmiršta, lieka mažas būrys senukų, nesugebančių tęsti civilizacijos, kaip mes ją suprantame, ilgainiui nebelieka ir jų.
Gyvenimas radikaliai pasikeistų. Mūsų projektai ir siekiai, ambicijos ir viltys netektų prasmės. Kam reikėtų tirti genetinį kodą, siekiant išgydyti dabar neišgydomas ligas, vykdyti bet kokius kitus mokslinius tyrimus, saugoti gamtą ir kultūros paveldą, ieškoti prasmių menuose, literatūroje ir filosofijoje, jei visi žinotume, kad greit nebebus žmonių, kuriems šitokie laimėjimai suteiktų džiaugsmą ir praturtintų gyvenimą? Schefflerio nuomone, dauguma vertybių ir mūsų gyvenimą įprasminančių reiškinių yra mums svarbūs, nes darome prielaidą, kad jie išliks ir bus plėtojami toliau po mūsų mirties. Be šios perspektyvos pradėtume abejoti jų verte ir reikšme, apskritai sumažėtų gebėjimas ir polinkiai džiaugtis gyvenimu, rasti jame prasmę.
Ne visi pritaria Schefflerio teiginiams, ne visi mano, kad žmonijos išnykimas paverstų gyvenimą beprasmiu. Kai kurios vertybės esą savaime vertingos, o išnykimo akivaizdoje žmonės gal dar entuziastingiau jas vertintų ir jomis džiaugtųsi, žinodami, kad yra paskutinieji, galintys tai daryti. Esama religinių fundamentalistų, kurie laukia pasaulio pabaigos, ir eilinių tikinčiųjų, kurie mano, jog gyvenimas pasaulyje yra tik trumpa išbandymo akimirka. Bet manau, kad ir daugelis jų negebėtų šaltakraujiškai susitaikyti su žmonijos išmirimu.
Galime įsivaizduoti kuklesnį scenarijų: kad ne žmonija, bet tik lietuviai tampa bevaisiais, kad tik jiems gresia greitas saulėlydis. Kaip reaguotume? Kiek būtų rūpinamasi lietuvišku švietimu ir kultūra, lituanistika plačiąja prasme? Ar būtų stengiamasi surinkti, suskaitmeninti ir išsaugoti kuo daugiau medžiagos apie lietuvių tradicijas ir kultūrą, kad kiti žinotų, jog štai buvo tokie lietuviai, šitaip jie gyveno, kūrė savo indėlį, dalyvavo žmonijos raidoje? O galbūt mėgintume įtikinti kitataučius tapti lietuviais, išmokti mūsų kalbą, pažinti kultūrą, įpareigoti juos „lietuviškai“ gyventi, už tai jiems mokėdami gerus atlyginimus iš fondų, kuriems būtų pervesta didelė dalis nacionalinio turto? Juk taip bent iš dalies būtų išsaugota lietuvių kultūra, nors ir be čiabuvių lietuvių, – mat, kaip manoma, kultūros netektis, kaip ir gyvūnų rūšies išnykimas, skurdina pasaulį. O gal laikytume tokį lietuvybės išsaugojimo projektą perdėm dirbtiniu, manydami, jog kultūros ir tradicijų tąsa turi būti savaimingesnė, vykstant organiškam sukauptos patirties ir išminties perdavimui iš vienos kartos į kitą, iš tėvų – vaikams ir vaikančiams bei vaikaičių vaikaičiams, o ne Disneilendas ar Potiomkino kaimas, kuriame būtų eksponuojama kadaise gyva kultūra ir tauta? Ar kultūros ir tradicijos tąsai reikia tinkamų tęsėjų? Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, juolab kad kiekvienas atsakymas būtų provizoriškas, kupinas įvairiausių išimčių ir išlygų. Kiekvienu atveju vaikų neturėjimas turėtų radikalių pasekmių.
Iš beveik transcendentinio mąstymo grįžkime į banalią tikrovę, į demografinę krizę pergyvenančią Lietuvą ir Europos Sąjungą. Vaikų svarbos visuomenei ir ūkiui negalima pervertinti. Jie yra ateities darbo jėga, gerai išlavinti jie gali užtikrinti šalies konkurencingumą, atitinkamą visų gyvenimo lygį. Jų pinigais bus išmokamos pensijos, bedarbių pašalpos, apmokamos sveikatos paslaugos. Nors valstybė prisideda prie vaikų išauginimo ir išauklėjimo, pagrindinę naštą, taip pat ir finansinę, neša tėvai. Bet jei prieaugis visiems naudingas, tai ar valstybė neturėtų užtikrinti, kad visi visuomenės nariai prisidėtų padengiant vaikų auginimo išlaidas? Klausimas būtų labiau teoriškas, jei visi suaugusieji turėtų tiek pat vaikų, tarkime, vienam suaugusiajam tektų vienas vaikas, arba vienai porai – du. Bet taip nėra. Vieni nesituokia, antri vaikų turėti negali, treti – nenori, ketvirti tenkinasi vienturčiu.
Vaikų auginimo našta pasidalija ne lygiai, bet išmokant pensijas neatsižvelgiama, turi ar neturi pensininkas vaikų, be kurių mokesčių bankrutuotų Sodra. Tiesa, kiekvienas pensininkas pats kadais įnešė pinigų į Sodrą, antraip jis negautų jokios pensijos. Bet įnašai nėra lygūs. Tik du perkopę penktąją dešimtį asmenys iš bevaikės šeimos – žmona ir vyras – moka mokesčius Sodrai, tuo tarpu iš dviejų vaikų susilaukusios šeimos – jau keturi. Būtų galima pašalinti šią nelygybę, sukuriant dviejų lygių pensijų sistemą. Visi gyventojai mokėtų į bendrą fondą, iš kurio gautų pensiją. Į antrąjį fondą mokėtų sekanti karta, iš šio fondo pensijų sulauktų tik tie pensininkai, kurių vaikai mokėjo įmokas. Jei neturi atžalyno, iš antrojo pensijų fondo negauni nieko.
Nelaikau šio sprendimo optimaliu, nors jam gal pritartų libertarai, skeptiškai vertinantys valstybines pensijas ir manantys, kad kiekvienas žmogus turi imtis atsakomybės už savo likimą ir pats taupyti savo senatvei. Praeityje vyravo savotiškas socialinis darvinizmas – kiekviena šeima turėjo rūpintis savimi, tad tėvai turėdavo vaikų iš dalies todėl, kad būtų kam juos prižiūrėti, kai patys nebesugebės to padaryti. Nors pastaraisiais metais šiek tiek žengta atgal, gyvename labiau gailestingame amžiuje, kuriame minimalus socialinis teisingumas laikomas būtina modernios valstybės savybe, o prie bendros valstybės gerovės privalo prisidėti visi piliečiai. Antra vertus, gerovės valstybės pagrindai buvo išplėtoti kitomis demografinėmis aplinkybėmis, tad deramai neatspindi dabartinės tikrovės. Jei būtų užtikrinama dosnesnė valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms bei skatinamas didesnis tarpusavio solidarumas, būtų galima pašalinti šią akivaizdžią neteisybę, ir tai būtų padaryta geresniu keliu, nei dviejų lygių pensijų sistema.
Bet kodėl valstybė, taigi, ir piliečiai turėtų dosniau remti vaikus? Remiantis sąžiningumo principu (principle of fair play), kuri labiausiai išvystė filosofai Johnas Rawlsas ir H. L. A. Hartas, jei grupė žmonių įgyvendina kokį nors sumanymą, atitinkamai aukodamiesi ar ribodami savo laisvę, tie, kurie naudojasi jų darbu ir aukomis sukurtomis gėrybėmis, privalo už jas atsilyginti darbu, auka ar kitu būdu, nes nevalia pasisavinti kitų darbo vaisių. Jei lėšos mūsų pensijoms surenkamos iš svetimų vaikų mokesčių, mes turime prisidėti prie tų vaikų auginimo ir auklėjimo.
Bet reikalai nėra tokie paprasti. Sąžiningumo principas paprastai reikalauja, kad žmonės sąmoningai bendradarbiautų naudą sukuriančiame sumanyme. Žmogus ką nors paaukoja, ką nors įneša dėl kitų gerovės, susitaręs su jais taip daryti. Bet gimdant vaikus nėra šitokio sąmoningo bendravimo. Poros nutaria turėti vaikų neatsiklaususios kaimynų ar valstybės, ir ne itin daug galvodamos apie ilgalaikes pasekmes kitiems. Turime vaikų ne dėlto, kad ateityje būtų mokesčių mokėtojų ir Sodra nebankrutuotų. Vaikai paprastai pageidaujami dėl jų pačių, nes gyvenimas be vaikų, kaip ir gyvenimas be draugų, yra skurdesnis nei gyvenimas su jais, kad ir kiek užkietėję karjeristai (verslo ir mokslo) tikintų, kad vaikai suėda tiek laiko, jog nukenčia žmogaus pastangos pilnai atsiskleisti ir pasiekti aukščiausių profesinių rezultatų. Kad ir kiek kainuotų vaiko išlaikymas ir auklėjimas, retai tėvai sakys, kad vaikas neatsipirko. Turėdami vaikų nesiaukojame nei sau, nei svetimiems.
Tad galima argumentuoti, kad jei sprendimas turėtų vaikų yra asmeninis, ne bendras, tai poros negali tikėtis, kad kiti iš dalies padengtų vaikų auginimo išlaidas. Net jei vaikai neša naudą visiems visuomenės nariams, tai yra neplanuojama vaikų turėjimo pasekmė ir tokiu atveju tie, kurie iš to pelnosi, nėra įpareigoti atsilyginti. Gražūs, modernios architektūros pastatai man teikia malonumą, pakartotinai lankausi kai kuriuose miestuse, kad galėčiau jais vėl pasigrožėti, esu dėkingas juos suprojektavusiems architektams, bet priešinčiausi jų pastangoms reikalauti mokesčio už suteiktą malonumą.
Galima prieštarauti tokiems argumentams. Nors tėvai negimdo vaikų tam, kad vaikai būtų visuomenei naudingi, jie rūpinasi savo vaikų mokymu ir auklėjimu ne vien dėl to, kad vaikai būtų dori ir gerai bei patogiai gyventų, bet ir siekdami, kad jie taptų produktyviais visuomenės nariais, prisidėtų prie visuomenės ir valstybės klestėjimo. Visi laimime, jei vaikai mokosi ilgiau ir įgyja ne tik bakalauro, bet ir aukštesnius mokslinius laipsnius bei su jais susietus įgūdžius, tačiau didžiausią finansinę tokio išugdymo naštą neša tėvai, o ne, pavyzdžiui, darbdaviai, gaunantys galimybę samdyti kvalifikuotus darbuotojus. Sąžiningumo principas nereikalauja, kad pagrindinis tėvų motyvas auginti vaikus būtų visuomeninis altruizmas, užtenka to, kad šiuo veiksmu sukuriamas gėris, kuriuo kiti sąmoningai naudojasi. Panašiai karinė humanitarinė intervencija laikoma atitinkančia dorovinius bei teisinius kriterijus, jei ja siekiama apsaugoti žmones nuo smurto, nors intervenciją vykdančios šalies vadovo nutarimą ir lemtų ne rūpinimasis engiamųjų likimu, o troškimas gauti Nobelio taikos premiją ir pelnyti humanisto vardą.
Skeptiškai vertinu sąžiningumo principą, nemanau, kad vien juo galima pagrįsti dorovinę piliečių pareigą finansiškai remti vaikus. Bet jei vaikus auginančios šeimos neproporcingai daug prisideda prie gerovės valstybės paslaugų finansavimo, mes, tegul ir doroviškai neįpareigoti, turėtume kaip nors atsilyginti, arba patys mokėti už tas paslaugas.
