ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
POTEMĖ: Politika, filosofija
AUTORIUS: Alvydas Jokubaitis
DATA: 2012-06
Istorija kaip politinės neutralizacijos objektas
Alvydas Jokubaitis
Apie Europos atmintį rašysiu kaip politikos filosofas. Tam egzistuoja kelios pagrindinės priežastys. Pirma, politikos filosofija yra disciplina, kurią geriausiai išmanau. Antra, vadinamieji „kultūrinės atminties“ tyrinėjimai neišvengiamai atsiremia į politiką. Nėra kolektyvinės atminties be politikos. Trečia, kultūrinės atminties tyrinėtojai naudoja tas pačias argumentų matricas, kaip ir politikos filosofai. Atminties teoretikams kalbant apie istorijos ir kolektyvinės atminties skirtumus, politikos filosofai prisimena diskusijas apie mokslinio ir praktinio žinojimo skirtumus.
Šio teksto argumentas pagrįstas dviem pagrindinėmis prielaidomis. Pirma, manau, kad politika neturi savarankiškų vertybių. Politinėmis vadinamos vertybės visada turi nepolitinį kilmės šaltinį, nurodantį į moralę, teisę, ekonomiką, mokslą ar religiją. Tarp nepolitinių prasmės šaltinių galima rasti ir požiūrį į istoriją. Antra, kadangi politika neturi savarankiškų vertybių, tuo naudojasi kitos kultūros sritys. Britų filosofas Michaelas Oakeshottas kalbėjo apie tris skirtingus žmogiškojo patyrimo modusus – praktiką, teoriją ir meną, kartais prie jų pridurdamas ir istoriją. Kiekvienas patyrimo modusas pasižymi savita struktūra, normomis ir reikalavimais. Tarp jų vyksta nuolatinė kova dėl viešpatavimo. Kiekvienas patyrimo modusas nori užvaldyti požiūrį į politiką ir istoriją.
Požiūrio į politiką permainos susijusios su požiūrio į istoriją pokyčiais. Visada galima rasti politinę filosofiją, padedančią suprasti šiuos pokyčius. Liberalų požiūris į istorijos ir politikos santykius šiandien leidžia paaiškinti dabartinių permainų kryptį. XX a. antroje pusėje atsirado daug paskatų imtis politinio istorinės vaizduotės neutralizavimo. Po Antrojo pasaulinio karo šį reikalą paskatino vokiečių nacionalsocializmo nusikaltimai. Vokietijos ir kitų šalių totalitariniai režimai piktnaudžiavo apeliacijomis į istoriją.
Prieš kelis dešimtmečius kilo nauja kosmopolitizmo banga, susieta su globalizacija ir Europos Sąjungos integracija. Šie du procesai sustiprino liberalų įsitikinimą, kad politinis gyvenimas gali būti tvarkomas pagal universalius principus, nepriklausančius nuo istorinių skirtumų. Vakarų Europos šalyse prasidėjęs istorijos neutralizavimo procesas greitai persimetė į kitas žemyno dalis, įskaitant ir pokomunistines valstybes. Vidurio ir Rytų Europos šalių istorinę savivoką ištiko Vakarų visuomenių religijos, moralės ir metafizikos likimas – ji buvo patraukta iš politinio gyvenimo arenos. Politikai suformulavo reikalavimą „kuo mažiau istorijos“, primenantį garsųjį liberalių ekonomistų reikalavimą „kuo mažiau politikos“. Tai nėra atsitiktinis pažiūrų sutapimas.
Liberalioji istorijos ir politikos santykių samprata pokomunistiniu laikotarpiu įsitvirtino be didesnės pačių liberalų pagalbos kaip sudėtinė visuomenės liberalizacijos proceso dalis. Pokomunistinis laikotarpis nebūtų pateisinęs savo vardo, jeigu nebūtų griaunama komunistinė sistema. Naikinant komunistinį režimą, buvo naikinama ir jo sukurta istorijos samprata. Kartu su kitomis privatizacijomis, buvo įvykdyta ir istorijos suvokimo privatizacija. Toliau gyvavo tautinės valstybės politika, tačiau ji patyrė vis didesnį liberalizacijos spaudimą. Juo labiau įsigalėjo liberalizmo politinės filosofijos principai, juo stipriau girdėjosi balsai, reikalaujantys politiką atskirti nuo piliečių istorinės savivokos. Istorija pradėta suvokti kaip asmeninio pasirinkimo dalykas, nesiskiriantis nuo piliečių sugebėjimo rinktis profesiją, gyvenamąją vietą, prekes ir laisvalaikio formą.
Pokomunistinis laikotarpis gali būti apibūdintas kaip liberalų požiūrio į istoriją įsigalėjimo laikotarpis. Net jeigu patiems liberalams atrodo, kad pokomunistinėms visuomenėms vis dar trūksta liberalizmo, jos keičiasi šiai politinei filosofijai palankia kryptimi. Ekonominis visuomenės išskaidymas į savo asmenine nauda besirūpinančius individus-atomus palietė kultūros, istorijos ir politikos supratimą. Piliečiai tampa vis mažiau pajėgūs bendriems politiniams veiksmams. Tai rodo ne tik politinio dalyvavimo nuosmukis, bet ir didėjantis nesugebėjimas susitarti dėl istorijos. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statyti paminklai buvo tautos vieningumo simboliai. Dabar jie tapo visuomenę skaldančių ginčų objektu. Nesutariama dėl paminklų reikšmės, jų ryšio su pastatymo vieta ir meninių savybių. Grožis tapo didesnio sutarimo objektu negu istorija.
Kas būdinga liberalų istorijos politikai? Norint atsakyti į šį klausimą, nereikia ieškoti naujų argumentų, bet užtenka atsakyti į klausimą „kas yra liberalizmas?“ Liberalai pabrėžia žmogaus teisių, teisės valdymo, moralinio individualizmo, pliuralizmo, laisvosios rinkos, demokratijos ir pilietinės visuomenės reikšmę. Liberalizmo politinės filosofijos ašį sudaro moralinis individualizmas, propaguojantis atsargų požiūrį į bendrąjį gėrį, tautą, valstybę, visuomenę ir bendruomenę. Užuominos apie bendrąjį gėrį liberalams atrodo kaip nuolaida kolektyvizmui, totalitarizmui ir net tironijai. Net kai liberalai neatmeta bendrojo gėrio idėjos, jie būtinai pabrėžia, kad pirmenybė turi būti teikiama ne jai, bet individualiai gėrio sampratai. Liberalai netrukdo steigti senovės mylėtojų draugijų ir muziejų, tačiau jie nemano, kad tai turi būti valstybės rūpesčio objektas. Jie kantriai dalyvauja istorinių švenčių minėjimuose, tačiau tai daugiau mandagumo ženklas. Jų moralinę vaizduotę valdo ironija, neleidžianti rimtai žiūrėti į neliberalių epochų žmonių įsipareigojimus valstybei.
Liberalizmo politinė filosofija išaugo kartu su moderniuoju Vakarų skepticizmu. Nuo pirmųjų dienų liberalizmui būdinga tai, ką Auguste‘as Comte‘as apibūdino kaip „pozityvizmą“. Tvirtą liberalizmo ir pozityvizmo sąjungą skatina abiejų pusių nejautrumas istorijos klausimams. Hanso Georgo Gadamerio žodžiais, „moksle negali būti vietos patyrimo istoriškumui“. Liberalai naudojasi šia mokslinio pažinimo savybe. Jie siekia įtvirtinti mokslinį požiūrį į istoriją, kuris nepalieka vietos ginčams apie įvykių prasmę. Tai, jų nuomone, gali sumažinti politinių ginčų skaičių. Šiuo atveju sutampa liberalizmo ir pozityvizmo interesai. Vertybinis mokslininkų neutralumas sutampa su liberalų nešališkumu, kuris liečia ne tik požiūrį į moralę, bet ir istorijos supratimą.
Liberalai mąsto universaliais, kosmopolitiniais, vietos ir laiko skirtumų nepažįstančiais principais. Jų politinė filosofija subraižyta tiesiomis linijomis, nepaliekančiomis vietos išskirtinėms aplinkybėms, nepakartojamiems įvykiams ir asmenybėms, vietinėms tradicijoms ir į visuotinius principus netelpantiems kultūros reiškiniams. Liberalai įtariai žiūri į tai, kas transcendentiška individo atžvilgiu. Sudėjus liberalų atomizmą ir skepticizmą, gaunasi stiprus piliečių istorinę savivoką naikinančių principų junginys. Atomizmas individus uždaro jų privačių interesų kiaute, o skepticizmas griauna tikėjimą istoriniu ir politiniu bendrumu. Istorinei savivokai reikia tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių bei simbolių. Moderniųjų tautinių valstybių kūrėjai nebuvo skeptikai.
Šalia atomizmo ir skepticizmo egzistuoja trečias veiksnys, formuojantis liberaliąją istorijos politiką. Jį galima apibūdinti kaip ekonomizmą. Liberalai mano, kad bet kurio dalyko vertę gali nustatyti rinka. Ekonomika jiems yra kaip pirmoji filosofija. Liberalų propaguojamas ekonominis žmogus sumanytas kaip Aristotelio politinio žmogaus priešingybė. Nuo XVIII a. pabaigos liberalai bando įtikinti, kad ekonominis žmogus gali išspręsti visas visuomenės gyvenimo problemas. Jie mano, kad homo oeconomicus ne tik gali, bet ir privalo pakeisti homo politicus. Šis įsitikinimas keičia požiūrį į istoriją. Ekonominis žmogus praeitį suvokia kaip vartojimo objektą, prekę ir gaminį.
Juo labiau ekonominis mąstymas užvaldo požiūrį į visuomenę, juo mažiau erdvės lieka istoriniams samprotavimams. Tautinei valstybei reikia istorijos, kaip teisę į politinį savarankiškumą ir suverenitetą pagrindžiančio argumento. XIX a. tautinių valstybių kūrėjai manė, kad politinis gyvenimas turi būti grindžiamas ne tik viešuoju administravimu, bet ir istorija bei kultūra. Kai ekonominė nauda pradedama suvokti kaip pagrindinis visuomenę integruojantis veiksnys, dingsta istorijos vaidmens suvokimas. Šiandien savo griaunamąjį darbą atlieka kelių principų junginys. Moralinis individualizmas nuvertina bendrąjį gėrį, pozityvizmas šalina ginčus apie istorinių įvykių prasmę, o ekonominis mąstymas naikina tautinio tapatumo ir išskirtinumo suvokimą. Moralinio individualizmo, pozityvizmo ir ekonomikos principų rinkinys užkerta kelią politiniams istorijos aiškinimams. Istorinė savivoka tampa mažai reikšmingu visuomenės integracijos veiksniu.
Ekonominio žmogaus pasaulis orientuotas ne į praeitį, bet ateitį. Istorija jam yra ekonominių procesų sąlygotas dalykas, o mokslinė ir techninė pažanga prilygsta moralinei pažangai. Ekonominis žmogus istoriją suvokia kaip gaminį. Modernioji Vakarų mintis prasidėjo nuo Niccolo Machiavellio ir Thomaso Hobbeso techninio požiūrio į politiką. XIX a. nacionalistai pabandė šį požiūrį pakeisti, ir valstybei kaip machina ir automaton suteikti tautos, istorijos ir kultūros dvasią. Georgo Hegelio žodžiais, valstybė yra ne mechanizmas, bet „dorovinės idėjos tikrovė“. Dabartinis ekonominio požiūrio įsigalėjimas politiką ir vėl išstumia iš dvasios mokslų srities. Ji tampa valdymo ir vadybos reikalu, artimu kitoms ekonominėms veikloms. Susidaro įspūdis, kad daugelis tautų savo kultūrinį ir politinį savitumą gynė tik tam, kad galiausiai išnyktų ekonomikos kosmopolitizme.
Europos Sąjunga turi savo istorijos neutralizavimo politiką. Jos gynėjai ieško nešališko istorinio pasakojimo, galinčio įveikti politinius nesutarimus. ES negali sukurti to, ką Friedrichas Nietzsche vadino „monumentaliąja istorija“. Šios politinės organizacijos nariai apsiriboja abstrakčiais simboliais, panašiai kaip ant euro banknotų, kur vaizduojami langai, vartai ir tiltai. Europiečiai šiandien gali statyti paminklus tik abstrakcijoms – laisvei, lygybei, demokratijai ar rinkos ekonomikai. Nietzsche ES apibūdintų kaip „niekatrųjų minią“. Šis neutrum retoriką naudojantis politinis subjektas bando sukurti neutrum istoriją, kurios pagrindinis tikslas – pabėgti nuo nepageidaujamos istorijos.
Nietzsche‘s žodžiais, kuriama eunuchų istorija: „eunuchams viena moteris lygiai tokia pati kaip ir kita, moteris kaip tokia, moteris pati savaime (an sich), amžinoji neprieinamybė – tad jokio skirtumo ką jūs tyrinėsite, kad tik istoriją pavyktų išsaugoti žaviai „objektyvią““. Nebūdama tauta ir valstybe, ES netapo persona, kuriai mirus artimieji norėtų išsaugoti pomirtinę kaukę, kaip tai būdavo senovės Romoje. ES labiau panaši į Michailo Bachtino aprašytą karnavalinę kaukę, kuri karnavalo dalyviams leidžia pasijusti kitais, į save nepanašiais žmonėmis. Stebint Europos parlamento veiklą, sunku išvengti karnavalo įspūdžio. Europos parlamento nariai gauna įspūdingus atlyginimus ir privilegijas, bet jų darbai nerodo, kad jie parlamentarai. Jie labiau panašūs į naujuosius aristokratus. Gyvename naujoje politikos karnavalizacijos epochoje.
Nesu euroskeptikas, tačiau negalima nematyti, kad ES kai kuriais atžvilgiais yra panaši į Sovietų Sąjungą. Po jos neabejotinu politiniu naujumu slepiasi panašios argumentų konstravimo matricos. Tiek SSRS, tiek ES politikai kalba apie tautų suartėjimą, internacionalizmo reikšmę, naują istorinę žmonių bendriją, naujo turinio ir naujos formos valstybingumą, lygiateisių respublikų sąjungą, kritikuojamos nacionalizmo atgyvenos, o prie kiekvienos naujos statybos būtinai pakabinamas plakatas, šlovinantis sąjungos vaidmenį. Skubama kalbėti apie bendrumą, kurio nėra kasdienio pasaulio žmonių protuose ir širdyse. Alexis de Toqueville‘is veikale L‘Ancien rйgime et la Rйvolution įrodinėjo, kad Prancūzijos revoliucija pratęsė senąjį režimą. Kai kuriais atžvilgiais panašiai galima kalbėti apie ES ir SSRS ryšį. Abiem atvejais dirbtinai propaguojamas bendrumas, kurio nėra tikrovėje.
Daugybę amžių, pradedant Antikos laikais, politika nebuvo stipriai suaugusi su piliečių istorine savivoka. Politinį istorijos vaidmenį sureikšmino tautinė valstybė. Nykstant jos sukurtiems istorijos ir politikos ryšiams, baigiasi atskira politinio mąstymo epocha. Tai daug rimtesnė permaina, negu dažnai atrodo. Pašalinus istoriją, iš politikos atimamas paskutinis kultūrinis veiksnys, nurodęs į kažką daugiau, negu valdžios institucijų funkcionavimas ir ekonominė gerovė. Politika suvedama į formalius teisės principus, ekonominės gerovės užtikrinimą ir viešąjį administravimą. Tai galima apibūdinti kaip techninio, mechaninio ir procedūrinio požiūrio į politiką įsigalėjimą.
Šiandien ir toliau išlieka daug susidomėjimo praeitimi požymių, tačiau pastaroji vis mažiau suvokiama kaip politiškai reikšmingas veiksnys. Samprotavimai apie istorijos pabaigą susišaukia su diskusijomis apie politikos pabaigą. Piliečiai toliau domisi istorija, tačiau tai jau neturi didesnės politinės reikšmės. Jie toliau domisi politika, tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad yra tik pasyvūs jos stebėtojai. Ekonominė politikos teorija tapo pagrindine teorija. Ją papildo daugybė kitų – teisės, moralės, religijos, kultūros ir istorijos – ekonominių teorijų. Politinį santykį su istorija šiandien keičia asmeninis santykis su praeitimi. Istorija perkeliama į privačių emocijų lygį. Įsigali mokslo ir liberalizmo kuriamas požiūris į visuomenę. Toliau kalbama apie istoriją, bet vis mažiau jaučiamas tautos istorinio likimo bendrumas. Toliau domimasi politika, bet vis mažiau norima būti jos dalyviais.
