Žmonės ir daiktai Otaro Joseliani kine

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Kinas
AUTORIUS: Rūta Birštonaitė
DATA: 2012-06

Žmonės ir daiktai Otaro Joseliani kine

Rūta Birštonaitė

Kodėl neretai atrodo, kad Otaro Joseliani filmų veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir daiktai? Sudužusi senovinio servizo lėkštė, iš rankų į rankas keliaujantis vogtas paveikslas, Afrikos genties dievukų skulptūrėlės, kilmingų damų baldai, nesunešiojamas senelio švarkas… Visi šie daiktai patiria daugybę permainų ir gyvena kupiną nuotykių gyvenimą. O žmonės, atvirkščiai, dažnai primena prisukamas lėlytes, neištrūkstančias iš inertiško gyvenimo rato, – jas „prisuka“, t. y. šį grakštų mechaninį „baletą“ valdo ir įdėmiai stebi, sąmojingas, bet sykiu negailestingas nematomas lėlininkas.

Tokį daiktų ir žmonių supanašėjimą, ko gero, pirmiausia lemia Joseliani filmų formos ypatumai. Nemenką vaidmenį čia vaidina režisieriaus paprastai pasirenkamas bendrasis planas. Jis sumažina žmonių figūras, tad dėmesys savaime krypsta į personažų judėjimo trajektorijas. Filmuose nerasime kokios nors psichologinės personažo charakterio plėtotės; čia nesivadovaujama nuoseklaus pasakojimo logika. Veikiau galima sakyti, kad Joseliani filmus sudaro tam tikrų pasikartojančių veiksmų sekos. Ši kartotė persmelkia visus lygmenis ir suformuoja iš daugybės atitikmenų sudėtą struktūrą.

Tačiau forma – tai visuomet ir giluminė Joseliani kino tema. Jei atkreiptume dėmesį į lakoniškus, neutralius filmų pavadinimus, išskirtume dvi gausiausias jų grupes. Viena atspindi kūrinio formą, „atlikimo techniką“: „Akvarelė“, „Pastoralė“, „Plėšikai. VII skyrius“, „Septynios pjesės nespalvotam kinui“. O kitą sudaro pavadinimai, nurodantys atskaitos tašką ar laiko tarpą: „Balandis“, „Baskų kraštas, 1982-ųjų vasara“, „Gyveno strazdas giesmininkas“, „Ir šviesa pasirodė“, „Lapkritis“, „Pirmadienio rytas“, „Sodai rudenį“. Režisierius ne sykį yra kalbėjęs apie kino ir muzikos (kartais tarp jų įterpdamas baletą) giminingumą tuo atžvilgiu, kad abu menai yra laikiniai. Laikas – štai ta plotmė, kur nepaliaujamai sukasi Joseliani žmonės ir daiktai.

Ankstyvuosiuose Joseliani filmuose „Lapkritis“ (1968), „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970) daiktai yra beveik nepastebimi, jie vis dar tūno įprastinėse savo vietose. Dailūs seni indai, šeimos relikvijos ir fotografijos sukuria protagonistą saugančią erdvę, prižiūrimą taip pat nepastebimai šeimos narius globojančios mamos ar senelės. Vis dėlto net ir šiuos šviesios nuotaikos filmus jau persmelkusi atitolimo nuo darnios sanklodos nuojauta. „Lapkrityje“ tvarka smarkiai pažeidžiama, kai jaunas filmo herojus įžengia į socialinį gyvenimą. Vaikinas gauna pirmąjį darbą ir įsidarbina vyno darykloje, kur, pakiliai tariant, vyksta gamtos kūrinio – vynuogių – perkeitimas į žmogaus kūrinį – vyną. Per amžius nusistovėjusį vynininkystės ritualą (filmo pradžioje regime senuosius vyno gaminimo papročius) keičia atsainus kasdienės rutinos ritualas. Kūrinys yra sugadinamas: nenusisekusio vyno partiją vis tiek ketinama išpilstyti ir parduoti. Protagonistas mėgina su brokdariais kovoti, tačiau nuo taurumo ir dorumo jau nusisukta. Filme „Gyveno strazdas giesmininkas“ jokios kovos nebelieka, o pačioje pradžioje įterpti sruvenančio kalnų upelio vaizdai tartum atitinka filmo protagonistą, pasiduodantį savaiminei gyvenimo tėkmei. Tačiau, kitaip negu gamtoje, gyvenime tai virsta laiko eikvojimu, gramzdinančiu herojų į tylią neviltį.

Galima sakyti, kad kaip tik nuo „Pastoralės“ (1976) daiktai vis labiau išstumiami iš natūralaus jų būvio. Šiame filme susiduria dvi skirtingos gyvensenos, kai miestiečiai muzikantai kuriam laikui atvyksta į kaimą repetuoti ir ilsėtis. Jokio konflikto tarp dviejų pusių nėra, net atvirkščiai – jos darniai sugyvena ir žvelgia viena į kitą su atsargiu smalsumu. Tačiau į kasdienius darbus pasinėrusių kaimiečių fone išryškėja, kad malonūs atvykėliai vis dėlto atstovauja ne tiek kuriamajai, kiek atkuriamajai kultūrai. Jie repetuoja, įrašinėja kaimiečių liaudies dainas į magnetofono juostelę. Išvykdami palieka visokiausių nereikalingų daiktų: žurnalų, plokštelių… O į miestą nukeliauja pintinėlė obuolių, rūpestingai surinktų kaimo mergaitės, ir atsiduria ant vienos muzikančių tėvo – kažkokios įstaigos funkcionieriaus – stalo.

Ko gero, nuo šios kuklios pintinėlės Joseliani kine prasideda ištisa žmonių ir daiktų nuvertėjimo epopėja. 1979 metais režisierius emigruoja į Prancūziją, kur susiduria su kitokia socialine sankloda ir palengva vis labiau įsisukančiu greitu visa ko vartojimu. Savotiškai pranašiškas buvo vienas pirmųjų režisieriaus trumpametražių filmų – „Balandis“ (1962), kur įvairiausi daiktai tiesiog užtvindo jaunos poros naujuosius namus, ir miesčioniškas kaupimas gresia pavirsti entropija. Po „Pastoralės“ iki pat vėlyvųjų filmų išnyksta pagrindinio herojaus figūra. Žmonės tarsi galutinai susmulkėja, pasiduoda banalioms kasdienėms silpnybėms ir juda kuopelėmis. Pirmajame Prancūzijoje sukurtame trumpame filme „Septynios pjesės nespalvotam kinui“ (1982) Joseliani lengva ranka brūkšteli tai, ką labiausiai pagavo akis. Čia ypač neprilygstamai atrodo kailiniuotos ponios ir ponai, išvedę margiausių veislių šunis į promenadą Paryžiaus gatvėmis. „Mėnulio favorituose“ (1984) šis piešinys ištobulinamas iki įvairiausius visuomenės sluoksnius aprėpiančio paveikslo. Visuomenės, kurioje daiktai yra perkami, parduodami, vagiami, o ne kuriami. Filmas prasideda žaisminga tolimų laikų scena, kai lėkštę nuo stalo nuverčia ir sudaužo šuo, bet jau kitame epizode meistro rankos nužiedžia ir išmargina tokią pačią lėkštę. Paskui veiksmas persikelia į mūsų laikus, kur toliau rutuliojasi antikvarine vertybe virtusio servizo likimas. Galiausiai lėkštė ir vėl sudūžta, bet šįkart ji jau išmetama. Taip kadaise vertingas daiktas nusmunka iki šiukšlės statuso, ir tik duženas radęs šiukšlininkas svarsto, kad gal jas dar būtų galima suklijuoti.

Tai toli gražu nėra esteto ar praėjusias dienas apverkiančio aristokrato žvilgsnis. Joseliani filmus nuolat lydi negrįžtamų praradimų, nutrūkusių tradicijų tema, o senieji daiktai kaip tik ir yra prisigėrę bendros atminties. Taigi jie turi ne vien estetinę, bet ir etinę vertę. O kai „Mėnulio favorituose“ keletas pagyvenusių bendraminčių susprogdina neskoningą statulą miesto skverelyje, diversija išprovokuoja staigią tvarkos priežiūros institucijų reakciją. Organizatoriai ir vykdytojai tučtuojau įkišami į kalėjimą, lyg tokiu bjauraus daikto sunaikinimu jie būtų ne tik parodę gerą skonį, bet ir išsakę nepageidaujamą tiesą apie gyvenamojo meto visuomenę.

Kalbėdamas apie ir Senegale kurtą filmą „Ir šviesa pasirodė“ (1989), Joseliani sakė, kad jis liudija mus supančio daiktinio pasaulio nykimą. Šiame filme naujas gyvenimas atkakliai stumia senąją vienos genties gyvenseną ir perkeičia žmones ir daiktus. Galiausiai daiktai netenka prasmės net ir patiems genties nariams – išsikeldami gyventi į miestą, jie savųjų dievukų skulptūrėles parduoda turguje. Filme itin subtiliai pagauta nematoma transformacija: turguje atsidūrę dievukai lyg ir tebėra tie patys, bet jau netekę turėtos magiškos, šventos prasmės. Tiesa, galbūt įgavę nemenką piniginę vertę.

Tačiau štai koks įdomus dalykas – Joseliani kine daiktai ne tik tampa veikėjais, bet ir paskirsto vaidmenis žmonėms. Nesunku pastebėti, kad nuolatiniai šio režisieriaus personažai yra įvairiausi kolekcininkai, antikvarai, aukcionų lankytojai ir senienų vertintojai. Jie perka daiktus tiesiogiai iš šeimininkų ar vagių ir, sakytum, įpučia jiems naują gyvybę. Tačiau, užuot atlikę savo įprastą paskirtį, daiktai tampa statuso, puikavimosi dalyku ar pelninga investicija. Panašiai filme „Plėšikai. VII skyrius“ (1996), keičiantis valstybės santvarkoms, naujakuriai išstumia senuosius šeimininkus iš jų būstų, o daiktus pasilieka sau, bet taip ir neišmoksta su jais tinkamai elgtis.

Kitą svarbią grupę sudaro tokie veikėjai kaip vagys, antstoliai ir baldų nešikai. „Mėnulio favorituose“ jie sudaro ištisą darniai veikiantį tinklą, o filme „Šantrapa“ (2011) ikonas vagia net vaikai. Beje, šie personažai šiaip jau nėra per daug susidomėję pačiais laimikiais, ir dažnai jų neatsargiai gabenami daiktai braižosi, krinta ir dūžta. Na o daiktų gyvavimo ciklą užbaigia šiukšlininkai – dar vieni Joseliani pamėgti veikėjai, išgabenantys daiktus ten, kur jie galės ramiai suirti ir vėl grįžti į gamtą.

Ir štai čia reikia pažymėti, kad žmonių reikalai Joseliani kine klostosi visai kaip daiktų. Jie lygiai taip pat gali įgyti ir prarasti vertę. Joseliani filmuose vis pasikartoja toks išstūmimo gestas, vienodai galiojantis ir nereikalingam žmogui, ir daiktui. Taip šiukšlininkas paspiria šiukšlių maišą, o žmona girtą vyrą grakščiai įgrūda į kitą kambarį, kad paslėptų nuo garbių svečių akių. Ypač tai ryšku filme „Sudie, mano karvide!“ (1999), kur personažai netgi sąmoningai kaitalioja socialinius vaidmenis. Čia vaikinas iš turtingos šeimos užsideda juodadarbio kaukę, susideda su vagimis, valkatomis, tarsi sąmoningai nužemina save. Mat socialinio statuso praradimas – kaip ir daiktų virtimas šiukšlėmis – gali reikšti išsilaisvinimą, savotišką priartėjimą prie to natūraliai sruvenančio kalnų upelio tėkmės. „Mėnulio favorituose“ į kalėjimą uždaryti diversantai dainuoja; filme „Sudie, mano karvide!“ atleisti tarnai nevykėliai pagaliau atranda savo tikrąjį pašaukimą; iš pareigų ištrenktas ministras filme „Sodai rudenį“ (2006) valkatauja, tačiau sykiu atrodo pradėjęs gyventi prasmingiau negu tada, kai stūmė laiką kabinete ar dalyvavo absurdiškose oficialiose ceremonijose.

Stipriausias žmogaus nuprasminimo pavyzdys – filme „Šantrapa“ veikiantis visiškai atsainus protagonistas. Jis vis dar nepraradęs kilnaus pavidalo, ir miniatiūriniame epizode Aleksandro Piatigorskio suvaidintas veikėjas jį tučtuojau atpažįsta iš paveldėto senelio profilio. Kai prireikia pasipuošti į furšetą, iš visų drabužių jam vis dar geriausiai tinka senas senelio švarkas. Tačiau atrodo, kad šis veikėjas kilnių principų laikosi veikiau iš gero auklėjimo įdiegto automatizmo. Kaip ir kadaise sakralinę vertę turėjusios Afrikos statulėlės, būdamas toks pats jis jau yra tarsi perkeistas.

Ir tik tylūs amatininkai (batsiuviai, laikrodžių meistrai) šiuose filmuose kruopščiai taiso daiktus, taip pasirūpindami, kad jie nebūtų greitai suvartoti ir nevirstų šiukšlėmis. Kai „Šantrapa“ herojus iš Prancūzijos sugrįžta į tiesiog neatpažįstamą Gruziją, nepasikeitę atrodo vien jo šeimos nariai ir batsiuvio figūrėlė gatvės kampe. „Pirmadienio ryte“ po klajonių po pasaulį parsiradusio vyro namie vis dar laukia tos pačios purvabridės klumpės, į kurias seniau kas rytą įsistodavo. Graudžiai juokinga – jos ne tik patvirtina grįžimą į nusistovėjusio gyvenimo rutiną, bet ir savo kukliu buvimu prisideda prie žmogų saugančio pasaulio kūrimo.

Joseliani filmai nuolatos primena, jog tiktai kūryba leistų sugrįžti į būvį, panašų į tą, kai daiktai nepastebimai globojo žmones. Tačiau pasinerti į kūrybos procesą, būti su savimi veikėjams dažniausiai sunkiai sekasi – tai dėl išorinių trukdžių, tai dėl valios stokos. Štai tokia kertinė negalė bei negebėjimas savęs realizuoti ir temdo Joseliani filmų pasaulėjautą. Šį nepajėgumą ypač subtiliai nusakė Irina Šilova: „Ir filme „Lapkritis“, ir „Gyveno strazdas giesmininkas“, ir „Pastoralėje“, be kitų pranešimų, skambėjo nerimo gaida dėl būties materijos išsikraipymo, asmenybės atsitraukimo nuo savosios paskirties natūralios savirealizacijos normų. Žmogus – Joseliani herojus, kad ir kas jis būtų – yra gimęs laimei, draugiškumui, džiaugsmui, linksmam dykinėjimui, riteriškų įstatymų gynimui. Būdamas pagimdytas tartum ne XX, o XIX amžiaus, teisingiau, jo mitologijos – nuėjusių, atminties iš prieštarų ir klaidų išlaisvintų laikų nostalgijos, – jis, tarsi pirmapradiškai neturi šios mitologijos žlugimo nuojautos. Jo gimimas ir pasirodymas jam svetimo meto aplinkybėmis ir yra eksperimentas, Joseliani pasiūlytas XX amžiui“[1].

Kreivai šypsodamiesi personažai susitaiko su tokia padėtimi ir pasiduoda tykiai rezignacijai, o ištikimiausiu jų guodėju tampa vynas. Ir štai tokiu kartais linksmu, kartais liūdnoku būdu jie bent kiek priartėja prie trokštamo būvio. Kaip ir numesti niekam nereikalingi daiktai, Joseliani girtuokliai ir valkatos grįžta į gamtos prieglobstį, tampa „daiktais savyje“. Išmestas ministras tyso patiltėje su klošarais („Sodai rudenį“); tėvas, vos žmonai išvykus, vienišai girtuokliauja ir miklina ranką šaudydamas („Sudie, mano karvide!“). Tokius personažus išties tarsi saugo stebuklingas ratas. Filme „Plėšikai. VII skyrius“ nuolat švilpiančios kulkos nekliudo nei išgėrinėjančių draugų būrelio, nei su dzingsinčių butelių rezgine kinkuojančio „herojaus“. Šie personažai atrodo tapę nematomi, susilieję su juos supančiu gamtovaizdžiu. Ir kai filme „Pirmadienio rytas“ kantri žmona savąjį vyrą ir jo sugėrovą palaimingai užtemusiomis sąmonėmis šiaip ne taip suguldo miegoti, šiedu veikėjai atrodo bent mažumėlę priartėję prie savo tikrosios prigimties.

[1] И. ШИЛОВА. Прощание // Киноведческие записки. – 2000, No 46.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau