Vladislovas Žilius: savitos kūrybos atodangos

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Išeivijos dailė
AUTORIUS: Ingrida Korsakaitė

DATA: 2012-12

Vladislovas Žilius: savitos kūrybos atodangos

Ingrida Korsakaitė

Apie dailininką Vladislovą Žilių (1939–2012) esu rašiusi keletą kartų įvairiais ir svarbiais jo kūrybos tarpsniais. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, jau driekiasi visas jo gyvenimo kelias – nuo numylėto Žemaitijos kaimo iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Tai ir kūrybos kelias – su ryškiais stilistiniais posūkiais, atkakliais dailininko individualybę atliepiančios meninės raiškos ieškojimais bei atradimais. Tai – kelias žūtbūtinio pasipriešinimo asmens ir kūrėjo laisvę trypiančiam režimui, nubloškusiam dailininką į tolimą svetimą žemę.

Kaip čia nepacituoti profesoriaus Antano Gudaičio įrašo išlikusiame albumėlyje su Vladislovui skirtais kolegų sveikinimais ir palinkėjimais 30-mečio proga. Tarsi nuspėjęs permainingą talentingo menininko lemtį, profesorius rašė: „Dar tolima kelionė prieky. Linkiu gero kelio.“

Nedaug Žiliaus kūrinių, sukurtų iki 1976 metų, prieš emigruojant į JAV, išlikę Lietuvoje. Dar fragmentiškesnės mus pasiekusios žinios apie jo gausią kūrybą svetur^[1]. Su nedidele jos dalimi galėjome susipažinti 1993 ir 1994 metais Vilniuje surengtose individualiose jo kūrybos parodose. Daug menininko kūrinių yra įsigijusios įvairios Niujorko galerijos, privatūs Amerikos kolekcininkai, nemažai jų išdovanota. Visa, kas po mirties liko dailininko dirbtuvėje Niujorke, dukters Rasos Bačiulienės rūpesčiu po truputį grįžta į Lietuvą. Savitos Žiliaus kūrybos atodangos dar ne kartą džiugins jos gerbėjus ir tyrinėtojus.

1964 metais baigęs Lietuvos dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), Vladislovas Žilius pirmiausia pasirodė kaip talentingas grafikas, knygų iliustruotojas bei apipavidalintojas, grakščios ir preciziškos formos meistras. Daugiausia iliustravo poeziją, medžio raižiniais, ofortais ar cinkografijomis jautriai perteikė Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio, Algimanto Baltakio, Petro Vaičiūno, Vlado Mozūriūno ir kitų autorių eilių dvasią. Vos nujaučiamas iliustracijų ir literatūros teksto ryšys mezgėsi per dailininko kuriamas poetines asociacijas ir įvaizdžius. Kiekvienai iliustruojamai knygai Žilius ieškojo vis kitokių meninių priemonių, rėmėsi šiuolaikiška knygos, kaip darnios meninės visumos, samprata.

Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Mediniai tiltai“ (1966) iliustracijos sukurtos oforto technika, tuomet gana retai naudojama apipavidalinant lietuviškas knygas. Iliustracijose daug erdvės, tuščiuose jų plotuose išnyra miniatiūrinio miesto kontūrai, stiepiasi liauni augalų stiebai ir skleidžiasi trapi lyriška nuotaika, artima poeto eilėms. Visai kitaip dailininkas išpuošė mažo formato suvenyrinį Maironio poezijos rinkinį „Vakaro mintys“(1968), kurio iliustracijose savaip interpretavo liaudiškų prieverpsčių ir jų ornamentikos motyvus, griovė jų kompozicijai būdingą simetriją, išmoningai deformavo kiaurymes, ekspresyviai priešpriešino dekoratyvias juodas plotmes ir linijinį ornamento piešinį. Tokie formos kontrastai apskritai būdingi jo grafikai. Vėliau Žilius ne itin vertino savo iliustracijas, bet manau, kad kaip tik jose formavosi jo asociatyvus mąstymas ir metaforinė kalba.

Ankstyvuosiuose dailininko kūriniuose svarbią vieta užėmė Vilniaus ir apskritai miesto vaizdiniai. Minėtinas cinkografijų ciklas „Vilniaus legendos“ (1967), juvelyrišku subtilumu keri tuo pačiu metu sukurtas estampas „Vilniaus bokštai – miesto veidrodžiai“. Jame įvairių šventyklų vertikalės sukomponuotos į fantastinį dangun kylantį bokštų bokštą. Vilniaus motyvai šmėkščioja ir Žiliaus iliustracijose bei ekslibrisuose, be to, jis yra sukūręs du Vilniaus architektūrą vaizduojančių dekoratyvių atvirukų komplektus.

Anksti išryškėjo dailininko polinkis kurti ciklus ir serijas. Iš pradžių estampų ir piešinių cikluose jaunasis grafikas kėlė sunkiai vaizdu įkūnijamas filosofines problemas, ypač jam rūpėjo amžinosios laiko tėkmės ir žmogaus būties laikinumo, erdvės beribiškumo klausimai. Ofortų cikle „Modus vivendi“(1967) kritiškai žvelgė į ir šiandien opius vis labiau įsigalinčių technologijų ir dvasinio prado prieštaravimus.

Būdamas geras piešėjas, Žilius ir paprastu pieštuku gebėjo perteikti svarbias idėjas bei emocinę patirtį. Būdingi 1966 metais iš Krymo parsivežti piešiniai, eksponuoti vienoje iš pirmųjų jo individualių parodų Respublikinėje bibliotekoje (dabar – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Jie byloja apie analitinių gamtos studijų svarbą pradiniame Vladislovo kūrybos etape, kai derinamas kruopštus piešinys iš natūros ir meninė atranka. Cikle „Miręs graikų miestas Chersonesas“ yrančios klasikinės architektūros vaizdas žadino mintis apie nepermaldaujamą laiko galią ir civilizacijų kaitą.

Tuo pat metu dailininkui darėsi ankšta mažo formato grafikos kūriniuose, traukė spalvinė tapybos raiška ir jis vis dažniau imda­vosi teptuko. Veikė ir įvairiais kanalais pasiekianti pažintis su modernistine daile, įspūdį darė oparto, siurrealizmo estetika. Egzistencines refleksijas pamažu keitė nauja plastinė ­problematika, posūkis į abstrakčiąją dailę. Formalų oparto poveikį dailininkas patyrė maždaug tuo pačiu metu, kai ši geometrinės abstrakcijos kryptis imta plėtoti Vakaruose. Viena ankstyvųjų oparto apraiškų Žiliaus grafikoje yra mirguliuojančios, lapo plokštumą optiškai iškreipiančios Vlado Šimkaus eilėraščių knygos „Geležis ir sidabras“ (1968) skyrių vinjetės. Ryškiaspalvė oparto atšvaitų fejerija, statikos ir dinamikos dermė ženklino Žiliaus iliustruotą Mykolo Sluckio literatūrinių pasakų vaikams rinkinį „Vai tai dūda“ (1972). Panašiu stiliumi sukurtos taip pat vaikams skirtos Emilijos Balionienės knygutės „Popieriniai drugeliai“ (1973) iliustracijos jau sukėlė nemažą triukšmą, net norėta nemokėti autoriui priklausančio honoraro.

To meto tapybos kūriniuose Žilius dar svyravo tarp figūrinio vaizdavimo ir abstrakčių elementų traukos. Gretino artimų (kartais kontrastingų) spalvų struktūras ir preciziškai naudodamas toninę jų gradaciją išgaudavo neįprastas erdvinės perspektyvos slinktis („Peteliškės“, 1974; „Portretas“, 1975). Įdomus apie 1971 metus tempera meistriškai nutapytas pilkšvai melsvų tonų paveikslas (be pavadinimo) su visą jo plotą užimančiomis abstrakčiomis skritulinėmis figūromis ir daiktiškai nupiešta mažyte kriaukle apatiniame kampe. Ją dailininkui dovanojo Rimtautas Gibavičius, beje, serijinėmis savo kompozicijomis padaręs poveikį jaunesniajam bičiuliui.

Nuo 1966 metų Vladislovas Žilius dalyvavo kolektyvinėse dailės parodose Lietuvoje, prestižinėse tarptautinėse grafikos bienalėse Krokuvoje ir Barselonoje, tarptautinėse ekslibriso bienalėse Malborke, Pabaltijo valstybių estampo trienalėje Estijoje. ­Abstrakčios tapybos drobes jis eksponavo keliose uždarose parodėlėse Vilniuje – Lietuvos dailininkų sąjungoje, Juditos ir Vytauto Šerių namuose, ypač daug – individualioje parodoje Miestų statybos projektavimo instituto sporto salėje. Oficialiose to meto parodose abstraktiems dailininko kūriniams nebuvo vietos.

Virš dailininko galvos tvenkėsi debesys. Netiesiogiai tai palietė ir mane. Kiek anksčiau žurnalas „Kultūros barai“ buvo pasiūlęs man parašyti apie Žilių. Kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai (tebeturiu spausdintas jo skiltis), žurnalo atsakingasis redaktorius pranešė, kad ši medžiaga dėl rimtų priežasčių nebus spausdinama. Atminimui man liko pirmos pažinties proga dailininko dovanotas nedidukas juodos, baltos ir sidabrinės spalvų par excellence opartiškas paveikslas.

Netrukus sužinojau, kad, apšaukus formalistu, Vladislovas Žilius pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo ir prarado galimybę reikštis meno scenoje. Tvirtai apsisprendęs emigruoti iš Sovietų Sąjungos, bet iš pradžių negavęs leidimo, motyvuotu laišku jis kreipėsi į tuometį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Išdėstė priežastis, verčiančias išvykti, smerkė autoritarinio režimo menui primetamą dogmišką socialistinio realizmo metodą, varžantį menininko individualybės ir kūrybos laisvę. Galiausiai leidimas buvo išduotas ir 1976 metų pradžioje Vladislovas su žmona Ida išvyko į Vakarus. Pakeliui į Niujorką kurį laiką apsistojo Romoje. Dailininko laiškas Petrui Griškevičiui, paskelbtas pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, įgavo platesnį rezistencinės minties skambesį^[2]. Kaip ryžtingą pasipriešinimą ideologiniam sovietinės valdžios diktatui liudijantis kultūros dokumentas, laiškas nepraranda svarbos ir šiandien^[3].

Įsitvirtinti Niujorke nebuvo lengva. Kvalifikuotam dailininkui pavyko įsidarbinti vienoje tarptautinėje reklamos dizaino firmoje, o laisvalaikį skyrė kūrybai. 1977 metais „Santaros–Šviesos“ iniciatyva Čiurlionio galerijoje Čikagoje surengtoje Vladislovo Žiliaus parodoje dar dominavo iš Lietuvos atsivežti kūriniai. Tačiau netrukus pasipylė nauji paveikslai – pavieniai ar sujungti į serijas.

Meninis dailininko pasaulėvaizdis ir savita raiška jau balansavo ant abstrakčių ir gamtos pavidalus primenančių formų ribos. Geometrinės struktūros traukėsi iš dailininko kūrinių ir po truputį atsiskleidė kita impulsyvi emocinė Žiliaus talento pusė. Dauguma šių darbų sukurti ekspromtu, be išankstinių eskizų. Tapybos kompozicijas, kaip ir anksčiau, dailininkas grindė linijiniu piešiniu, bet neatpažįstamai perkuriami biomorfiniai motyvai teikė laisvumo tiksliai ir įgudusiai jo rankai (ciklas „Medžio gyvenimas“, 1992). Kai kuriuose paveiksluose atsirado daug smulkių po visą drobės paviršių pasklidusių elementų, kituose išskirti vienas ar keli stambesni objektai. Paveikslų ir jų serijų pavadinimuose autorius mėgdavo įvardinti vyraujančią kūrinio spalvą, pabrėždamas atviros spalvos svarbą savo darbuose („Žalias peizažas“, 1975; „Raudona uola“, 1980; „Žydras gamtovaizdis“, 1988). Dažus ant drobės dažniausiai tepė plonu, lygiu sluoksniu.

Paslaptimi alsuoja serija „Juodieji koralai“ (1982–1986) su tamsioje gelmėje šen bei ten ryškėjančiais pamėgtais simboliniais plaštakos ir kryžiaus ženklais. Tokie plaštakos atspaudai, aptinkami priešistoriniuose uolų piešiniuose, Žiliaus kūriniuose turi iš pasąmonės kylančią archetipinę prasmę. Vėlesnę didelę tapybos seriją „Ženklai“ (1990–1992) taip pat įkvėpė archajiški vaizdiniai ir, pasak autoriaus, archeologinių radinių – žalvarinių papuošalų ornamentika, matyta jaunystėje Telšių „Alkos“ muziejuje ir palikusi neišdildomą įspūdį. Kai kuriuose šios serijos paveiksluose dailininkas panaudojo efektingo švytėjimo, metalo blizgesio teikiančias aukso ir vario folijas. Jis nepritarė nuomonei, kad aukso spindesys nustelbia ar net nupigina paveikslo koloritą, atvirkščiai – manė, jog taurūs, karališki tikro aukso žybsniai gali suteikti grožio ir prabangos kiekvienam kūriniui. Dailininkas nevengė ir sintetinių fluo­rescencinių dažų. Akrilu temperamentingai nutapytoje drobėje „Kolumbo žemėlapis“ (1996) suglamžyta aukso folija ne tik praturtina paveikslo faktūrą, bet papildo ir pavadinimo istorinę sugestiją.

Negalima nepaminėti dar poros įspūdingų didelio formato Žiliaus drobių, kuriose tikrai išsipildė išsvajoti jo, kaip tapytojo, užmojai. Paveiksle „Salvadorui Dali pagerbti“ (1987) iš tamsios pragarmės kylanti vizija, miražiški žydrų ir rožinių spalvų toliai su kryžiaus ženklu aukštybėse kelia metafizinį ilgesį. Kitoks rūstus mistinis regėjimas įkūnytas tais pačiais metais sukurtame paveiksle „Tėvo atminimui“, vaizduojančiame virš uolėtos žemės kylantį didžiulį kryžių iš milžiniškų akmens luitų. Paveikslas pranoksta konkretaus žmogaus atminimo įamžinimą, gali būti suvoktas daug plačiau, kaip Lietuvos kaimo ar net visos tautos negandų metais nepalūžusio tikėjimo simbolis. Autorius ketino paveikslą dovanoti Kaltinėnų bažnyčiai, nes šio miestelio kapinėse palaidotas jo tėvas. (Čia esančioje šeimos kapavietėje neseniai atgulė ir sūnaus palaikai.) Anuomet dailininkui buvo pasakyta, kad šventykloje gali būti tik sakralinio turinio kūriniai, o šiame modernistiniame paveiksle tokio turinio nebuvo įžvelgta. Dabar paveikslas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Sukrėstas žinios apie tragiškus 1991 metų sausio 13-osios įvykius Lietuvoje ir tuo pat metu įsiliepsnojusį karą Persijos įlankoje, Žilius per kelias dienas nutapė ekspresyvų keturių paveikslų ciklą metaforišku pavadinimu „Mirties gėlės“. Jam pavyko perteikti brutalios agresijos įspūdį, sukurti šiurpinančius sprogmenų išdraskytų kūnų, mirtį nešančių skeveldrų, kraujo pliūpsnių vaizdinius. Viename paveikslų auksu spindi saulei prilygintas simbolinis Apvaizdos akies motyvas, nežinia, specialiai ar nesąmoningai apverstas kampu žemyn, kitaip, negu reikalautų kanonas. Tai dar labiau sustiprina nestabilumo, grėsmės pojūtį.

Tais pačiais metais lankydamasi JAV, susitikau su Vladislovu, pabuvau jo studijoje, pilnoje didžiulių paveikslų ir dar nenudžiūvusių dažų kvapo. Pirmiausia akis patraukė naujausias ciklas „Mirties gėlės“, čia pat glaudėsi smulkiomis dalelėmis mirganti abstrakti drobė „Kristaus veido atspaudas“ (1991). Dailininkas, regis, jau buvo pripratęs prie visiems atviro Niujorko meno lauko margumyno, daugybės galerijų, parodų šurmulio. Su tapybos ir grafikos kūriniais dalyvavo įvairiose Amerikos dailininkų parodose, daugiausia Niujorke ir Vašingtone, surengė reikšmingų individualių parodų. Su lietuvių bendruomenės kolegomis glaudesnių ryšių neužmezgė. Tačiau gimtinės ir artimųjų ilgesys nepaliovė skaudinti širdies. Menininkas džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe ir svajojo surengti parodą laisvoje tėvynėje. Buvo patenkintas, kad kultūros žurnale „Krantai“ pasirodė jo kūrybai skirtas straipsnis^[4], iliustruotas 9-ojo dešimtmečio jo darbų reprodukcijomis. Drauge praleidome pusdienį jam gerai pažįstamame Moderniojo meno muziejuje, kaip ir ne vieną svečią iš Lietuvos, Vladislovas nuvežė mane į netoli Niujorko esantį skulptūrų parką Storm King Art Center, kurio erdviuose žaliuose plotuose puikuojasi garsių modernistų ir žymių šiuolaikinių menininkų skulptūros.

Neilgai trukus vėl teko maloniai bendrauti su dailininku, kai Vilniuje buvo surengtos individualios jo parodos: 1993 metais – Šiuolaikinio meno centre, 1994-aisiais – „Vartų“ galerijoje, sulaukusios didelio žiūrovų ir spaudos dėmesio. 1997 metais keturi Žiliaus paveikslai pateko į Vilniuje vykusią ir plačiai nuskambėjusią parodą „Tylusis modernizmas. 1962–1982“.

XX a. paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje Žilius pasinėrė į naują kūrybos sritį – ėmė kurti netradicinės formos medžio skulptūras. Jam svetimos buvo naujausios meno kryptys, įvairios postmodernizmo rūšys, įsigalintis konceptualusis menas. Dailininkas liko ištikimas modernizmui, nes jo kalba geriausiai galėjo išreikšti savo santykį su pasauliu, dvasines būsenas, nuotaikų kaitą, neramią kūrėjo būtį. Kaip tik tai jis laikė svarbiausiu kūrybos tikslu. Nuolat eksperimentavęs, vis atsinaujinantis menininkas skulptūroje rado dar nepatirtą raiškos būdą, neišbandytas medžiagas, atlikimo technikas ir naujas temas. Po 1995 metų Žilius sukūrė ir apvaliosios skulptūros darbų (serija „Totemai“), ir polichrominių reljefų, bet įdomiausios yra jo vertikalios dekoruoto paviršiaus kompozicijos iš įvairiausių elementų, pritvirtintų ant vienos ar kelių vyriais sukabintų lentų. Pastaruosius sunkiai apibrėžiamo žanro kūrinius pats Žilius vadino „lentiniais paveikslais“, kaip ir grafikoje bei tapyboje, kūrė jų serijas. Bangų atplukdytų papilkėjusių lentų menininkas rasdavo ant vandenyno kranto ir naudojo jas kartu su įsigytomis naujomis.

Kita šiems „paveikslams“ pasitelkta medžiaga – sintetinis stiklas. Laiške Aldonai Žilienei dailininkas taip nusakė technologines savo kūrinių naujoves: „Sužinojau, kaip atlieti visokius dalykus iš sintetinio stiklo. Galima ten įlieti jūrų geldeles, gėles ar fotografijas, paskui tuos stiklo blokelius inkrustuoti į medį.“^[5] Inkrustacijų, primenančių vaikų kuriamus „sekretus“ ar gintaro inkliuzus ir turinčių tikro ­slėpinio trauką, sąrašas gali būti gerokai ilgesnis. Įvaldęs sintetinio stiklo panaudojimo galimybes, dailininkas inkrustavo akmenukus ir plunksnas, sudžiovintus augalus ir mineralus, veidrodžio šukes ir žėrutį. Be įgilintų medyje inkrustacijų, lentų paviršių puošia tapyba, auksavimas, pritvirtinti įvairūs „atitarnavę“ daikteliai (pvz., vinys, mikroschemos, metalo gabalėliai ir kt.), taip pat laisvomis konfigūracijomis sustingęs sintetinis stiklas. Išraiškingos gausiai prie lentų prikepusios sintetinio stiklo figūros primena stiklo kolbas, neregėtų ertmių indus, kartais net kažkokius fantastinius ne šios žemės padarus. Toks yra 1999 metais mirusios Vladislovo žmonos Idos atminimui skirtas ciklas, inkrustuotas ir jos nuotraukomis.

Netekusį artimo žmogaus menininką vis labiau slėgė vienišumas, kankino nostalgija ir tolstanti viltis sugrįžti į tėviškę pas savus. Silpo pasaulį ryškiausiomis spalvomis anksčiau regėjusios akys, seko materialiniai ištekliai. Tačiau nedingo kūrybos geismas. 2004 metais Vladislovas Žilius sukūrė „lentinių paveikslų“ ciklą „Protėviai“. Jame, prisiminęs išmoktas figūrinės dailės pamokas, kūrė praeities toliuose iškilusią dvasingą protėvių viziją, galbūt atstojusią jam tikrąją kelionę namo.