Muzika ir Kaulo senis

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Vytautas Landsbergis

DATA: 2012-12

Muzika ir Kaulo senis

Vytautas Landsbergis

Paskaita apie Bronių Kutavičių, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2012-09-14

Bronius Kutavičius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, lietuvių kompizitoriai

Turime dalykų, kurie atspindi laiką ir vietą, o kartu paliečia visus laikus. Tokie yra svarbiausieji Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Tokia ir jų visuma kaip kultūros bei socialinis reiškinys. Žmogus, kuris juos, tuos kūrinius, paleido gyventi – visai neprivalėjo to daryti. Jis galėjo likti Lietuvos valstietis kokiame nors Molainių kaime, traktorininkas ir gabus laisvalaikio dainininkas, net dainų kūrėjas arba švilpynių mėgėjas, instrumentų meistras. Bet ėmė ir sumeistravo nenumatytų kūrinių, kurie reiškė virsmą ir lūžį į naują muzikos kokybę. Kada nors gal bus matoma lietuvių muzika iki Kutavičiaus, jo laikais ir po Kutavičiaus. Žinoma, jeigu ateity vis dar bus toks reiškinys kaip lietuvių muzika. Ir jeigu bus žmogus, siekiantis kitokio gėrio, negu garbinamoji materialinė gerovė. Ir jei bus žmoniškų žmonių Lietuvoje, atsparių Kaulo seniui.

Istoriškai imu ne visą, o dalinį 1970–1990 metų laikotarpį, kuriuo Broniaus Kutavičiaus muzika, liesdama visuotinius egzistencinius dalykus, veiksmingai ir savitai inspiravo kompozitoriaus gimtosios šalies ir tautos dvasinį atgimimą. Nacionalinės kultūros archetipinės šaknys, ilgaamžė kultūros gyvastis ir tvermė, tęstinumas šiandien ir viltinga ateitis. Tokia vertybių seka ši muzika įsirašė į lietuvių istoriją lemtinguoju „būti ar nebūti“ sovietų okupacijos laikotarpiu. Imant ilgesnį laikotarpį, bemaž visą XX amžių ir ligi dabar, jis atrodo lemtingas visai Vakarų civilizacijai. Kutavičiaus muzika kalba ir apie tai, galbūt pirmiausia apie tai. Lietuvos likimas – tik dalis civilizacijos likimo. „Jotvingių akmuo“ stojiškai laikosi prieš „Kaulo senį“, bet Narvo paukštis nūnai masiškai įsigali ir laimi prieš Laisvės paukštį.

Ar išliks daina, gimusi iš darbo ir žaismo, iš laimės būti gamtos dalimi? O tai ir daina apie meilę, tą meilę, kurios nekenčia Kaulo senis. Jis klausia rūsčiai ir paprastai: „Kas ten elgtis nebemoka su kareiviais geležiniais?“

Ieškokime, kas galėtų pašviesti mums apie Kutavičiaus muziką vienu blyksniu tamsoje. Meistrų įžvalgos ir vertinimai – jie visada kitokios vertės ir gelmės negu meno kritikų, tad kai kada pasako itin daug. Jonas Mekas pasakė trim žodžiais: „Kutavičius juokų nedaro.“ Galėčiau palyginti Osipo Zadkino žodžius apie Antaną Mončį Paryžiuje. „Tas vyrukas – tai tikras velnias. Taip padaryti žmogaus ranką, tai reikia šį tą turėti galvoje.“ Arba Nikolajaus Rericho žodžiai apie M. K. Čiurlionį: „Ne, jis nebuvo novatorius. Jis pats buvo naujas.“ Savo ruožtu Rerichas toks nebuvo. Gerai, kad nepavydėjo. Matė Čiurlionį einantį vienišą ir lydimą besityčiojančių laukinių su fakelais.

Kas tada būtų novatorius Čiurlionio atveju? Dievas. Juk tai jo inovacija buvo atsiųsti Čiurlionį. Prisiminkime: „Šventoji Dvasia kalba per pranašus.“ Apie tai girdime kiekvienose Mišiose. Laikas ir suprasti. Nekenkia bent pajusti. Pacituosiu dar vieną meistro pasakymą apie meistrą: „Kiekviename Kutavičiaus kūriny glūdi koks nors ypatingas ženklas, objektas arba simbolis, kurio negali nepastebėti, net jei būtum nemuzikalus.“ Taip kalbėjo Osvaldas Balakauskas. Kadangi dėstau apie praėjusį laiką, tai šiek tiek priminsiu jį dar ir savo, tada gyvenusio, žodžiais iš straipsnių ir senų užrašų.

Nepamirškime – tai priešsąjūdinis laikas. „Dzūkiškos variacijos“ (mąsčiau taip 1977-aisiais) atliepia „muzikos iš muzikos“ koncepciją, bet savitu, ypatingu būdu. Koks tas būdas? „Iš seniau egzistuojanti muzika imama ne kaip medžiaga, juolab ne kaip antrinė, iš kurios norima sukurti tariamai geresnį šiuolaikinį kūrinį. Naujoje garsinėje aplinkoje ji įgyja sakralinę prasmę.“ Darosi artima apreiškimui arba apsireiškimui. Aš manau, visi čia esantys atsimena tą muziką, todėl aš nenaudoju pavyzdžių – tik minimumas bus, vienas kitas pavyzdys. Bet dabar, kai galvoju apie tą seną, labai tikrą muziką, kuri yra ne medžiaga, o sakralinės prasmės ženklas, norisi palyginti lietuvių ir senojoje, ir sovietinėje besipriešinančioje literatūroje senolio, tartum žynio tipą. Jį galime matyti nuo Krėvės iki Apučio, Granausko, o Sigitas Geda pats apsimetė žyniu.

Kaip man tada atrodė „Dzūkiškos variacijos“? Jų visuminis pranešimas – tai apsikabinimas ir atsisveikinimas su ištisa dvasine epocha, kuri tebėra reikalinga, tad ir toliau iš jos semiamės. Atsisveikinimas su dar didesne dvasios epocha, kuri lyg ir tiesiogiai parodoma, – tai „Paskutinės pagonių apeigos“. Čia įdomu formos hermeneutika, prasmės. Dalinė hermeneutika – kai pagoniškąsias giesmes ir gamtos užkeikimus nutraukia nauji laikai, kitokia civilizacija. Tąsyk girdime, kaip pristatoma arba prikeliama senoji dvasios gerovė ir parodoma įsiveržianti naujovė, abiejų priešprieša. Ir vis dėlto manau, kad stipresnis yra anos ilgesys. Naujoji epocha ir muzika – choralas – lyg ir neateina be skausmo sieloje. „Grėblys, grėblys man lizdą ardys“, – tai lietuviškos griežliukės skundas.

Anuomet Kutavičius siūlė girdėti čia ne iliustraciją, nes toks pavojus buvo, gal ir tebėra. Ne kokią istorinę situaciją, o skirtingas pasaulėjautas ir gyvenimo sampratas. Savaiminio gyvybingumo ir konstruojančios valios apraiškas. Sielos ir proto sandūras, kurių, žinoma, yra visų laikų mene: šitame kūrinyje tai ypač eksponuota ir todėl gali klaidinti. O atlikimo užduotys ten taip sudarytos, kad pacituosiu: „kiekvienas vaikas yra artistas, kiekvieno partija atsakinga.“ Apeiga. Tai ne šiaip sau atlikėjai. Mažieji žyniai iš Čiurlionio meno mokyklos. Ir ne choras, o „n“ skaičius – gal keliasdešimt solistų, artistų, žynių, be galo įsijaučiančių kiekvienas į savo atsakomybę. O šiaip jau, žinoma, ir struktūriškai, ir hermeneutiškai čia matomi-girdimi žmogaus būties, sielos ir proto pagrindai. Sielos plevenimas ir proto sumanymas. Taip Anima ir Ratio eis per daugelį Kutavičiaus darbų kaip hermeneutinis jų dramaturgijos pagrindas.

Dar pasivaikščiokime po kelis to laikotarpio kūrinius. „Mažasis spektaklis“, „Ant kranto“, „Prutena“, Pirmoji simfonija, žinoma, ir jau minėtos „Dzūkiškos variacijos“, ir „Paskutinės pagonių apeigos“.

Pats Bronius Kutavičius tada ėmė ir pasakė: „Tikslas – sukurti tobulą kūrinį tobulam žmogui.“ Reikėtų suprasti, kad norimam tobulesniam žmogui, tai misijos savivoka. Ir jokios baimės neturėjo, kaip tas posakis kam atrodys. Užvakar jau atsižadėjo, kad tai buvę nekuklu. Bet pridurmu vėl šovė: „Arba tau duota, arba neduota.“ Aš turiu atsiprašyti seno bičiulio Broniaus, seno kaip bičiulio, žinoma, ne dvasia, nes pačiam man būtų labai nesmagu klausytis tokių mąstymų. Bet ką darysi, muzikologas yra šiek tiek prakeiktas. Būtent muzikologas nepalieka ramybėje nei muzikos, nei muzikantų, nors tai būtų geriausia. Dar pacituosiu Kutavičių iš tų laikų: „Muzika vietoje nestovi, tobulėja, derindama gilios senovės, praėjusių laikų ir pačius naujausius pasiekimus.“ T. y. viską, kas yra. Totali muzika be išankstinių rėmų: štai aš rašau to laikotarpio pavyzdžiais arba stilizuoju tą laikotarpį, ir čia mano specialybė 20-čiai metų. Nieko panašaus. Žinoma, tai totali muzika be rėmų, ir dar reikia šį tą turėti savo galvoje. Tai buvo pasakyta apie Antaną Mončį.

Ir dar šis tas, ką sakydavom anais laikais būtent apie tai, ką paminėjau – „visas garsų pasaulis“. Tai čia glūdi pasislėpusi arba skrajoja išlaisvinta mano vaikiška dvasia. Ir kiti panašiai graibomi blyksniai. Bendraautoriškojo kūrybinio atitikmens nuojauta, bendraautoriško su Jonu Meku, ypač su Sigitu Geda. O kai reikia – totalinis teatras. Senovėj dar ir taip sakiau: „Kažkas esmingai valstietiška tebeglūdi Kutavičiaus muzikos gilumoje. Tiesumas, tikėjimas savo darbu ir jo pažinojimas lyg saujoje laikomo žemės žiupsnio.“ Taigi ir blaivus požiūris, o sykiu užsidegimai ir nesunaikinamas naivumas.

Prisiminkim, tarp kitko, kaip visiškai laisvuose kūriniuose nokautuoja vaikų naivumas. O dabar palyginkime, kiek lietuvių valstiečių konstravo skraidymo mašinas. Kažkoks fenomenas Lietuvoje iš tikrųjų. Ir tų lakūnų mes čia turėjom begalę, ir labai gerų. Net valstiečiai – visiems knietėjo sukonstruot kokį skraidymo aparatą. Vaclovas Daunoras pasakojo kažkada, kaip jisai skrido nuo klojimo stogo šlaito.

O kaip Čiurlionis ir Kutavičius konstruoja muziką – nuo elementarių ląstelių. Tai įdomu svarstyti, taip pat svarstyti ir inspiracijas, ir konstrukcijas. O inspiracija – kuomet įkvėpti gali vienas žodis. Kas ten kada pasakė, Kutavičius ar Bajoras? – kad viename žodyje jau gali glūdėti visas kūrinys. Girdėjau tai šiomis dienomis radijo laidoje. Kutavičius nuolat pabrėžia, kad idėja – tai viskas, ir net dar taip: „Kai idėja ateina į galvą, ją būtina įgyvendinti.“ Čia dar galiu prisimint, ką sakydavau savo studentams ir kartais dabar pasakau jaunimui. Buvo toks prancūzų kompozitoriaus Gretry posakis iš XIX a. pradžios: „Sonata, ko tu iš manęs nori?“ O senuose savo užrašuose aptikau muzikologinių svaičiojimų, kurie anuomet liko niekur nepanaudoti, nebent pakalbėti. Rašiau tada straipsnį rusiškai, jis liko juodraštyje. Dabar išsiverčiau fragmentėlį.

„Kutavičiaus muzikinė idėja kitąkart pažymėta taip paprastai, kad atrodo įžūloka, pernelyg tiesioginė. Sonata fortepijonui, 1975 m., yra trijų dalių – Pianissimo, Mezzoforte, Fortissimo. Taip jos ir skamba. Aišku, kiek pianistai pajėgūs išlaikyti tokius ilgus pianissimo arba fortissimo. Iš visų atlikėjų kol kas arčiausiai prie šios meninės užduoties Rokas Zubovas [1975 m.]. Dalykas tas, kad tik išsaugodamas autoriaus nurodytą dinamiką gali suvokti muziką. Pirma dalis grindžiama ramiu, mąsliu penkių taktų ostinato, nekintamai 16 kartų per visą pjesę. O virš jo pasirodo tarsi atsitiktiniai aleatoriniai motyvai, frazės. Natos surašytos, o ritmas laisvas. Iš pradžių jos trumpos, paskui gauna daugiau natų, erdvės ir laiko. Šiame augime reikia tik nepasiduoti crescendo pagundai. Taip pat ir mažėjant natų skaičiui, erdvei ir laikui. Vis tas pats pianissimo be jokio dinaminio nykimo. Jei norite – čia prieš jus tapyba. „Tai yra garsyba. Rusiškai geriau išeidavo – živopis’ kak zvukopis’. (Veikiau atvirkščiai).“ Ir be vaizdingumo, ir be trivialaus išraiškingumo. Muzika, kaip gražaus augalo gyvybė. Tai čia jos dvasinė ekspresija. Kerinti savo nuotaika, bet be jausmingumo, be banalių temperamentų, polėkių ir protrūkių“ (rusiškai buvo poryvov, nadryvov). „Užtat trečioji ciklo dalis (toliau cituoju save) panaši į temperamento sprogimą.“ Šiandien pasakyčiau, į Didįjį sprogimą, kuriuo prasidėjo Visata. „Griaudėja ilga boso šešioliktinių grandinė, o virš jos dešinioji pianisto ranka kapoja ir iškerta tris skirtingas temas, kiekvieną su pakartojimu ir variantu, kol ateina nauja.“ Štai toks 1985 m. vaizdelis. Paėmę natas galite patikrinti. Muzika kaip augalo gyvybė. Užvakar girdėjome naują šios sonatos atlikimą. Skambino lietuvaitė pianistė Rima Chačaturian. Pianissimo dalis buvo subtili, idėja išlaikyta, bet Fortissimo – gal tik piú forte, ne absoliuti opozicija pirmajai daliai.

Daugeliu atvejų matome, kad Kutavičiaus idėjos pažymėtos, ir tai neturėtų likti vien konceptuali muzika, kurią Krzysztofas Droba palygino su virėjos knyga – skaitai ir labai skanu, nors nieko negali pasigaminti. O vakar aplankė „Metų pagal Donelaitį“ įspūdis ir šmėkštelėjo: kaip tie Kutavičiaus paukščiai vasarą garbin, nepaisydami nei bendro ritmo, nei tono, kožnas sau. Po vieną pro šalį, kažkur į šalį, net širdis džiaugiasi. Ir kokia jėga toje teisybėje! O inspiracija bent man buvo aiški – tiesiog pievelė ir tamsus miškas tolumoj, kaip Čiurlionio paveiksluose.

Svarbu ir konstrukcijos. Jau kadaise man teko pastebėti Čiurlionio ir Kutavičiaus atradimų bendrumus. Tik niekad Broniaus neklausiau, ar buvo skaitęs, ką tokiais atvejais Čiurlionis daro. Štai Čiurlionio melodinė linija – trys keturi garsai, ir viskas audžiama iš jų, o Kutavičius jau mūsų laikais, pavyzdžiui, kantatoje „Du paukščiai girių ūksmėj“ irgi žaidžia sau keturiais garsais. Žinoma, tą girdime daugelyje jo kūrinių. Vakar taip pat „Metuose“ ir kitur. Mėgindavau užčiuopti ir Kutavičiaus muzikos generalinę kryptį. Pacituosiu: „XX a. pabaigoje, kai pasipūtęs ir nusigręžęs gamtos valdovas ir eksploatatorius susivokė bebaigiąs kirsti šaką, ant kurios pats sėdi, atsigręžimas į gamtą su pasiilgimo ir brolybės žodžiais nėra jokia archaika. Sąmoningai ar nesąmoningai menas signalizuoja, kas aktualu visiems ir dabar.“ Žinoma, ne tik dabar – tada; tas pats ir dabar – dabar; ir dabar, kuris bus, jeigu bus, jeigu žmogus tos šakos nenukirs, ką labai stengiasi padaryti. Bet tada – dabar buvom pajutę ir savo kaip tautos ribą, apie kurią kardinolas Vincentas Sladkevičius sakė visas nušvitęs dėl Sąjūdžio paskelbtos vilties – „o mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“ Tai aš prisimenu iš privataus pokalbio, kai mes su Julium Juzeliūnu, Sąjūdžio įgalioti pasiuntiniai, pas jį nuvažiavom į Kaišiadoris, į mažą namelį iškart po pirmojo Sąjūdžio mitingo Katedros aikštėje.

Dabar tarp papildomų Kutavičiaus muzikos aspektų ir atradimų paminėsiu bent kelis. Yra toks momentas: erdvinė muzika. „Mažajame spektaklyje“ kompozitorius pažymėjo – artimas smuikas, tolimas smuikas, artimas ir tolimas fortepijonai. Užvakar Bronius sakė, kad aš tada kažką lyg režisavau, tik Nijolė Gelžinytė niekaip nesutiko su vienu mano pasiūlymu. Bet aš bandžiau mąstyti, o kaip realizuoti šitai? (Tuos tolimus – artimus). Čia ateina smuikininkas, stovi, jis griežia. Kažkur už salės turi stovėti kitas – tolimas smuikas. O kaip juos sujungti? Žinoma, tai buvo nerealu. Štai čia kaip konceptuali muzika, kuri vis dėlto neturėtų likti tik virėjos knygoje. Gal kada nors kas nors tai įgyvendins.

Panašus kompozitoriaus girdėjimas ir kantatoje „Du paukščiai girių ūksmėj“. Pirminė idėja, kuri buvo žinoma. Realiai scenoje čiulba sopranas ir atliepia to paties balso įrašas, tarsi paukštis narve. Bet štai užvakar Bronius sakė, kad paukštis ten kalbasi su savo dvasia. O kaip juos išskirti, kuris iš jų tikras, o kuris dvasia? Anuomet galbūt mes būtume norėję galvoti, kad tas, kuris kviečia skristi į dangų, yra tikras. O dabar galbūt pasakytume, kad tikras tas, kuris sėdi narve ir sako: velniams man į dangų – nežinia, ar turėsiu kur nutūpti, ar ten bus grūdelių?

Aš nežinau, ar kas nors bando tai realizuoti. Natose net nepažymėta, kad naudotinas įrašas, kad dvasia atrodytų iš kur kitur. Patikrinau, diske šis tas realizuota. Nei iš to paties taško, nei iš to paties mikrofono paukščiai čiulba savo idėjas.

Na, „Strazde“ vėl yra dainavimas ir vėluojantis tos pačios partijos įrašas tartum kanonas, bet iš tikrųjų ne tas pats. Ir vėl visur daugybė hermeneutikos (prasmių mokslo). Jeigu dabar paimčiau „Strazdą, žalią paukštį“… 1985 m. turėjau pastebėti labai pasidžiaugdamas juo ir pagirdamas Joną Vaitkų, bet sykiu matydamas partitūrą, kad gal tik pusė kompozitoriaus idėjų ir intencijų tuomet realizuota. Reikalingas totalinis režisierius, specialios aparatūros ir visa kas. Ir dar ne visos potencijos, veikiau potencialūs ženklai, teatsiskleis. Apie ką kalba „Strazdas“? „Apie begalinę jėgą, glūdinčią gimtojoje žemėje ir žmonių dvasioje. Neatsimenu kito spektaklio, kuris visas – ne scenomis, ne detalėmis – bylotų kaip simbolis.“ Tragiškas veikalas, kuris teikia apsivalymo jėgą. Būtent „jėga“ yra tas žodis, kurį dažnai norisi ne tiktai sušukti išgirdus Kutavičiaus „Metus“ kaip vakar. Žinot, kaip Bronius sako. O socialinėje plotmėje tada iš esmės tai buvo maištas. Jau artėjo Sąjūdis, kuris gimsta 1987–1988 m.

Tačiau kas virto, kas prasidėjo jau 1985-aisiais? Tai „Strazdo“ metai. Kas tuomet pratrūko? Na, štai 1986 m. Vaga išleido „Du paukščius girių ūksmėj“. Kam? Kokiems čia atlikėjams labai reikėjo tų natų, kad jas būtų grobstę ir dainavę? Buvo tiesiog supratimas – ir leidybininkų, ir kultūrininkų, kurie dirbo. Eina virsmas, eina lūžis. Žinoma, jau buvo ir pertvarka, laužianti stagnaciją arba atvirkščiai. Pertvarka, paskelbta kažkur Maskvoj, o Lietuvoj tada Landsbergį išmetė iš Muzikologų sekcijos pirmininkų. Lėtai viskas ėjo. Buvo ir stagnacijos laužimas, ir stagnacijos smūgiai atgal. O štai jaunimas tuo laikotarpiu imasi „Panteistinės oratorijos“ (sukurta 1970 m., pirmąkart atlikta 1982 m.), imasi hepeningų, roko maršų, atranda Fluxus sąjūdį. Pradėjo domėtis juo, pradėjo vaikščiot pas mane ir prašyt medžiagos – anksčiau nelabai kam rūpėjo. Ir štai broliai muzikai politiniame Lietuvos Sąjūdyje. Jie buvo matomi. Tarp kitko, Kompozitorių sąjunga buvo ta pirmoji lietuviška organizacija, kuri atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. Pasiskelbė suvažiavimo sprendimu, kad mes esam savarankiška organizacija, o su SSRS kompozitorių sąjunga dirbsim partneriškai, jeigu ji norės.

Kutavičius nuo seno buvo to maišto prieš stagnaciją dalis. Dalyvavo kaip kompozitorius, nors, atrodytų, – netiesiogiai, bet labai giliai kabindamas. O ateina laikas, kai ir tiesiogiai suskamba jo daina „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Dabar pažiūrėkim vieną filmuotą vaizdelį apie svetimųjų smurtą besilaisvinančioje Lietuvoje, ir skamba „Nekirsk mano brolio“. Matote, ta jėga buvo nulis, kuri stovėjo prieš Sąjūdį. Kadangi „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Tai Maironio laikų atgimimas dar kartą! Kutavičiaus daina. Klausiausi jos dabar ir galvojau, kaip tas Kutavičius pagavo, paėmė esmę antrosios Maironio eilutės „norint sau eitų ji pamažu“, o nebesulaikysi. Išties, ji taip eina pamažu ir nesulaikomai.

Vita Gruodytė: Muzika – vienas iš metafiziškiausių ir kontekstualiausių menų. Iš esmės muzikologija, kaip mes ją suprantame XX–XXI a., nepaprastai daug dėmesio skiria struktūroms. Kaip, Jūsų manymu, reikėtų kalbėti apie metafiziką muzikoje?

Vytautas Landsbergis: Kadaise rašydamas vienam sovietiniam rinkiniui tuos dalykus, kurie liko neišspausdinti, analizavau kai kuriuos Kutavičiaus kūrinius – ir melodiką, ir struktūras, ir dermes. Visokie išradimai. Išradimai ant išradimų. Ir prisirašydavau sau tekstų, žiūrėkit, kaip jis ten gudriai viską tą daro. Dabar galvoju, na, ir kam tai? Gal kokiems nors laikrodininkams įdomu. Bet iš tikrųjų, kaip Jūs sakot, yra metafiziniai dalykai ir kontekstualus menas, kuris kalba esminius dalykus savo dvigubame kontekste – konkretaus laiko ir amžinybės. Visada taip yra – ir to laiko, ir amžinybės. Štai ši paskutinė daina. Gal Maironio laikais jos niekas taip negirdėjo. Kai aš pirmą kartą išgirdau tą Kutavičiaus dainą, galiu prisipažinti, galvojau apie kažkokį renginį, net abejojau: dalį jos rodyti nepatogu, o visą – per ilga, kai kuriems klausytojams nusibos. Suprantat, kokie durni kompleksai. Dabar klausai, tai norėtum, kad ji amžinai skambėtų. Kaip eina ir eina, ir eina, kaip pats gyvenimas, bet nesulaikomai, tada čia yra ir gyvenimo prasmė, ir būties prasmė, ir viskas.

Martin (angliškai): Kaip ir Šostakovičiaus V simfonijoje, turime suprasti sąlygas, kuriomis buvo sukurtas kūrinys. Taigi Kutavičiaus kūrinys turi stovėti sau, kad protas gebėtų suvokti muziką be viso šito konteksto. Nors mes privalom žinoti ir kontekstą. Taigi kaip mums išsivaduoti iš kontekstualumo, kad ta muzika būtų savarankiška?

Vytautas Landsbergis: Mes negalime būti laisvi nuo kontekstualumo. Tais laikais, kada aš buvau dar pusiau muzikologas, sakydavau, kad centre yra kompozitoriaus asmenybė. Centre yra tai, kuo jis buvo, ir tai, kuo jis yra. Tie laikai yra jame. Ir dažnai mūsų likimas, mūsų svajonės ten irgi yra. Taigi per žmogišką požiūrį mes galime daug giliau suprasti muziką, kuri yra to kompozitoriaus išpažintis. O šiais laikais aš dar ir sakau, kad tai yra jo siunčiama žinia. Taigi kai turime visą šį kontekstą, mes dar turim ir amžinybės kontekstą. Ir kai tie dalykai suderinami, tada turim visą supratimą.

Sakiau, kad Kutavičiaus muzika gali būti suvokiama kaip reiškinys. Reiškinys ir sau, ir aplinkai. Tas reiškinys atsiranda ir veikia, be abejo, konkrečiame istoriniame kontekste, bet ir šis kontekstas, nekalbant jau apie amžinybės aspektą, yra dvilypis ir ambivalentiškas. Tai Lietuvos Atgimimas ir civilizacijos išsigimimas arba persigimimas tuo pat metu. Ir pasipriešinimas, kuris tada buvo Lietuvos Atgimime, pasipriešinimas sovietizacijai arba Kaulo seniui. Toks jis tebėra reikalingas. Jis nėra pasibaigęs, ir jis liečia ne tik Lietuvą. Rezistencija turėtų tęstis kaip pasipriešinimas hedonizmui ir materialistinei beprasmybei.

Užrašė Rūta Gaidamavičiūtė