ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Viktorija Daujotytė
DATA: 2013-05
Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo
Viktorija Daujotytė
Todėl tikėk manim, lietuvi,
Kiek grynai tiesai reikalinga,
Bus mano pasaka tvarkinga…
„Dulkės ir žvaigždės”
Poemos pratarmė
Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.” Marija Baltrušaitienė buvo giliai pajutusi, kad Jurgis pritraukdavo žmones, kad visur rasdavosi daug juo pasitikinčių, mylinčių, norinčių bendrauti, kalbėtis, dalytis sumanymais, planais. Mėgo ir mokėjo rašyti laiškus, kuriais tarsi kompensuodavo savo tylumą, santūrumą, nekalbumą, atsiskleisdavo. Visada buvo žmonėms palankus. Ir dabar veriasi dar nežinotų faktų iš Baltrušaičio diplomatinės tarnybos metų, kiek daug įdėta pastangų nuo raudonojo teroro gelbstint rusų kultūros žmones, padedant išvykti.
Jurgio Baltrušaičio šimtmetis pasitaikė gana sunkiu laiku – 1973 metais. Kas buvo dar įmanoma 1967 ar 1969 metais (išleistos lietuvių ir rusų kalba parašytos jo poezijos rinktinės), 1973 jau buvo sunku padaryti. Ideologinis režimas (ypač po Romo Kalantos aukos) buvo sustiprintas, griežtai cenzūruojamos ir poezijos knygos. Bet poeto šimtmetį buvo lyg ir nepatogu apeiti. Jau buvo specialistų, ne tik besidominčių Jurgiu Baltrušaičiu, bet ir renkančių medžiagą, laiškus, tyrinėjančių: Vytautas Kubilius, Leonas Gudaitis, Juozas Tumelis, Tomas Venclova, Bronius Vaškelis išeivijoje. 1968 metais „Poezijos pavasaryje” buvo išspausdinta Lino Brogos vertimų. Tada gal dar ir jis pats negalvojo, kad pajėgs išversti į lietuvių kalbą visus rusų kalba parašytus šio poeto eilėraščius. Sumuojant, kas iki šiol padaryta Jurgio Baltrušaičio labui, Liną Brogą tenka minėti tarp pirmųjų. Ne tik dėl vertimų, bet ir unikaliausios ištikimybės, visad keliant poeto svarbą, reikšmę. Prie baltrušaitininkų prisijungė ir Laimonas Tapinas, didelės eseistinės studijos „Imk, klajokli, žibintą vilties” autorius.
Nebuvo lengva ir rusų kultūros, literatūros žmonėms Jurgį Baltrušaitį įstatyti į rusų poezijos, ypač simbolistinės, gretas. Šiandien Baltrušaičiui skiriama vis daugiau dėmesio, sukurtas žinomo kino režisieriaus Jevgenijaus Cymbalo filmas, domimasi laiškais, tikimasi juos parengti ir išleisti Lietuvoje. Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, rengiama jubiliejinė konferencija „Skudutį ir lazdą man davė dangus” (eilėraščio „Alpių piemuo” frazė), kurioje dalyvauja rusų ir lietuvių literatūrologai.
Artėjant Jurgio Baltrušaičio šimtmečiui, jau buvau apgynusi disertaciją apie jo gyvenimą, estetiką, kūrybą. Buvau paveikta didžiųjų kūrybinių aukštumų, meno užmojų, to, kaip arti Baltrušaičio buvo ne tik rusų menininkai, bet ir Henrikas Ibsenas, Augustas Strindbergas. „Literatūra ir menas” užsakė straipsnį, skirtą poeto jubiliejui. Prisimenu jo „aukšto stiliaus” pavadinimą – „Poeto šaknys ir atžalos”. Rūpėjo parodyti, kad Jurgis Baltrušaitis kilęs iš lietuviškų šaknų, kad yra vienas tų poetų, kurie auginti Nemuno, Lietuvos gyvybės arterijos. Ir kad Jurgis Baltrušaitis yra daręs įtaką lietuvių poezijai, ypač simbolistinei, kad jo poveikį yra pripažinę Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas. Kad tradicija tebėra gyvybinga – turėjau galvoje, kad Jurgio Baltrušaičio pėdsakų yra iš to paties krašto kilusių poetų Jono Juškaičio, Aldonos Puišytės kūryboje, kad šiuo kūrėju domisi Sigitas Geda. Deja, straipsnis laikraščiui netiko. Aišku, nebuvo jis ir stiprus, bet supratau, kad labiau kliuvo nuostatos, vertinimas, kad pernelyg „aukštinamas”, kad trūksta kritiškumo.
Bet ir šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, ypač žvelgdama į priekį, kad netruks ateiti ir 150-osios metinės, tebemąstau apie Jurgį Baltrušaitį aukštomis sąvokomis, taip ir neišsiugdžiau tada taip pageidauto kritiškumo. Matau didį poetą, filosofinės minties ir rimties, plačių ir gilių kultūrinių interesų, daugelio to laiko Rusijos šviesiausių protų pokalbininką, poezijos, muzikos, dailės proveržių bendrakeleivį. Jis nuėjo kitu keliu nei tik dešimčia metų vyresnis Maironis, įsisuko į didesnės kultūros verpetus, tarsi nutolo nuo savųjų. Bet ir grįžo, grįžimą įtvirtindamas kaip svarbų ontologinį judesį. Jurgio Baltrušaičio lietuviškoji lyrika, simboliniais „Ašarų vainiko”, „Aukuro dūmų” pavadinimais, turi neįkainojamą vertę, pirmiausia pajaustą ir išreikštą Balio Sruogos.
Atidžiai skaitant Jurgį Baltrušaitį, gali iškilti tokia mintis: o jeigu tai tiesa, ir šis asketiškas žodžio menas nėra tik kūryba? Klausdami, kas yra poezijos tiesa, šiuo atveju negalėtume pasikliauti teoriniais žinojimais (ar tik išvedžiojimais), leidžiančiais kalbėti aplinkui. Žvelgiant į Jurgio Baltrušaičio poeziją kuo tiesiau, reikia sutikti, kad ji yra vidinė gyvenimo forma, vidinio patyrimo pranešimai skaitantiems. Ir mintis iš poemos „Dulkės ir žvaigždės” pratarmės apie gryną tiesą atrodo svarbi. Liudijimai iš gyvenimo, kurisrodėsi, reiškėsi tokiomis būsenomis, jautimais, išgyvenimais, mintimis, tokiu kalbėjimu, aiškinančiu pasaulį ir savo santykį su juo. Mintis, kuri siekiasi žodžio, minties mąstymas, ribinių situacijų jutimas – išskirtinė intelektualinė Jurgio Baltrušaičio aistra. Stovėti prie bedugnės, ilgėtis žvaigždžių paslapties, mirties artume jausti begalinį gyvenimo džiaugsmą, būties jūroje kliautis minties bure, į mažą žiedą užsižiūrėti iki praregėjimo; Baltrušaitis mąstė jutimais ir juto mąstymu. Eilėraščius jis rašė kaip mąstymo regėjimus, kaip vidinės būties pavidalus. Iš vienos kalbos perėjo į kitą kalbą grįždamas, bet ir likdamas tame mąstymo ir jautimo kontinuume, kuris nekinta, neslūgsta, nesenka. Poezija yra reikšmių ir prasmių perkėlimo menas; būsenos, daiktai, reiškiniai, gamtos vaizdai yra saistomi ryšių ir atitikmenų. Baltrušaičio eilėraštis prasideda būsenoje – dirvoje, į kurią nukrenta grūdas ar tik atsitiktinai vėjo užnešta sėkla; jos galia yra išdidinama vaizduotės ir jausmo; jausmo negalima išgalvoti, jis yra gilusis žmogaus patyrimas. Giliuoju patyrimu susitinkama su amžinaisiais žmogaus būties klausimais. Susitikimai yra lieptai, tiltai, vidinės kalbos erdvės ir ertmės, kuriose formuojasi metaforos. Ir tos, kuriomis Jurgis Baltrušaitis pavadino savo poezijos knygas, dedikuotas žmonai Marijai.
Jurgio Baltrušaičio esmė teisingai apčiuopta Lino Brogos, ne kaip tyrinėtojo, o kaip vertėjo ir suinteresuoto skaitytojo: poeto lyra, „skelbianti tikėjimą būtimi, kelia ir guodžia tuos, kurie dar neapkurto dvasios šauksmui” („Kaip verčiau Baltrušaitį”).
Šiandien jau nesunku sutikti, kad Jurgis Baltrušaitis stovi šalia Kristijono Donelaičio, Maironio, Čiurlionio, Oskaro Milašiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Česlovo Milošo. Ir jų datos daugeriopai susipynusios, tos pačios dvasinės erdvės bendrakeleivių. 1911 metais miršta Čiurlionis, gimsta Milošas, išeina pirmoji Jurgio Baltrušaičio knyga rusų kalba („Zemnyje stupeni”), pasirodo pirmosios Putino publikacijos. Lyg viena po kitos atsiveria tik poezijos regimos kitos erdvės.
Dar šį pavasarį turėtume sulaukti Jurgio Baltrušaičio tomo „Dulkės ir žvaigždės” savo kelią pratęsiančioje „Lietuvių literatūros lobyno” serijoje. Tai turėtų būti šio poeto lemties sutvirtinimas, lyg galutinai pasiekta vieta lietuvių literatūroje.
