ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Gediminas Kajėnas
DATA: 2012-02
Mano namai – tai amžinas kelias
Gediminas Kajėnas
Fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas, net ir įkopęs į septintą dešimtmetį, „poilsį vis dar skaičiuoja dienomis ir valandomis, keliones – tūkstančiais kilometrų, o fotografijas – dešimtimis tūkstančių kadrų“. Šie fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio žodžiai, pasakyti prieš dešimtmetį, P. Normantui tinka ir šiandien. Gal tik tiek, kad per tą laiką ekspedicijų į Rytų kraštus skaičius jau pasiekė du dešimtmečius, 18 pasaulio valstybių surengta per 200 parodų, išleista 11 fotografijų knygų. O ir planų bei svajonių – ne ką mažiau.
„Per savo tris fotografavimo dešimtmečius padariau apie 100 tūkst. fotografijų, – teigia P. Normantas ir toliau skaičiuoja, – koks 1,5 tūkst. fotografijų sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodžiau parodose. Manau, kad bent 10 procentų iš viso archyvo yra gera fotografija. Tad didžiosios dalies mano darbų dar niekas net nėra matę…“
1989 m. išvykęs į pirmąją Rytų ekspediciją, budistinių kraštų trajektoriją P. Normantas sistemingai brėžia ir šiandien, kur fiksuoja nykstančias tautas, jų papročius, religinio ir kasdienio gyvenimo fragmentus, gamtą, architektūrą bei žmones. „Skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas“ – tai vienas iš P. Normanto priesakų su didele meile ir žemaitišku užsispyrimu įgyvendinamas kiekviena fotografija.
Per savo kūrybinį gyvenimą su fotoaparatu rankose apkeliavote nemažai kraštų, surengėte gausybę parodų ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet net ir tokiose šalyse kaip Kambodža, Nepalas, Tailandas… Tai yra šiandien. O kokia buvo pradžia?
Tiesą sakant, nežinau… Kodėl fotografija – tai man iki šiol lieka paslaptis. Galiu papasakoti tik fizinę „kaip viskas buvo“ istoriją, o to, ko nežinau – nežinau (juokiasi).
Nuo 1965-ųjų šešerius metus mokiausi Kauno politechnikos institute, tačiau kai apie 1968 m. Vilniaus profsąjungų rūmuose vyko Rimanto Dichavičiaus darytų aktų paroda, aš specialiai važiavau jos pasižiūrėti. Taip pat ir Kaune, Rotušės aikštėje, Aleksandro Macijausko rengtose parodose dažnai lankydavausi – ten būdavo labai stiprių dalykų. Nuo 1971-ųjų pervažiavau į Vilnių, kur universitete kelerius metus krimtau prekybos-ekonomikos mokslus. Ir visą laiką žiūrėjau… Tiesa, mane domino ne tik fotografija. Kartą per metus, paprastai žiemą, važiuodavau į tuometinį Leningradą, į Ermitažą, kur bent kelias dienas pravaikščiodavau nuo ryto lig vakaro, pagrindinius Maskvos muziejus taip pats buvau išvaikščiojęs skersai-išilgai. Na, o fotografija Lietuvoje buvo ypatinga. Ir ne tik vietinių autorių. Pasiekdavo mus ir užsienio fotografų darbai, tad visi tie matyti vaizdai įsirašė smegenyse.
1974 metais baigęs mokslus ėmiau bastytis po Tolimuosius Rytus, Vidurinę Aziją. Penkerius metus truko šios mano klajonės. Kartą per metus ar dar rečiau sugrįždavau į Lietuvą mamos aplankyti, meno parodų pažiūrėti. Vėliau, gyvendamas Sachalino saloje, pirmą sykį realiai susidūriau su rytietiška kultūra bei gamta, ir tai mane tikrąja to žodžio prasme pakerėjo. Čia po darbo daug skaičiau kinų klasikos bei filosofijos, kuri mane nepaprastai traukė dar nuo jaunų dienų, kai po pamokų namuose, Šiaurės Žemaitijoje, skaitydavau ne tik japonų klasiką, bet ryte rijau visas po ranka pasitaikiusias knygas…
Štai tokiu būdu ir susikaupė kūrybinis potencialas.
Tad kur buvo tas kūrybinis proveržis?
1979-ųjų žiemą, grįžęs iš Kurilų salų, iškart važiavau į Nidą, nes neįsivaizdavau savo gyvenimo kitur nei prie jūros. Pirmas ačiū Kazimierui Mizgiriui, pas kurį keletą mėnesių gyvenau. Jis man ir davė į rankas pirmąjį fotoaparatą „Liubitel“, į kišenę dar įkišo keletą juostelių. Taip aš ir išėjau į kopas…
Po poros mėnesių, jau pavasariop, į Nidą atvažiavo fotografas Vitalijus Butyrinas. Pamenu, susėdome fotolaboratorijoje, ir aš jam parodžiau savo darytas nuotraukas. Jis pažiūrėjo ir pasakė: „Tėvai, greit rengsime tavo parodą.“ Pirma man šovusi mintis – duoti į snukį (juokiasi). Vitalijus pasakė, kad yra bent dvidešimt darbų, kuriuos kad ir dabar galima kabinti ant sienos. Tai man buvo stiprus impulsas daryti toliau. Ir aš dariau. O rudenį Nidos seminare surengiau personalinę maždaug 70 darbų parodą, kurią atidarė Antanas Sutkus.
Pats pirmas kartas ir dar toks… Įspūdinga. Lyg sprogimas.
Man tada jau buvo kiek per trisdešimt, ir prieš tai sekęs klajonių dešimtmetis padarė savo. Tam ir buvo Kurilai, vulkanai, ant kurių lipau, Rytų filosofija ir literatūra, valkatavimas po Jakutsko taigą ir kitas vietas… Aš jau buvau subrendęs, pasirengęs, man tik reikėjo atrasti būdą, kaip… Ir būtent tuo „kaip“ man ir tapo fotografija.
Pirmojoje parodoje buvo ne tik Nidos kopos, bet ir aktai bei pajūrio peizažai. Vėliau, devintojo dešimtmečio viduryje, jau gyvendamas Vengrijoje, nemažai eksperimentavau, ėjau daugiau avangardo keliu – mėgau perryškinti ar iki galo neišryškinti juostas. Man tai buvo labai įdomu keletą metų. Didieji mano mokytojai buvo keturi Lietuvos fotografai: Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Remigijus Pačėsa ir Vytautas Balčytis. Jie visi buvo labai stiprūs techniškai, o jų požiūris – kitoniškas. Tai ir traukė mane daryti kitokią fotografiją.
O devintojo dešimtmečio pabaigoje nuosekliai ėmiau derinti du savo pomėgius – fotografavimą ir keliones. 1990 metais Vengrijoje pasirodė pirmoji mano fotografijų knyga, kurioje įamžintos finougrų tautos. Po kelerių metų vėl leidausi į Tolimuosius Rytus, fotografavau Kurilų salų gyventojus, taip pat Taimyro pusiasalio samodų tautas – encus, nencus ir nganasanus. Sukaupiau nemažą medžiagos eidamas lietuvių tremtinių keliais. Įdomiausia man buvo būtent samodai – pirmieji Lietuvos tremtiniams iš baržų išmestiems ant ledo davę žuvies ar duonos gabalą.
Iš 11 Jūsų išleistų fotografijų knygų viena yra skirta Lietuvai, kurioje užfiksuotos ypatingos vietos – Neringos kopos, Orvidų sodyba, Kryžių kalnas bei žemaičių laidotuvės. Kada tai fotografavote? Kuo Jums svarbios šios vietos?
Kryžių kalnas išskirtinė vieta visam pasauliui. Fotografavau 1984–1988 m. Tuo metu ten fotografuoti buvo pavojinga, o ir niekur tų fotografijų viešai negalėjai rodyti. Tačiau aš nuo 1983-iųjų jau gyvenau Vengrijoje, todėl grįždamas į Lietuvą vis užsukdavau į Kryžių kalną. 1985–1986 m. keliuose Vengrijos žurnaluose drauge su straipsniais apie Kryžių kalno istoriją, jo legendą bei dabartį buvo publikuotas ir pluoštas mano nuotraukų. Per ketverius metus kalną fotografavau 5 ar 6 kartus. Turiu apie tūkstantį nespalvotų negatyvų. Būdavo, grįžtu žiemą iš Suomijos į Lietuvą, važiuoju į Kryžių kalną ir visą dieną laukiu reikiamo apšvietimo, situacijų, idėjos, apraiškos. O tada fotografuoju. Visa tai gimė ne tik per šaltį, bet ir per kančią, gyvenimo sovietiniame lageryje kančią. Gal todėl ši serija iš Lietuvos archyvo man ir yra brangiausia.
1989-aisiais pirmosios ekspedicijos po Tibetą metu buvau atsidūręs gan sudėtingoje situacijoje – vienoje pietinės Kinijos geležinkelio stotelėje sergantis, pavargęs atlikau dvasinę išpažintį ir pasižadėjau, jei grįšiu gyvas, Kryžių kalne pastatysiu paminklą. Jau besirengiant grįžti į Lietuvą, 1989-ųjų lapkritį, miestelyje, šalia Kinijos – Kazachstano sienos, kinų pareigūnų buvau uždarytas į cypę. Nors iki pasienio buvo likę ne mažiau kaip 20 kilometrų, buvau apkaltintas nelegaliu sienos kirtimu. Atėmė visus daiktus, juostas. Pinigų nepaėmė, nes turėjau gal tik kokius 7 dolerius. Pirmą ir kol kas paskutinį kartą man tada teko skelbti bado streiką. Pamatę, kad nejuokauju, paleido, tiesa, prieš tai liepė sumokėti baudą. Atidaviau tuos 7 dolerius, gavau net čekį, kurį saugau iki šiol (juokiasi). Grąžino daiktus, drabužius, juosteles bei fotoaparatus ir su paskutiniu autobusu išsiuntė į Kazachstaną. Į Lietuvą grįžau gyvas ir 1991-aisiais su skulptoriumi Mindaugu Šnipu Kryžių kalne pastatėme kryžių. Ant jo iškaltas užrašas „Ekspedicijai į Rytus atminti“, o kitoje pusėje – „Dievas yra vienas“.
Na, o kitos trys Lietuvos vietos bei temos?
Žemaičių laidotuvės – skausminga tema. Per savo tryliktą gimtadienį ėjau paskui savo tėvo karstą. Tai buvo baisu. Baisu, nes tokie dalykai paliečia visam gyvenimui. Jau vėliau buvau tiesiog apsėstas egzistencialistų, skaičiau viską, ką tik galėjau rasti. Dabar suprantu, kad būtent egzistencialistai į Vakarų visuomenę atnešė niūrumo bei depresijos užkratą. Tad nežinau, kuo būčiau tapęs, kur būčiau atsidūręs šiandien, jei ne kelias. Mane tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo bastymasis ir klajonės. Tad fotografijų ciklas „Žemaičių kapinės“ – mano tėvo atminimui.
Trečioji vieta – Orvidų sodyba. 1984-aisiais skulptorius Algirdas Bosas pirmą kartą nuvežė pas Vilių. Tą sykį tik pasilabinau su juo, bet iškart ėmiau fotografuoti tai, ką ten regėjau. Ši vieta taip įtraukė, kad kitą kartą po metų, kai buvau Lietuvoje, važiavau čia jau sąmoningai fotografuoti. Pavyko ir arbatos su Viliumi išgerti, trumpai pasišnekučiuoti. Ir trečias kartas buvo – tada daugiau bendravau su Viliaus tėvu. Jis aprodė dirbtuves, padariau kelis jo portretus – pats buvo lyg skulptūra virtęs… Dar kitą sykį Vilius nusivedė į restauruotą Gaidžio koplyčią, šalia Salantų, ir buvo toks laimingas ją rodydamas… Kaip tik ten pavyko padaryti ir vieną paties Viliaus portretą. Taip ir įsitraukiau į šios sodybos gyvenimą. Dvasių, kurių ten tikrai gyventa, užfiksuoti nepavyko, bet šios sodybos unikalumą bent fragmentais įamžinau. Paskutinį kartą matėmės likus gal savaitei iki Viliaus mirties. Kaip tik ruošiausi naujajai ekspedicijai į Rytus. Mums susitikus Vilius skundėsi širdimi, o aš pamėginau jį padrąsinti sakydamas: „Man kur kas lengviau eiti per Himalajus žinant, kad čia, Žemaitijoje, tu kali akmenį ir siunti į dangų savo energiją bei ženklus…“ Dar buvau Lietuvoje, kai sužinojau, kad jis iškeliavo…
Na, o ketvirtoji tema – Nidos kopos – tai mano pradžia, pirmieji darbai daryti 1980–1982 m. Esu padaręs kelis šimtus kopų fotografijų. Jos tikrai nėra geresnės nei Kazimiero Mizgirio, Jono Kalvelio ar Vaclovo Strauko darbai. Bet tai mano pradžia. Pirmasis mano mokytojas buvo K. Mizgiris. Kai kelias dienas gerai pašaldavo, saulėtą dieną, žiūrėk, K. Mizgiris jau meta visus savo darbus ir traukia kopų link. Kaip tik tokiu metu, nurimus smėlio audroms ir viskam sušalus į ledą, kopose gimdavo neįtikėtinų formų. Tuos stebuklus, nusižiūrėjęs nuo K. Mizgirio, ir fiksavau… „Kopų gimimas“ – taip pavadinau šią seriją, sekdamas M. K. Čiurlioniu.
Nuo tų laikų ar Lietuvoje išsitraukiate fotoaparatą?
Hmmm, reikėtų pagalvoti… Praėjusį pavasarį Vengrijoje pirmą kartą kamerą išsitraukiau po 27 metų pertraukos. Lietuvoje paskutinis kartas, matyt, buvo 1988-aisiais ar 1989-aisiais Paberžėje, fotografavau tėvą Stanislovą bei jo atkurtas kapines, bažnyčią. Pastaraisiais metais Lietuvoje fotografuoju akimis šventyklų stogus, kiemus – jie man primena Tibetą…
1989 metais, kai Lietuvoje pamažu prasidėjo pokyčiai, Jūs patraukėte į Rytus, Tibetą? Kas paskatino tai padaryti?
Į klausimą, kodėl išvažiavau į Tibetą, man lygiai taip pat sunku atsakyti, kaip ir į klausimą, kodėl tapau fotografu. Aš nežinau, tiesiog taip nutiko. Nors dar mokydamasis vidurinėje mokykloje jau buvau „pakramtęs“ rytietiškos literatūros bei meno. Vėliau studijuodamas Kaune bei Vilniuje nemažai bendravau su intelektualais, kurie domėjosi Rytais, po keliolika kartų žiūrėdavau Akiros Kurosawos filmus, kurie sovietiniame lageryje man buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. O per penkerius klajonių bei įvairiausių darbų metus Tolimuosiuose Rytuose, Altajaus krašte, prisiskaičiau daug gerų Rytų kultūros bei meno knygų, kurių tuo metu išleisdavo Novosibirsko, Taškento universitetai. Man tos knygos buvo tapusios brangenybėmis, kurias visur vežiodavausi kuprinėje ar sąmonėje įsirašęs perskaitytus tekstus bei juose matytus vaizdus. Tad Rytams nuo seno jutau nepaaiškinamą trauką.
1989 m. pavasarį Budapešte parengęs pirmąjį fotografijų albumo „Išdžiūstantys šaltiniai“ apie finougrų tautas maketą, ketinau vykti į fotografų Meką-Arlį Prancūzijoje, mat Vengrijoje tuo metu jau vėrėsi sienos. Mano prosenelis buvo Napoleono kareivis, užsilikęs Lietuvoje, tad galvojau, grįšiu kelias generacijas į praeitį, į vieno iš savo protėvių žemę, rinksiu vynuoges, fotografuosiu ir gyvensiu ramų gyvenimą… Tačiau po dviejų mėnesių jau žygiavau per Tibetą…
Lietuvoje prieš savo numatytą emigraciją į Prancūziją sutikau bičiulį, daktarą Liną Jovaišą, kuris man pasakė: „Pauliau, tu sujungsi Lietuvą su Tibetu.“ Skambėjo neįtikėtinai, tačiau nejučia viskas apsisuko 180 laipsnių kampu.
Ketinote keliauti ir fotografuoti Tibetą?
Nors netikėjau kinų propaganda apie demokratiją Tibete, tačiau vyliausi gauti vizą ilgesniam laikui ir už maistą bei nakvynę padėti tibetiečiams atstatyti sugriautus vienuolynus bei šventyklas. Deja, ši iliuzija, pamačius realią situaciją, greitai žlugo.
Taip pat galvojau tapti budistu. Prieš išvyką į Tibetą pirmą kartą nuvykau pas tėvą Stanislovą. Jis labai rimtai mane atkalbinėjo nuo kelionės, bet kai pamatė, kad esu pasiryžęs, palinkėjo: „Tik netapk religijų kolekcionieriumi.“ Tai man išties buvo svarbūs žodžiai. Tik vėliau supratau jų prasmę: juk iš tiesų visos religijos kalba apie meilę ir tai, ką bet kurią religiją išpažįstantis žmogus privalo – dalintis ja. Tąkart, pamenu, paprašiau tėvo Stanislovo Šventojo Rašto dovanų, o jis, prieš pat man išvykstant, pasikvietė į savo celę, ištraukė pačią mažiausią maldaknygę juodais viršeliais, davė į rankas ir palaimino… Tai man buvo ypatingas ženklas.
O Tibete, praėjus vos kelioms dienoms po atvykimo, netikėtai susipažinau su vokiečių profesoriumi Klemu, mokėjusiu ne tik kinų, bet rusų ir dar gal dešimtį kalbų. Taip drauge su juo pasukome į Tibeto sostinę Lhasą. Buvo praėjęs kiek daugiau nei mėnuo nuo tragiškų Tianmenio aikštės įvykių. Per keletą savaičių mes pasiekėme šiaurinius Tibeto vartus ir trejetą dienų ieškojome būdų, kaip prasiveržti į Lhasą. Tačiau net su profesoriaus žiniomis mums nepavyko to padaryti. Tad dar du mėnesius ėjome apie Šiaurės ir Rytų Tibetą. Taip atsidūrėme labai įdomiose vietose, pravažiavome pro Dalai Lamos XIV gimtinę, kelis svarbiausius Pietų Tibeto Kumbumo bei Labrango vienuolynus, kuriuose praleidome nepaprastą laiką. Man tai sukėlė itin galingų įspūdžių. Įsivaizduokite, Labrango vienuolyne prieš okupaciją buvo 7 000 vienuolių. Kai aš jame lankiausi, vaizdas buvo gan liūdnas – didžiuma pastatų buvo virtę griuvėsiais, veikė vos kelios šventyklos, o maždaug 300 vienuolių gyveno itin sunkiomis sąlygomis. Šiame vienuolyne praleidome gal savaitę. Aš daug fotografavau, ir man sekėsi – padariau apie pusę tūkstančio fotografijų.
Ten jaučiausi lyg ne žemėje. Mano galva, Tibetas – maldų planeta, įsmigusi į Himalajus… Tik pamėgink įsivaizduoti, kad iki okupacijos šioje tautoje buvo apie 600 tūkstančių vienuolių, 10 procentų visos tautos… Po 23 metų kelionių ir darbo Himalajuose ši vienuolių ir maldų planeta man vis atsiveria naujai, nors nuo 1994 metų antrosios ekspedicijos ir nebegaliu įvažiuoti į okupuotą Tibetą.
Jūsų fotografijose svarbus akcentas – dvasiniam žmonių gyvenimui, apeigom, šventoms vietoms, vienuoliniam gyvenimui. Ar visos šios kelionės, fotografavimai Jums yra ir tam tikra piligrimystė?
Anksčiau tai buvo ne piligrimystė, o juodas darbas. Būdavo, kad per penkis–šešis mėnesius padarau aštuonis tūkstančius fotografijų. Įspūdingas skaičius… Žinoma, dalis fotografijų – dubliai, tačiau jas taip pat reikia skenuoti, kad matytum, kas pavyko. Mano studija prasideda Žemaitijoje ir tęsiasi iki pat Indonezijos… 14 valstybių turiu savotiškus savo filialus (juokiasi).
O piligrimystės svarbą supratau ne taip seniai, gal prieš keturias ar penkias žiemas. Visame pasaulyje šventos vietos yra ypatinguose taškuose. Jos šventos ne šiaip sau. Būdamas tokiose vietose – ir nesvarbu, katalikiška ar budistiška tai vieta, – žmogus apsivalo, ir tuomet lengviau jam tampa eiti šviesos keliu.
Dabar kuo toliau, tuo labiau mano kelionės tampa piligrimyste tikrąja to žodžio prasme, nes vis mažiau jėgų kameras ir juostas ant pečių tempti. Būna, iš tramplyninių vietų, Delio ar Nepalo, vykdamas į konkrečią fotografavimo vietą, pasiimu vos vieną fotoaparatą. Tad turiu daugiau laiko ir galimybių gerti šviesą.
Tiesa, apgailestauju, kad vis dar nebuvau Jeruzalėje, bet kol žemė sukasi ir aš joje vaikštau, paskubėsiu ten nuvykti…
Ypatingą dėmesį fotografijoje skiriate žmogui. Kaip Jums pavyksta prieiti prie žmogaus, rasti bendrą kalbą, kad jis leistųsi fotografuojamas? Juk Jūs visada tiems žmonėms liekate tas „kitas“, juolab su fotoaparatu rankose…
Čia panašiai kaip klausimas apie orą (juokiasi). Visoks oras būna: vasarą – vienoks, žiemą – kitoks, dykumoje ar kalnuose – dar kitoks. Taip ir su žmonėmis. Esu fotografavęs apie šimtą skirtingų tautų, tad kiekvieną kartą tenka naudoti vis kitokį receptą.
Čigoniukai Radžastane akmenimis apmėtė, nes nedaviau rupijų, tad teko sprukti… Arba Sikimo karalystėje 1990 m. – tada dar naujokas buvau Himalajuose. Viename atokiame vienuolyne žiemą jaunas, gal trisdešimties metų vienuolis įvedė į šventyklą, kur trečiame aukšte buvo sudėti jų sakraliniai objektai, kurių jokiu būdu nevalia fotografuoti, pasakė, kad nefotografuočiau, ir išėjo. Nuo šalčio drebančiom rankom vis tiek kelis kadrus padariau. Išėjau į kiemą, kur tas pats vienuolis ant laužo virino arbatą, o jis man gestais parodė ir laužyta anglų kalba pasakė, kad grįžčiau atgal ir nufotografuočiau geriau… (juokiasi).
Tad kaip gali prisijaukinti žmones? Yra tūkstantis ir vienas receptas. Kiekviena akimirka pasiūlo savo atsakymą…
Jūsų darbas – savotiškas etnografinis tyrinėjimas, per fotografiją mėginant išsaugoti įvairių, net mažiausių Himalajų tautų žmonių veidus, jų papročius, kultūrą. Ar jaučiate tokią misiją?
Nežinau, iš šalies gal geriau matyti. Aš tik noriu kuo daugiau ir kuo geriau padaryti. Anksčiau, ypač fotografuodamas knygai „Budos vaikai“, jutau, kad tai, ką fotografuoju, netrukus pranyks. Tada ir parašiau 10 Himalajų fotografo Pauliaus Normanto priesakų. Štai keletas jų: nefotografuok Himalajuose to, ką gali rasti kituose kraštuose, fotografuok pirmiausia žmones, ypač mažąsias Himalajų tautas, nes greitai ten jų neberasime, skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas… Ir šiandien šie priesakai mane lydi kelionėse po Himalajus.
Dirbant kituose kraštuose ypač svarbu išmanyti tą kultūrą. Kadangi po Rytus keliauju jau tris dešimtmečius, šiek tiek išmanau budizmą, jų apeigas, žinau švenčiausias vietas, ir tai man leidžia atvykus į konkrečią vietą per ganėtinai trumpą laiką padaryti daugiau.
Vis dėlto dabar mažiau žmonių fotografuoju. Ypač tai matyti naujausioje knygoje „Auksinis Budos vėjas“, kur iš daugiau nei šimto fotografijų yra vos šeši portretai. Čia kalbėti reikia labai fotografiškai. „Auksinis Budos vėjas“ visas spalvotas, „Drakonų ir maldų karalystė – Butanas“ – du trečdaliai spalvotų nuotraukų. Su spalvota juosta portretų praktiškai nedarau. Iš 120 juostų, kurias dabar imu į kelionę, koks 30 yra spalvotų. Reikėtų labai rimtai šlifuoti, kad iš spalvotos juostos pavyktų bent du geri portretai. Su nespalvota juosta darbas kiek kitoks. Ir ne tik todėl, kad jos spauda pigesnė.
Tiesa yra ir ta, kad bėgant metams mano reakcija silpsta, ji nebėra tokia aštri. Norint juoda-balta juosta reportažą daryti gatvėje, turguje ar prie šventyklos, privalai bent keliomis sekundėmis būti priekyje, numatyti, kas netrukus vyks. Sukomponuoji kadrą ten, kur žinai, kad netrukus bus veiksmas ir fotografuoji… Turi vietoje būti anksčiau. Dabar man vis sunkiau suspėti. Todėl daugiau dirbu su spalvota juosta, fotografuoju peizažus, natūraliai juose vis mažiau pasitaiko ir žmonių. Lipdamas į kokią vietą 5 kilometrų aukštyje, pakeliui net nestoju fotografuoti – taupau jėgeles.
Gal todėl dabar daugiausia dirbu be kameros. Tokia mano šių dienų praktika. Naktį, šviečiant mėnuliui, ar vakarėjant vaikštau po kaimelius, šventyklas, kiemus ir žiūriu, kaip krenta šešėliai, kokios trajektorijos, kur vaikščioja vienuoliai, kaip grįžta jakai iš kalnų, susitinka žmonės prie laužo… Tada ir padarau daugumą savo kadrų. Ir tik vėliau juos nufotografuoju kamera. Kaip geras futbolininkas žaidžia be kamuolio ir visada atsiduria vietoje, kur nukris kamuolys, taip ir aš… (juokiasi)
Beje, pirmoji mano spalvota juosta buvo kaip tik 1989 metais fotografuojant Tibetą. Pirma juosta dažniausiai visada būna geriausia. Tačiau seniai supratau, kad tai ne mano darbai, jie tik per mane padaromi…
O apie misiją… Aš dirbu Tibeto laisvės bylai, siekdamas išvaduoti šią šalį, jo žmones iš Kinijos komunistų gniaužtų. Ir ne tik dėl pačių tibetiečių. Demokratinės reformos Kinijoje būtų į naudą ne tik Tibetui, bet ir pačiai Kinijai bei visam pasauliui. Visi galėtume įkvėpti daugiau deguonies…
Minėjote, kad anksčiau fotografuodamas jutote, jog tai, ką fiksuojate, netrukus pranyks. Ar per tuos du dešimtmečius didelių pokyčių įvyko Himalajuose?
Aš ir pats vėlokai pradėjau keliauti ir fotografuoti Rytus, tačiau prieš dvidešimt metų man dar kai kur pavyko užgriebti dalelę to, ką šiandien jau nusinešė iš Vakarų plūstantis turizmo cunamis. Dar suspėjau… Dabar, kai sugrįžtu į tas vietas, kur buvau prieš dvidešimt, penkiolika, net dešimt metų, matau, kaip nenumaldomai nyksta tai, kas čia buvo…
Šiandien Rytai kenčia nuo Vakarų invazijos. Esu sudėliojęs trečdalį knygos, kurioje užfiksuota, kaip civilizacija naikina Himalajus. 1990 metais Sikimo karalystėje, siauru takeliu lipdamas į vieną vienuolyną, net du kartus per rūką pamečiau takelį… Kai toje pačioje vietoje lankiausi 2006-aisiais, kelias į vienuolyną buvo asfaltuotas, ir lama verkdamas žiūrėjo, kaip netoliese indų darbininkai pjūklais verčia šimtametes pušis, norėdami dar labiau paplatinti kelią. Tad civilizacija ir turizmas Himalajams nieko gero neatneša. Baisūs padariniai matyti ne tik gamtoje, miestuose, bet ir žmonių veiduose.
Indijoje kasmet praleidžiu po porą mėnesių. Pavyzdžiui, oro uostai čia nelabai kuo skiriasi nuo Europos kraštų – visi indai su pilkais kostiumais, nei eilių, nei stumdymosi. Tokia vakarietiška disciplina (juokiasi). Žinoma, tai gal ir į gera, tačiau egzotikos nebelieka. Ir žmonės ne tokie šilti, labiau trokšta pinigų. Tai, be abejo, Vakarų civilizacijos įtaka. Šiandien Indijoje taip sunku rasti Indiją – tą mistinę, išskaitytą senose knygose ar iš fotografijų…
Tad kas Jus iki šiol taip traukia į Rytus?
Rusai turi posakį – „Vostok – delo tonkoje“. Sunku išversti šį „tonkoje“. Bet taip ir yra. Iš Rytų galima pasisemti daug išminties, svarbu gerai tam pasirengti ir vykti ne šiaip ieškant pramogų, bet su aiškia idėja. Taip aš ir keliauju, štai jau tris dešimtmečius…
Ar galima sakyti, kad kuo geriau pažįsti „kitą“, tuo geriau supranti ir save?
Be abejo. Jei būčiau tapęs religijų kolekcionieriumi, būčiau praradęs viską. Vis dėlto budizmo pažinimas man davė daug ir nieko neatėmė. „Dhammapada“ – švenčiausias budistų tekstas, kurį prieš šešetą metų į lietuvių kalbą išvertė profesorius Audrius Beinorius, yra tie patys Dešimt Dievo įsakymų, tik paaiškinti plačiau. Daugelis universalių tiesų galioja visuose kraštuose, visose religijose, nes tai bendra mums visiems.
Aš žinau, kas esu, tačiau savęs supratimas ne užveria kitam, kitokiam, bet priešingai, atveria. Ir nuo to aš tik laimiu. Ir ne tik aš pats. Tikiu, kad mano darbai, kaip ir šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės knygos, kreipia šviesos link. O šviesa ateina iš Rytų – taip sukurtas pasaulis (juokiasi). Tačiau neužtenka, kad ta šviesa egzistuotų, reikia ją gerti, priimti, ja džiaugtis, o priėmus ir apsivalius dalintis su kitais… Jei sąžiningai atliksi tau pavestą darbą, aplink pamažu taps tik šviesiau…
Kalbino Gediminas Kajėnas
* Pauliaus Normanto eilėraštis iš knygos „Baltas“
