Kas naujo, Maironi?

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Maironiui – 150
AUTORIUS: Aistė Kučinskienė
DATA: 2012-12

Konferencija Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Autoriaus kūryba ne atspindi epochą, bet ją „išspindi“ – žodžiais ir turiniu žaidė pirmąjį pranešimą konferencijoje Maironis ir jo epocha (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012-11-15–16) skaičiusi Viktorija Daujotytė. Maironis mums vertingas taip „drungnai, teoriškai“ – asimetriško santykio su lietuvių lyrikos klasiku neslėpė Marijus Šidlauskas. Ir nors visus metus netyla kalbos apie visų humanitarų kone prievolę aktualizuoti Maironį, „pritraukti“ jį prie mūsų epochos neištraukiant iš savosios, regisi, kad ir mokslininkams reikia suvokti, kaip prie jo prieiti ir atrakinti ne profaniškai, bet ir be egzaltacijos – gal nesupyksite – moksliškai. Tarp lietuvių rašytojų, kurie galėtų prilygti Shakespeare‘ui ar Cervantesui savo ištirtumo apimtimis – žinoma, turint omenyje mokslo darbuotojų skaičių vienam kvadratiniam metrui – pirmose gretose tikrai rikiuotųsi Jonas Mačiulis-Maironis. Dar 1913 m., kai besiformuojančios nepriklausomos Lietuvos kultūros darbuotojai šventė Maironio darbo metų 25-ąjį jubiliejų, prasidėjo nenutrūkstančios maironistikos studijos. Ar galime pasakyti ką nors naujo, originalaus apie tautos dainių? Ar jį minime, nes turime minėti, o kalbame, nes reikia kalbėti? Turbūt šį klausimą ir aktualizavo Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta pranešimų lavina.

Dviejų dienų konferencija vyko Vilniuje ir Kaune. Vilniuje dalyviai rinkosi Taikomosios dailės muziejuje, kur pirmąjį įžanginį žodį tarė LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas, nubrėžęs Maironio ir lietuvių santykio su juo gaires: pagarba šiam autoriui yra lygiagreti pagarbai mūsų pačių orumui. Įkandin jo mokslininkus pasveikinęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas džiaugėsi visais Maironio metais – turtingi renginių jie parodė, kad šis klasikas teberūpi. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas daugiau kreipėsi į dabarties Lietuvą ir kiek minoriškai sankcionavo pastarųjų dienų įvykius, kurie laikomi „nevertais Maironio“ (vėliau konferencijoje ištarti Šidlausko žodžiai). Oficialių sveikinimų ir ant­rą dieną, kuri pažymėtina pranešimų gausa (darbas vyko trijose sekcijose) – VDU Katalikų teologijos fakultete dalyvius sveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, pasidalinęs įspūdžiais iš pirmųjų savo susidūrimų su Maironio poezija, bei Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas, kurio iniciatyva vakare Maironiui paminėti organizuotas teatro renginys. Apskritai renginio organizatoriai verti padėkos už puikų organizavimą, ir ypač – už norą kalbėti bei kitus prakalbinti ir kritiškai mąstyti apie Maironį, klasikų klasiką. Tačiau ar yra kas naujo apie Maironį?

Drįstu taip klausti, nes įvairioms institucijoms atstovavę tyrėjai dažnai norėjo išspręsti ne ti(e)k Maironio kūrybos ar veiklos probleminius klausimus. Iš ne vieno pranešimo galėjome išskaityti kitą „didįjį klausimą“: atrodė, kad norima apsibrėžti savo santykį su šiuo klasiku, suvesti mokslinės karjeros „sąskaitas“ su tuo, kurio tekstai kūrė XIX–XX a. sandūros jaunųjų inteligentų „emocinę bendruomenę“ (Ramunė Bleizgienė); kurio klasikinė eilėraščių forma įsteigė atramą vėlesnėms rašytojų kartoms (Brigita Speičytė); kuris savąja Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga yra ir vienas pirmųjų lietuvių literatūros istorikų. Turbūt todėl apie Maironį norėjo ir nori kalbėti bene visi turintys ką nors bendra su literatūra, o šioje konferencijoje šie kalbėjimai neretai balansavo ant akademiškumo ir asmeniškumo, mokslo kalbos ir poezijos pajautimų, ant sveikinimų ir pasidžiaugimų bei kritinės refleksijos ribos.

Turint galvoje išlikusį reikalą priminti Maironio svarbą, neatsitiktinai buvo fiksuojama jo kaip pradžios, saulėtekio figūros amplua (Daujotytė, „Maironio epocha: nuo saulėtekio iki saulėlydžio“). Jo kaip šiuolaikiniam lietuviui trūkstamos vertybinės atramos poziciją sankcionavo ir Šidlauskas („Dėl Maironio vertybių“), o autoriaus kaip tradicijos tęsėjo ir vertėjo situaciją nubrėžė Speičytė („Maironis – literatūros tradicijos vertėjas“; šia tema ką tik pasirodė ir jos knyga Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva). Egidijus Aleksandravičius pranešimu „Tautinio naratyvo permainos – Maironio versija“ žvelgė į Mačiulį kaip į istorijos/tautos kūrėją: nors Maironio istoriniai tekstai (konkrečiai – Apsakymai apie Lietuvos praeigą) istoriografiškai netikslūs, tačiau liaudyje išpopuliarinę mitą apie Vytautą Didįjį ir leidę kurti tautinį naratyvą, kuris ne mažiau svarbus nei „tikroji“ istorija. Visi šie pranešimai galėtų būti laikomi programiniais, nes likusiuose arba buvo aptariami poeto kontekstai ir recepcija, arba bandoma kiek kitaip perskaityti lyriko eiles. Nors temos įvairavo, dalyvių lūpose vis skambėjo žodžiai apie tarpusavyje „susišaukiančius“ pranešimus, todėl ir čia bus bandoma juos sugrupuoti.

Konferencija tarptautinė, septyni pranešimai skaityti svečių iš užsienio. Atrodo, kad dalis jų mus kreipia tikėtiniausia tolesnių maironianos tyrimų – lyginamųjų studijų kryptimi. Tenlink ir žengė Radosławas Okuli­czius-Kozarynas, kalbėjęs apie artimus Maironio ir Jano Kasprowicziaus eilėraščius („Ties Keturių kantonų ežeru. Maironio ir Kasprowicziaus Alpių eilės“), ir Sбndoras Fцldvari, lyginęs lietuvių poeto ir vengrų lyrikų kalbinių išteklių bei eilėdaros bendrybes, leidžiančias priartinti nutolusias literatūros istorijas („Maironio poetinių formų paralelės vengrų romantikų kūryboje“). Artimieji kaimynai latviai daugiau dėmesio atkreipė į Maironio recepciją savoje šalyje (Eva Eglāja-Kristsone, „„Maironis žino, kaip sušildyti“: Maironio recepcija Latvijoje“), apžvelgdami maironistikos leidimų ir tyrimų situaciją.

Panašiais lyginamaisiais ar recepcijos keliais bando eiti ir lietuvių literatūrologai. Išsamios bibliografijos (Romas Adomavičius), solidžios monografijos (Vanda Zaborskaitė), nuodugnių tekstų komentarų (Irena Slavinskaitė), plačiai aptartų eilėdaros ypatybių (Juozas Girdzijauskas) ir apskritai gausių įvairiaaspekčių Maironio gyvenimo ir kūrybos tyrimų kontekste gali pasijusti kaip toj jūroj, „begalinėj, plačioj“. Belieka ne tiek ir daug: išsamiau tirti poeto kontekstus, imtis lyginimų, kreiptis į smulkesnes jau pažįstamų tekstų detales, susitelkti į mažiau tirtus žanrus (dramaturgiją, istorijos veikalus) arba kartotis. Apie bandymus geriau suvokti poeto epochą pradėjo kalbėti dar Daujotytė, paminėjusi Vytautą Mačernį kaip galimą pirmąjį Maironio poetinės tradicijos tęsėją, į kontekstinių tyrimų lauką įrašytinas ir Algio Kalėdos pranešimas („Maironis ir lenkybė: poemos Znad Biruty kontekstai“). Genovaitė Dručkutė pasuko dar nepramintu keliu: ji analizavo du Maironio iš prancūzų kalbos verstus eilėraščius („Maironio prakalbinti prancūzų poetai: atsitiktinumas ar būtinybė“), čia smulkiai aptardama poeto-vertėjo pasirinkimus bei įvertindama vertimo kokybę.

Su pasiūlymais atidžiau žvelgti į tolimuosius, kitų literatūrų, kitų žanrų Maironio poezijos kontekstus sietinas ir noras kuo plačiau apžvelgti jo recepciją, kurios motyvams aptarti skirtų pranešimų šioje konferencijoje buvo daugiausia. Neretai klasiku a priori laikomas Maironis kažkaip natūraliai tapo tautos dainiumi, todėl labai svarbu klausti: kokie buvo/yra jo aktualizavimo mechanizmai? Amžininkų recepciją šimtmečių sandūroje ir padėtį literatūros lauke apžvelgė Aistė Kučinskienė („Maironis – kultūros lauko agentas: į(si)šventinimas, pozicijos užėmimas ir palaikymas“), Virginijus Gasiliūnas kalbėjo apie Emberono slapyvardžiu pasirašytą pirmąją egzaltuotos tonacijos publikaciją apie poeto eiles, pasirodžiusią Lietuvių laikraštyje („Pirmoji bendro pobūdžio publikacija apie Maironį (1905 m.)“). Kiek daug pirmumo, kai kalbama apie Maironį… Bleizgienės („Maironis ir moterys: XIX a. pabaigos – XX a. pradžios emocinė bendruomenė“) pranešimas padėjo pagrindus aiškinimuisi, kaip Maironio tekstai veikė jaunuosius litvomanus, kaip jis patvirtinamas ankstyvosios inteligentijos autoritetu ne tik biografiškai, bet ir minint poetą jų literatūros tekstuose. Jau moderniojoje ir šiuolaikinėje literatūroje reflektuojamą santykį su Maironiu svarstė Vijolė Višomirskytė („Maironio poetinės parafrazės ir jo figūra modernistinėje Antano Škėmos ir postmodernistinėje Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“). Beje, teiginys, kad „poetinių Maironio parafrazių galima rasti daugelio lietuvių poetų kūryboje“ iš tiesų gali nuvesti į jau kultivuojamą, bet dar neišartą lauką – kaip ir kodėl net ir šiuolaikiniai rašytojai vis dar pasirenka Maironį atskaitos tašku, kūrybiniu „tėvu“ ar „protėviu“?

Kiti prelegentai žvilgsnį kreipė į autoriaus figūros tyrinėjimus, kritiką: Ramutė Dragenytė sklaidė apie Maironio įrašymo vadovėliuose, jo virtimo kanonu problematiką („Maironis literatūros istorijose“), į pačius naujausius laikus ir jų skaitytojo santykį su Maironiu kreipėsi Indrė Žakevičienė („Maironis recepcijos teorijos aspektu“), iškėlusi klausimą: „Kaip trečiame tūkstantmetyje skaitytojas kuria Maironį?“ Maironis išeivijoje – dar viena kelių pranešėjų tema, atskleidžianti, kad ne visos iš maironianos linkmių mums gerai pažįstamos (Dalia Kuizinienė, „Maironio patriotinės poezijos refleksija lietuvių išeivijos kritikoje“, Laimutė Adomavičienė, „Maironiana išeivijoje: apžvalginiai štrichai“). Taigi imtasi tirti ne tik Maironį, bet ir jo tyrėjus.

Paskutinis atskirai išskirtinai recepcijos blokas – Maironio tekstai ir folklorinė tradicija. Autoriaus dainomis virtusių eilėraščių ir jų recepcijos ypatumus aptarė Živilė Ramoškaitė („Maironio poezija kompozitorių ir liaudies kūryboje“), pademonstravusi dainuojamųjų eilių melodijų bei tekstų įvairovę, ir Gražina Kadžytė („Maironio poezijos tautosakinė būtis XX a. vyksme“), kalbėjusi apie poeto eilių dainavimą įvairiose kultūrinėse-istorinėse situacijose: „Maironio poezija įgyja tęstinumą, kurio svarbus laidas – tautosakinė panauda“. Į atskiro eilėraščio transformacijas liaudies recepcijoje dėmesys krypo Jono Šlekio pranešime („Maironio eilėraščio ‘Lietuva brangi‘ recepcijos metmenys“): žengiama į labai aktualią ir tirtiną sritį – kaip dėl tautosakėjimo ir cenzūros lyrika įvairiuose rinkiniuose įgauna skirtingus tekstinius pavidalus.

Matome, kad daugiausia tyrėjų nusikreipė į mažiau ištirtus Maironio kontekstus, tačiau Lietuvių literatūr­os Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė savo pranešimu („Neskelbti tekstai – ar jie svarbūs Maironio vardui?“) parodė, kad ir tekstologai dar turi nemažai darbo prie neskelbtų ar ne galutinai išaiškintų autoriaus tekstų. Mat nebūtų Maironis „poėta“, jei nesiprašytų naujų atskirų eilėraščių ar poemų analizių. Vienas iš nedaugelio pranešimų apie eiles buvo Kęstučio Nastopkos („Komunikacija ir autokomunikacija Maironio lyrikoje“), pa­teikusio kelių Maironio eilėraščių poetikos ir turinio analizę, parodančią, kad net ir išnarstytose šio klasiko eilutėse dar turime į ką atkreipti dėmesį, kad dar galime sugrįžti prie mintinai mokamų eilių, jų ritmikos, rimavimo schemos: nereikia manyti, kad tai per daug paprasta ar įprasta. Papildomų reikšmių gerai žinomiems Maironio eilėraščiams bandė suteikti Eglė Keturakienė, skaičiusi poeto tekstus per intertekstualumo prizmę: pastebėtos paralelės tarp Maironio ir jo „įtakų“ – Ovidijaus Metamorfozių, Dante’s Dieviškosios komedijos, Sarbievijaus poezijos („Intertekstualumas Maironio poezijoje: kūrybos ir laiko aspektas“). Siauriau, į vieną aspektą – griuvėsių motyvą – susitelkė Gintaras Lazdynas, savaip skaitęs „Trakų pilį“ ir pateikęs netikėtą interpretacijos versiją („Griuvėsių motyvas ir Maironio „Trakų pilis““). Šis pranešimas tilptų ir į lyginamųjų maironianos studijų paradigmą, mat bandant suvokti lietuvių lyriko eiles, pasitelkiamas ir užsienio poetų bei filosofų arsenalas.

Lyrikos kalbos subtilybes ir santykį su kontempliatyviąja, Rytų lyrika ir filosofija savo pranešime akcentavo ir Regimantas Tamošaitis („Kalbos gelmė Maironio eilėraštyje“). Prie atidžiojo skaitymo, ne kontekstinio Maironio portreto, galėtume priskirti ir vienintelį kalbinį Jurgitos Venckienės pranešimą („Jono Mačiulio-Maironio rašomoji kalba“), kuriame sekama Maironio spausdintų tekstų kalbos kaita ankstyvuoju kūrybos periodu. Dar vieną su kalbos problemomis susijusį pranešimą atvežė Pawełas Bukowiecas („Kalba kaip kliūtis, arba Kretingos kapinių įrašai“); galbūt kalbama buvo ir ne visai (ar visai ne) apie Maironį, tačiau kontekstas artimas (lietuvių–lenkų kalbų santykis XIX a.). Ne atskiro eilėraščio, bet viso ciklo struktūros tyrimą pateikė kita viešnia iš užsienio (Monika Pokorska-Iwaniuk, „Pavasario balsai kaip poetinis ciklas“). Tačiau teigdama, kad „Pavasario balsai analizuojami iš pozicijos, kuria iki šiol nesusigundė literatūros tyrėjai: atskirų eilėraščių lyrinis subjektas vertinamas kaip viso rinkinio kūrybos subjektas bei susiejamas su autoriumi, kaip pastarojo subjekto reprezentantu“, Iwaniuk teisi nebent tokiu atveju, jei turimas galvoje ne lietuvių literatūrologijos kontekstas. Dar Slavinskaitė Maironio Raštų komentaruose yra kėlusi panašią idėją, taip pat apie autoriaus lyrinį subjektą kaip autoriaus-kūrėjo projekciją savo monografijoje rašiusi ir Zaborskaitė, ja seka kiti tyrėjai. Mums ši vieta svarbi, nes tendencija pastebima ne tik šiame pranešime: atrodo, kad būsi pirmas, kažką tikrai atradęs, ištyręs, pastebėjęs… Tačiau kalbame apie „lietuviškąjį Schakespeare’ą“, todėl verta pasidomėti jau aptartais dalykais, mat išlieka nemaža tikimybė, jog iš tokios gausos apie Maironį kalbėjusiųjų kas nors taip pat buvo pastabus.

Pranešimų apie Maironio dramaturgiją potemę išskyrė ir organizatoriai, rezervavę jims atskirą sekciją, nors apie teatrinius veikalus kalbėta ir kituose posėdžiuose. Į Maironio dramų personažų charakterius kreipėsi Aušra Martišiūtė-Linartienė („Dramatiškasis Maironis: dramatizmo horizontai Maironio dramose“). Petras Bielskis („Maironio dramos socialumas“) bandė „atgaivinti“ Maironio draminių veikalų svarbą: nors ir nesusilaukęs plataus pripažinimo kaip dramaturgas nei gyvenamuoju metu, nei vėliau, jis net galėtų būti pavadintas lietuvių dramaturgijos pradininku. Panašią poziciją palaiko ir Aurelija Mykolaitytė („Maironio dramaturgija: istorijos tragizmas“), mananti, kad Maironis, savo dramose „keldamas politikos moralumo klausimą, rodydamas konfliktus, liudijančius ne didingą istoriją, o ribotų galimybių žmogų istorijoje, galėtų būti įdomus ir šių dienų skaitytojui ar žiūrovui“. Šis teiginys tarsi iliustruoja bendrą visų dalyvių nuotaiką: reikia grįžti prie Maironio dramaturgijos ir atidžiau ją analizuoti. Eligijus Daugnora („Maironio dramaturgija ir religinė drama“) prisideda prie naujų autoriaus teatrinių veikalų tyrimų, įrodydamas, kad Kame išganymas galėtų būti analizuojamas religinių dramų kontekste ir atitinka šiam žanrui keliamus reikalavimus. Ne šioje sekcijoje, dar pirmąją dieną skaitytas Vidos Bakutytės pranešimas („Maironis ir kai kurie teatrinio bei muzikinio sąjūdžio aspektai (XIX a. pab. – XX a. I pusė“) skirtas apžvelgti Maironio dramų ir libretų (ne)pritaikymus teatrui jo gyvenamuoju metu ir bandoma atsakyti į klausimą: kodėl Maironis ne itin gerai priimtas režisierių, nors „galima įžvelgti didesnę šios poeto meninės veiklos svarbą nei ta, kuri neretai skelbiama, vien perrašant ankstesnius šaltinius, jų neverifikuojant“? Ir čia praverstų šioks toks ekskursas – vieną iš antrosios dienos inauguracinių kalbų sakęs Stancikas, kalbėdamas ne iš Maironio tyrėjo, bet iš „vartotojo“ pozicijų, kiek kitaip įsivaizduoja Maironio recepciją tarpukario Lietuvoje: jam pastarojo dramos rodosi buvusios sėkmingos, tik pačiam Maironiui nepatikusios. Matyt, Maironio figūros ambivalentiškumas net ir tuos pačius reiškinius leidžia interpretuoti visiškai priešingai: kai kam jis tyrimų objektas, o kai kurių sąmonėje – beveik patosiškai mylimas (ar turimas mylėti) tautos dainius, kone mitologizuota figūra, kuriai „negalioja“ faktai.

Pasiūlymų atidžiau skaityti ne autoriaus eiles, bet kitų žanrų tekstus būta ir daugiau – tokia linkme kreipė Povilo Lasinsko pranešimas apie maironiškąją istorijos sampratą („Maironio istorinis romantizmas“): net ir žinomiems veikalams esą dar trūksta ištirtumo iš įvairesnių perspektyvų, mat nors Maironio istorijos ir nebuvusios traktuojamos kaip „tikrosios“, veikiau kaip poetinės, šiuo atveju praverstų užsidėti istorikų akinius. Tačiau ne visus „naujus“ atigręžimus į Maironį taip lengva priimti. Tikriausiai dėl jaut­rumo (sunku rasti tinkamesnį žodį) Maironio atžvilgiu Stepahno Kesslerio pranešimas „Maironis’ Poetry in the Shadow of Romanticism“, kuriame svarstyta autoriaus periodizacijos dilema ir visa XIX a. lietuvių lyrika bandoma sudėlioti į epochų dėžutes (pranešime – diagramas), atrodė kaip žvilgsnis iš per toli, erelio skrydžio, atsitolinus, nejaučiant.

Antra vertus, nors konferencijoje didžiąja dalimi kalbėta apie Maironio – literato – tapatybės dalį, vien antrosios dienos aplinka neleido pamiršti ir Mačiulio kunigystės. Viena iš sekcijų skirta būtent dvasininko portretui aptarti, nors pranešimų apie teologinius dalykus būta daugiau. Dar pirmąją dieną Dalia Čiočytė svarstė šį problemišką rašytojo-kunigo santykį ir nagrinėjo galimas kunigo projekcijas eilėraščiuose („Poeto kunigo savimonė Maironio lyrikoje“), o antrosios dienos plenariniame posėdyje Irena Buckley pristatė savo Mačiulio pamokslų tyrimus ir galimus jų šaltinius („Maironio lietuviškųjų pamokslų kontekstai“). Perėję į teologijai skirtą konferencijos sekciją matome, kad kai kurie pranešimai skamba gana provokatyviai – štai Gediminas Mikelaitis kalbėjęs tema „Kam reikalinga Maironio teologija“. Tačiau tema „įžūli“, o atsakymas pap­rastas – reikia ją tirti, kad būtų galima pridėti naujų reikšmių jo kūrybos ar asmenybės interpretacijoje. Panašiai apie Maironio teologiją atsiliepia ir Rimas Skinkaitis („Maironio paveldas teologijos ir socialinių santykių srityse“), kuriam norisi „atskleisti jo akademinę veiklą bei svarų indėlį lietuvių švietimo ir sąmoninimo procese“, nors kartu šie teologiniai ir socialiniai Maironio veiklos aspektai gali prisidėti ir prie įvairiapusiškesnio kūrybos supratimo. Vilma Žaltauskaitė šioje sekcijoje kalbėjo kiek iš kitos varpinės: aptardama dvasininko situaciją XIX–XX a. sandūroje, Maironio amžininkų – pirmųjų lit­vomanų – kartos savitumus („Maculewiczius. Maironis. Mačiulis. Socialinis Romos katalikų dvasininko portretas XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje“).

Iš aptartų pranešimų kiekio regisi – žmonės (taip pat ir mokslo) dar nori kalbėti apie Maironį. Ar tikrai nori? Dalyvių gausa ir dėl šios priežasties radęsis laiko trūkumas dažnai neleido įsiliepsnoti rimtesnėms diskusijoms, kurios, matyt, geriausiai būtų atskleidusios, ko mes norime iš tolesnių Maironio tekstų ir jo epochos tyrimų. Kad (bendra?) vizija yra, matome iš pasikartojančių temų ir problemų, keliamų panašių klausimų ir noro atidžiau skaityti žinomus ir ne tiek žinomus tekstus. Tačiau kartais rodėsi, kad nuo Maironio „naštos“ esame pavargę, kad atiduodame jam duoklę, net ir nebenorime klibinti nusistovėjusių klasiko padėčių mūsų literatūrinėje sąmonėje. Gal dėl to ir beveik visuose pranešimų pavadinimuose iškeltas Maironio vardas, tačiau kai kuriuose apie jį kalbėta mažai. Ir tenesupyksta konferencijos dalyviai – ne visi pranešimai buvo vienodai kokybiški, būta ir nevisai aiškių interpretacijų, „pritempimų“, kai vis dėlto norėjosi „prisitraukti“ patį Maironį: „Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs! / Jie silpnina dvasią paikai“, „Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė, / Su tekančia saule vilties“.