ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Kultūra
AUTORIUS: Józef Ignacy Kraszewski
DATA: 2012-06
Vilniaus prisiminimai (1830–1835)
Józef Ignacy Kraszewski
I. Žvilgsnis į miestą ir gyventojus
Kažkada Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški prekybiniai santykiai, svetimšalių antplūdis neteikia individualaus veido, jie panašūs į daugelį ir daugelį kitų, ir niekuo ypatingu neišsiskiria. Naujoviški miestų papuošimai, pastatai, statiniai, keliai, tiltai ir t. t. visur beveik tokie patys, kaip ir pas mus, įvairių luomų gyventojai išore vieni į kitus supanašėja ir sudaro vieną bespalvę masę, tik senienos kiek išskiria miestus, o Vilnius iš daugybės senovės paminklų labai nedaug išsaugojo nepažeistų ir neperdarytų ar dėl būtino reikalo, ar dėl senienų vertė nesuvokimo. Karai, gaisrai ir pati iš lėto, nematomai griaunanti laiko jėga sunaikino paminklus, po kurių kurčias prisiminimas (trumpam) ir vieta (dažniausiai neaiški) beliko. O ten, kas liko, atėjo tie žmonės be skonio ir senovės jausmo, kuriems atrodo, kad jie geriausiai pasitarnaus senovės paminklams, jeigu juos iš naujo perdažys ir perdarys taip, kad atrodytų kaip nauji. Ir ant prisiminimus žadinančių griuvėsių iškilo pastatai geltonomis suknelėmis, gotiškų bokštų vietoje iškilo graikiški frontonai; gotiškus pastatus pabalino, senus antkapius naujai paauksino, restauravo. Bet tai istorija ne tik mūsiškių senienų; tai jau prancūzų mėgdžiojimas – palikime tai ramybėje.
Beveik iš visų įvažiavimų pusių Vilnius atrodo neypatingai, o nuo Lydos vieškelio – ypač nenaudingai, nes, miestą nujausdami, jo nematome, kol į miesto vartus neįvažiuojame. Važiuoji, važiuoji, tau sako, kad miestas jau arti, velkiesi smėlėtu keliu liesais kuinais iš Jedlinos užvažiuojamųjų namų, kurie, nors turėta „podorožnaja“1, paimti po didelių derybų su raštininku, kuris nenorėjo juos duoti; jauti miestą pagal jo metafizinę atmosferą2, atpažįsti jį pagal ubagus, sėdinčius pakelėje ir giedančius, kai pasirodo keliautojas, vakar pradėtas gadzinkas; atpažįsti pagal sutinkamas pastotes, jau aiškiai miestietiškas, jauti miestą čia pat prieš save, pakyli nuo pasostės nekantraudamas – nieko nesimato. O kai krenti atgal surūgęs ir piktas, pastebi prieš save užkardas. Dairaisi, miesto vis dar nėra. Juk jau į jį įvažiavai ir nežinai, kada įvažiavai, per kokį stebuklą jis tave apsupo.
Nuo Pohuliankos ir Trakų pusės leidžiantis nuo kalno bent visus tuos suspaustus apačioje, tarp kalvų mūrus gali pastebėti ir suskaičiuoti bažnyčių bokštus, styrančius (atsiprašau už palyginimą) lyg pirštai iš suplyšusių pirštinių… Virš miesto vyrauja Trijų kryžių, Pilies ir Bekešo kalvos; jis apsuptas jų, suspaustas prie upių, slėnyje uždarytas. Šv. Jonų bokštas, tas jėzuitų pastatytas kolosas, Augustinų, Šv. Onos bažnytėlės viršūnė ir daug kitų aukštyn šaunančių bažnyčių bokštų pasirodo virš susispietusių stogų. Nuo kalno žvelgiant į tą grūstį namų, pastatytų be jokio patrauklumo, vos įžiūrėsi ankštas gatves, besiskverbiančias lyg upeliai tarp uolų. Argi žvelgiant į tai galima patikėti, kad jau XVI amžiuje čia būta kalbų, buvo ruoštasi tiesti gatves pagal virvę.
Jau sakiau, kad Vilniaus veidas neturi nieko originalaus. Seni namai net neturi charakterio ir originalumo; nauji namai gražūs, bet irgi be charakterio, tokių namų pilna visur, kur tik Viešpats nubaudė davęs mokytą architektą ir graviruotų pavyzdžių pastatų, vienodai tinkančių Stokholmui, Paryžiui, Londonui ir Vilniui, nes joks iš tų miestų nepiktina savo formomis, bet ir nestebina tinkamumu prie vietos, klimato, papročių. Dauguma Vilniaus gatvių netaisyklingos, ankštos ir tamsios, akligatviai dar ankštesni ir tamsesni. Tiems, kas būtinai trokšta originalumo, rekomenduojame siaurus žydų akligatvius, čia savitumų netrūksta.
Bažnyčių naujų lyg ir nėra, užtat senos kaip reikiant atnaujintos taip, kad į senas ir naujas nepanašios; joms būdingi tik (išskyrus dvi Bernardinų) bokštai, sunkūs, neskoningai papuošti, gal XVII ir XVIII amžiuje. Ant kai kurių iš jų žydi mūriniuose vazonuose skardinės gėlės, pasodintos prieš šimtą metų; įsivaizduokite, kaip tai puošia! Matai nuo kalno didelę šv. Jonų bažnyčią, pastatą be matomų formų, su iki šiandienos viešpataujančiu bokštu, kaip čia kitados viešpatavo jėzuitai, ir prilipdytu skirtingo skonio ir stiliaus prieangiu. Katedra graži, bet šaltai graži, nes jos pagrindinis bruožas, penkių šimtų metų senumas, visiškai pradingo atnaujinant po švaria ir paprasta Gucevičiaus dorėnine suknele. Čia yra kažin koks panteonas, ne Jogailos katedra, ne Vytauto kapas. Vos koplyčios kupolai ir priešais ją kita primena, kad tai bažnyčia ir kad Žygimantas III prie jos savo dievobaimingą ranką pridėjo. Bet juo liūdniau matyti Žygimanto pėdsaką, kai jo nebeliko po Jogailos ir Vytauto.
Visi kalba, kad sena ir rotušė, bent ant senos griuvėsių ji stovi, bet klausiu, kas iš to klasikinio frontono numanys čia buvus jos bokštą su laikrodžiu, jos gėdos stulpus ir Pilotą, jo gotiškas formas? Ir šitaip laikas, gaisrai, meninio suvokimo stygius užtvėrė kelią prisiminimams, pakeitė viską. Tik gabalas mūro ant Tauro kalno, XV amžiaus relikvija, šv. Onos bažnytėlė, Bernardinų [bažnyčia], šv. Nikolajaus cerkvelė, panaši į dėžutę, primena senus laikus.
Jeigu tau patinka paskui nuo pastatų užmesti akį ant gyventojų, nepastebėsi juose nieko, ko kur kitur jau panašioje amalgamoje nebūtum matęs. Nešvarios žydų krautuvėlės ir patys žydai gana nešvarūs, beveik kiekvieno namo apačioje smuklė su sava girtuoklių gauja, kromeliai su juose snaudžiančiomis žydėmis, su keliomis lentynomis apipelijusių prekių, su rėksmingu patarnautoju, kuris prievarta tempia į juos su nekalčiausiomis mintimis pro šalį einančius žmones.
Apsirengę – kaip visur, ir žmonės – kaip visur; keli seniai su pilkais kapotais ir avikailių kepurėm, su lazdomis ant šikšnelių kabančiomis ant rankų, kelios ponios su rožinėmis skrybėlaitėmis, keli jaunuoliai kiek munduruoti ir nosis užrietę, keli nuolankūs į vienuolyną skubantys kunigai, ritmingu žingsniu sargybon žengiantys kareiviai, gatvės prekeiviai su stiklainiais, lazdomis, skėčiais, šluotelėmis; bukinistai su apdriskusiomis knygomis po pažastimi, nuo šv. Jonų vandenį ąsotėliuose nešančios merginos, su dideliais auskarais ausyse, su dainele lūpose, prijuostėtos. Tarp jų pėsčiomis einantis valdininkas, šaliai betarnaudamas pražilęs, su aptrintais kailinukais ar išblukusiu paltu. Ponia, paskui kurią tarnas su livrėja, kuri jo pirmtakui buvo taisyta, neša knygą arba šunelį, šešių arklių kinkinys su gerklingu izvozčiku iriasi. Bet miesto veidas kinta kas akimirką, kaip ir žmogaus veidas besikeičiant metams, laikui, dienos valandai, ypatingoms aplinkybėms ir stebėjimo vietai.
Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII amžiaus kuriasi vien žydai, su gelumbės parduotuvėmis, vekselinėmis ir pan., pilna žydų, vyrauja izraelietiškas pradas (naujos mokyklos stilius), pilna užsiėmusių, skubančių žmonių, dėl skubėjimo sandorius baigiančių gatvėje; vežikai stovi prie durų, girdisi besiderančių balsai ir garsūs gizelių kvietimai. Tai karalystė barzdų ir batų, tai pajausi pagal specifinį, neapsakytą kvapą. Dar blogiau Stiklių akligatvyje, apgyvendintame nuo Vladislovo IV laikų vien žydais, kai jiems specialiai skyrė tą vietą gal todėl, kad jie patys pirmiau be leidimo ją užėmė. Čia iš dešinės alkūne kliudai parduotuvę, iš kairės už kromos užkliūni. Žydai tavęs vos neperplėšia, ir gali būti tikras, kad bent laikinai apkursi nuo jų nepakenčiamo, spygaus rėkavimo kviečiant į parduotuvę. Čia sutiksi pilna žmonių, kurie ne gerų, o pigių prekių ieško, ir derėjimąsi su žydais laiko skrandį gydančiais vaistais.
Tik paklausyk, kaip gražiai, kaip saldžiai žydai kviečia iš visų pusių.
– Tamsta! Tamsta! Prašom pas mane, pas Gitlį. Tamsta, pas Rubinovą! Kviečiu, tamsta! O ko tamstai reikia?
– Akinių.
– Yra, yra, prašau, prašau.
Kviečiamas užeina.
– Ko tamsta norėtumėt?
– Akinių.
– Vus! Gal jums reikia tabako, cinamono, migdolų, cukraus, kavos?
– Man reikia akinių.
Čia reikia matyti, su kokia panieka tam, kuris drįsta reikalauti akinių, bet nenori nei cukraus, nei migdolų, nei cinamonų, pardavėjas nusigręždamas atsako:
– To nėra.
Arklių turguje gauja žydų murkdosi po purvyną tarp pastatytų nuomai aplūžusių vežimų, šieno prikrautų vežimų, parduodamų arklių, pančių, puodų ir kt. krautuvėlių. Čia girdisi didžiausias klegesys, kai, jei taip išsireikšiu chemijos kalba, susiduria du giminingi elementai – vargšas valstietis ir nedoras žydas. Kartais vieną šieno vežimą apspinta penki faktoriai ir vartotojų (iš anksto protestuoju prieš iš šių žodžių galinčiai atsirasti nuomonę, neva Vilniaus žydai šienu mito) varžytynėse dažniausiai pralaimi vargšas valstietis.
Pereikime į Antakalnį. Čia tylu, nėra šurmulio, tik kartais gražią, giedrą dieną, gegužę ar birželį, gražią rudens dieną sutiksi kelias į Tivolę skubančias puskarietes, kelias į Sapiegų parką riedančias karietas, lėto pasivaikščiojimo išėjusias kelias pagyvenusias poras ir senmerges. Žydų čia beveik nematysi, sakau beveik, nes ir čia jų galima sutikti, ir ištisi jų spiečiai klaidžioja šabo dieną, išsipuošusių, poilsiaujančių ir besišildančių saulutėje, nes už tai juk nereikės mokėti.
Prie Žaliojo tilto tuščia. Tenai valstiečiai gausiai važiuoja į turgų, bet turgus trunka neilgai, ir vėl tylu. Čia gal daugiau miestiečių, negu žydų, gyventojai tylūs, namai uždari, nesigirdi izraeliečių vaikų balsų nei puskariečių, kurios čia retai užklysta, dardėjimo.
Vėlgi niekur nėra didesnio judėjimo, negu Dominikonų, Trakų ir Vokiečių gatvėse. Čia gal tirščiausia moterų ir vyrų ant šaligatvių, daugiausia vežėjų puskariečių, kurios iš čia be paliovos kursuoja net iki Aušros vartų iki vėlyvos nakties. Prie Paplaujos ir Aštraus priemiesčio judėjimas vėl sumažėja. Iš ten, tiesa, atvyksta daugiausia keliautojų, bet juos vos įvažiavus praryja visada alkani žydų užvažiuojamieji namai, kur atvykėliai iš provincijos skubiai įsikuria, įsitikinę apie miesto viduje viešpataujantį grėsmingą brangumą, dažniausiai užmokėdami už šlovinamą pigumą tuo, kad yra apvagiami arba išvažiuojant negailestingai apiplėšiami.
Galų gale miesto veidas priklauso nuo dienos meto. Labai anksti, kai bažnyčiose skambina ryto maldai, pirmųjų ankstyvų Mišių, dar patamsiais gatve nuslenka vagis, užsimiegojusi moteris, sargas, tvarkos ir gerų papročių prižiūrėtojas, žibintininkas su kopėčiomis ant nugaros, skubėdamas pagalbon gęstantiems reverberiams3. Paskui pamatysi pienininkes su skardiniais bidonėliais rankose, girdi beldimą į kai kuriuos vartus, pasirodo švieselės pas darbščius amatininkus, kartais tylą nutraukia lėtai slenkančio vežimo dardėjimas. Vieni po kitų atsidaro vartai ir varteliai, tarnai ir tarnaitės išeina vandens, jų kalbos ir juokas aidi dar tuščiose gatvėse. Perpardavėjos traukia į turgų, paskui jas skuba pirkėjai, kai kur atsidaro pusė krautuvės, kaip viena neišsibudinusio akis, bet dar tylu. Tik prašvitus vežėjai, važiuojantys į savo įprastas stovėjimo vietas, pradeda judėjimą, paskui juos pasipila žydai, studentai, raštininkai. Atsidaro kavinės ir cukrainės, berniukai išnešioja dar šlapią „Kurier“ laikraštį. Taip įsismagina dienos judėjimas. Apie pietus, kai iš kanceliarijų, mokyklų ir visur skuba pietų, tas judėjimas valandėlei padidėja, o kai kiekvienas jau nuėjo valgyti ir virškinti, miestas valandėlei akivaizdžiai ištuštėja ir ilsisi. Tai įrodymas, kaip Vilniuje rimtai žiūrima į tą skrandžiui svarbią valandą.
Po pietų, o būtent vakarop, visi, kas tik gali išeiti pasivaikščioti arba išvažiuoti, pajuda Antakalnio, Pohuliankos, Paplaujos link, dabar čia pasirodo daugiau, negu rytą, ekipažų, pėstieji gerokai puošnesni. Kai uždegami žibintai, jeigu yra teatras, maskaradas, balius, puskarietės be paliovos trinksi grindiniu, jeigu tai ne pramogų metas, viešpatauja tyla, retai nutraukiama ratų trinksėjimo. Dominikonų gatvė visai ištuštėja; daugiau judėjimo dar tik ties šv. Jonų bažnyčia ir gretimose, didesnėse gatvėse.
Aštuntą ir devintą didysis pasaulis (kuris pagal mažojo proporcijas ir pats yra tik mažas) važiuoja į kviestinius vakarus; jo karietos lėtu, sistemingu dardėjimu, visiškai kitokiu, negu pamišęs, lengvabūdis miklios puskarietės tarškėjimas, nutraukia miegą pusiaunaktį ar dar vėliau, kai jau tik labai dideli ponai ir labai dideli lošėjai grįžta namo, o tik labai skurdūs ir darbštūs baigia vakaroti prie žvakių. Tuomet tas atkaklus beldimas į vartus visuotinėje tyloje yra nepakenčiamas.
Bet kiek benorėdamas žiūrėk į miestą, kai jį su kitais palyginsi, nerasi nė mažiausio panašumo į mažiausią sostinę, nors ja kažkada buvęs. Gana tirštai gyvenamas (1830–1835) palyginti su užimamu plotu, vis tiek yra tarsi tuščias. Gyventojai čia su didžiausiu malonumu pramogauja paskalomis, šnipinėja ir apkalbinėja lyg mažame miesteliūkštyje; miestas bunda gana anksti, naktimis provincialiai miega, visai neišmano apie madas (tai patvirtina faktas, kad Vilniuje niekas apdarų neįsitaiso, išskyrus tuos, kurie apie juos neišmano) ir šventai tiki esąs mažuoju Paryžiumi. Kokia laimė nors tokią nuomonę turėti – apie save.
Čia, kaip provincijoje, visi žmonės vieni kitus pažįsta, jeigu ne asmeniškai, tai bent žino, kas yra kas; kiekvienas žino kiekvieno istoriją ir kartais, net pavardės nežinodamas, dėl dažno susitikinėjimo sužino įpročių ir ydų istorijas; žino, kur sutiks poną N. geltonu durtiniu, kur ir kurią valandą tas ir anas akiniuotis ir ko eina. Kiekvienas naujai atvykęs taip išsiskiria iš tos saviškių masės, kad jį visi, net ir gatvės berniukai, net ir kavinės merginos iškart pažįsta. Visi ekipažai suskaičiuoti, arkliai pažįstami – gyventojai juos ir patamsiais atpažįsta, visiškai kaip kaime, ir taip pat kaip kaime visiems žinoma, kas ką myli, ko nemėgsta, kur lankosi, ką veikia, kiek turi pinigų, iš ko juos skolinasi. Ir taip kaip kaime, jeigu išvysi išblyškusį veidą, įdubusias akis, visi tau pasakys, kodėl to kažkieno veidas išblyškęs ir įdubusios akys. Ir taip kaip kaime sėdi čionai po permatoma uždanga, ir dar tavo vartai ar tavo lūpos neatsivers, kad rytoj tai plačiai pasklistų po miestą. Juk apskaičiuota, kiek tūkstančių mylių nuskrieja šviesa per sekundę, bet kas apskaičiuos greitį paskalos, kuri greitesnė už šviesą! Šviesa bent turi nuskrieti, kad ją pamatytų; apie paskalą kartais nutuoks anksčiau, negu ji ateis, nujaus, taip apie ją pagalvos.
O iš kur visa tai kyla? Pasakysime nuoširdžiai, kaip mums atrodo, iš dyko buvimo, iš užsiėmimų stygiaus ir užsiėmimo poreikio. Kai mažai skaito, nedaug rašo, neužsiima muzika, daile, mokslais ir priversti kuo nors užsiimti ir ką nors virškinti (taip tai vadinama) protiškam gyvenimui, užsiima paskalomis.
Jeigu ne daugiau, tai bent labai gaila laiko.
1 Valdiškas dokumentas, įpareigojęs duoti pašto arklius.
2 Dvokas dėl to, kad miestas tuomet neturėjo kanalizacijos.
3 Reverberis – lempa su veidrodiniu reflektoriumi.
Vertė Kazys Uscila
Versta iš: Obrazy z życia i podróży przez J. I. Kraszewskiego, wydanie Adama Zawadzkiego, Wilno, 1842.
Tęsinys kitame numeryje
