Jutimų logika ir pasąmonės blokai

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Julija Petkevičienė
DATA: 2012-12

Jutimų logika ir pasąmonės blokai

Julija Petkevičienė

Menotyrininkė Julija PETKEVIČIENĖ rašo apie Eglę KUCKAITĘ (g. 1969) – asociatyviojo meno filosofę. Jos kūryba kupina siurrealistiškų ir erotinių motyvų, minimalistinės raiškos ir gilių turinio parafrazių. Dailininkė yra įvaldžiusi tradicines grafikos technikas, kuria instaliacijas, tapybos darbus, sienos akcijas.  Jos kūryba – daugiasluoksnė ir daugiaprasmė. Be tiesioginių nuorodų, menininkė provokuoja asociacijas į asmeninių prasmių paieškas. Keleto emocinių išgyvenimų nesuderinamumas, prieštaringumas, susijęs su dvejopu požiūriu į žmogų, daiktą ar reiškinį, yra vienas pagrindinių Eglės Kuckaitės kūrybos variklių.

The Logic of the Senses and Blocks of Unconsciousness

The art critic Julija PETKEVIČIENĖ writes about Eglė Kuckaitė (b. 1969), a philosopher of associative art. Her works are full of surrealist and erotic motifs, minimalist expression and deep paraphrases. Kuckaitė is a master of traditional techniques of graphic art; she also creates installations, paintings and wall actions. Her works are multilayered and many-sided. Apart from direct allusions, she provokes associations with the search for individual meaning. The juxtaposition of several emotional experiences, and the discrepancy connected with a dual view of an individual, thing or event, are Kuckaitė’s main driving forces in her art.

Eglė Kuckaitė – asociatyviojo meno filosofė. Jos kūryba kupina siurrealistiškų ir erotinių motyvų, minimalistinės raiškos ir gilių turinio parafrazių. Kuckaitė įvaldžiusi tradicines grafikos technikas, kuria instaliacijas, tapybos darbus, sienos akcijas. Menininkės kūryba įvertinta Grafikos trienalėje „In Exile“ (Talinas, Didysis prizas, 2004), V tarptautinėje grafikos meno trienalėje „Transfers“ (Praha, Čekija, Didysis prizas, 2007). Šiandien Eglė yra Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros magistrantė, besigilinanti į prancūzų filosofų Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari samprotavimus apie meną, mokslą ir psichologiją. Remdamasi šių filosofų teorijomis, o konkrečiau – Gilles’io  Deleuze’o knyga „Francis Bacon: jutimo logika“ („Francis Bacon: logique de la sensation“, 1981), ji rašo baigiamąjį magistro darbą ir kuria tapybos kūrinių ciklą.

Jau ankstyvojoje kūryboje menininkė išsiskyrė žmogaus psichologijos tyrinėjimu, savistabos ir savisaugos temomis. Šis tarpsnis, aprėpiantis 1992–2004 metus, buvo ieškojimų ir tobulėjimo laikotarpis. Kuckaitė kūrė tradicinėmis grafikos technikomis, daugiausia – ofortus. Pasitelkdama susikurtą personažą – abstrahuotą mergaitę su tvirtai surištais kuodeliais, Eglė atsiveria žiūrovui ir vertintojui. Per mergaitės personažą kalbama apie psichologines ir socialines individo būsenas, apie lytiškumo ir identiteto paieškas. Vaikystėje ypatingai veikia asociatyvus mąstymas. Pasakojant nevedama logiška linija, naujai atrasti dalykai lyginami su jau žinomais. Taip Kuckaitės susikurtas mergaitės personažas kalba ir apie atradimų džiaugsmą („Paskutinė derybų diena“, 2005), ir apie baimes („Neįveikiamo sapno būsenon. (A. Č.)“, 2005; „Tuščios baimės“, 2007), ir apie skausmą („Širdis yra liepsna“, 2006) kaip apie jau gerai žinomus ir patirtus dalykus. Tarsi norėdama pasitikrinti, menininkė nevengia autorefleksijos. Neretai grafikos lakštai tampa savotišku intymiu dienoraščiu, kuriame šalia figūrų atsiranda ir trumpi užrašai – dažniausiai taiklios citatos, veikiančios kaip nuorodos į turinį ir jo prasmę.

Eglė Kuckaitė yra simbolistė. Ypatingą dėmesį ji skiria detalėms, o ypač – plaukams. Plaukų kuodelį aptinkame beveik kiekviename ankstyvajame darbe. Jo reikšmė – simbolinė. Juk plaukai dengia viso kūno odą, išskyrus delnus, padus, šoninį pirštų paviršių. Plaukų galiukai tampa savotišku šarvu, dengiančiu individą. Tačiau menininkė koncentruojasi tik į jautriausios žmogaus vietos – galvos – plaukus, suteikdama jiems mistinių ir seksualinių galių simbolius. Plaukai yra Kuckaitės personažų emocijų ir lytiškumo indikatorius. Plaukų kuodas – disciplinos, griežtos arba tradicinės sistemos ženklas. Jis virsta debesimi, iš kurio kyšo Dievo pirštas („Jie mane klonavo“, 2007), kitur kuodelis mergaitei nuplėšiamas nuo galvos („Skausmo prieglobstyje“, 2007). Kuodelis tampa ir vyrų bei vyriškos lyties kūdikio atributu („Derama įtampa“, 2007). Kas tai – tapatybės ištrynimas, ambivalentiškumas?

Tiesiogiai apie buvimą vaiku kalbu darbe „Derama įtampa“ (2007). Ten gulėdamas šlapinasi vyriškos lyties kūdikis. Jis lyg ir mažas berniukas, bet su kuodeliais, lyg mergaitė – mano daugelyje darbų vaizduojamas žmogaus tipažas. Tokiu būdu aš galiu keisti ir lytį, ir amžių. Kalbu tarsi nuo savęs. Fiziologija susijusi su aukštesniais dalykais. Daug apie tai galvoju, bet nenoriu daryti išvadų, ir drobėje lieka tik jausmas, – viename savo interviu teigia Eglė Kuckaitė¹.

Lytiškumo (anglų k. – sexuality) sąvoka apima daugelį žmogaus elgsenos aspektų, tarp jų ir lytinį tapatumą (identitetą). Šios temos lydi Kuckaitės kūrybą nuo pat meninių ieškojimų pradžios. Menininkė atvirai kalba apie homoseksualumą („Laiką atidavėme kitiems“, 2006), apie visuomenės polinkį į disciplinuotą auklėjimą, iš kurio kyla netolerancijos ir baimės šešėliai („Ypatinga jaunystė“, 2007). Daugelyje darbų galime pastebėti vieną svarbiausių menininkės moty-
vų – kuodelį, kuris yra pamautas ant piršto. Kaip teigia Kuckaitė, kuodelis jai „turbūt yra struktūros ar besiformuojančios struktūros ženklas. Metafizinis Dievo ir sąmonės žymeklis, mediumas. Darbe „Tuščios baimės“ kuodelis pamautas ant piršto. Pirštas yra nuoroda į seksualumą (vyro). Kai per kuodelį pirštas rodo į vyrą, tas seksualumas nukreipiamas į jį atgal“². Eglės kuriamas mergaitės – būtybės personažas (jos pačios vadinamas Šyšoku), sakytum, veikia kaip pasyvus pasakotojas. Tačiau ta būtybė (kartais su moteriškais, o kartais su vyriškais lyties organais) išryškina visuomenės susvetimėjimą, nesusikalbėjimą, netoleranciją kitokiam, kitaip mąstančiam.

Eglės kūryba yra daugiasluoksnė ir daugiaprasmė. Be tiesioginių nuorodų, menininkė provokuoja asociacijas į asmeninių prasmių paieškas. Keleto emocinių išgyvenimų nesuderinamumas, prieštaringumas, susijęs su dvejopu požiūriu į žmogų, daiktą ar reiškinį, yra vienas pagrindinių Eglės Kuckaitės kūrybos variklių.

Grafikės kalba jos pačios darbuose turi ypatingą ritmą arba toną, jei taip galima pavadinti motyvų ir vaizdų slinktį. Ji lėta, meditatyvi. Tušti plotai, taupios linijos. Nedaugžodžiaujama. Eglei Kuckaitei būdingas išlavintas estetinis kūrinio suvokimas. Laisva kompozicija ir dėmesys detalei galėtų būti siejama su japonų kultūros įtakomis. Anot menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, „Kuckaitės santykis su šia ir kitomis darbuose pasirodančiomis kultūromis nėra tik formalistinis, jis labiau panašus į bandymą užkalbinti tą Kitą, išsakyti jausmus, mintis suvokiant neperžengiamus skirtumus“³. Atrodo, kad pagarbus Rytų meno dėmesys tuščios erdvės ir antspaudo santykiui iš tiesų turėjo įtakos menininkės kūrybai. Pasitelkdama japonų kultūros elementą – antspaudą, 2004 metais Eglė pradeda kurti, kaip ji pati vadina, sienų akcijas. Iš mažų antspaudų kuriami dideli piešiniai prilygsta mandalų dėlionei – meditatyvus štampų spaudimas formuojant reikiamą piešinį reikalauja nemenko susikaupimo ir atsargumo. Anot Kuckaitės, sienų akcijos jai ypatingos „visų pirma dėl išskirtinės erdvės. Įdomu dirbti neįprastoje didelėje plokštumoje, vaikščioti po ją mažais piešiniais, iš kurių linijomis suformuoji norimą vaizdą. Dažniausiai jis būna laikinas, apribotas parodos termino. Po to darbas ant sienos uždažomas“⁴. Didelių formatų ir piešinio suvaldymas yra nelengva užduotis kiekvienam menininkui. Kuckaitės sienų akcijos apima itin didelį plotą (pavyzdžiui, V tarptautinėje grafikos meno trienalėje „Transfers“ pagrindinį prizą Eglė gavo už sienų akciją „Perėjimas į šviesos režimą“ (2007), kurios plotas – 500 x 500 cm. Tarptautinis įvertinimas įrodo, kad menininkė geba suvaldyti ne tik mažus, „ofortinius“, bet ir labai didelius formatus.

Eglė Kuckaitė šiandien

Šiandieninė Eglė Kuckaitė panirusi į mokslus. Tarptautinį pripažinimą pelniusi grafikė kitais metais Vilniaus dailės akademijoje įgis tapybos magistro laipsnį. Sakytum, mažų mažiausiai keista: kam meno pasaulyje žinomai menininkei studijuoti? Ir dar – kitą specialybę. Tačiau permąstant Kuckaitės pastarųjų metų kūrybą, akivaizdu, jog tapyba nėra svetimkūnis jos kūryboje. Paskutiniosiose parodose („Pranciška“ VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“, Vilnius, 2008; „Su­trikusios pažiūros“ galerijoje „Meno niša“, Vilnius, 2010) menininkė rodė tapybos darbus. Tačiau tai nėra tapyba įprastine šio žodžio reikšme: piešinys ant drobės buvo atspaudžiamas nuo akmens (monotipija). Sujungdama dvi skirtingas medijas Eglė kuria kitokią mediją.

Tapybos studijos Eglės kūryboje atvėrė naują etapą. Menininkė gilinasi į Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofiją. Šie vyrai laikytini vienais žymiausių postmodernaus mąstymo atstovų, pajėgusių išsilaisvinti iš tradicinių kanonų ir atsiriboti nuo filosofijos istorijos. Jų sukurta filosofijos koncepcija paremta daugialypumo, imanencijos, tapsmo principais ir jau keletą dešimtmečių skatina naujai interpretuoti įvairius kultūrinius reiškinius, neaplenkiant ir vizualiųjų menų. Jų idėjos labai aktualios ir gyvybingos šiuolaikinėje dailėje, o ypač moterų menininkių kūriniuose, demaskuojančiuose ir ironizuojančiuose vyraujančią tvarką.

Eglė Kuckaitė atrado Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guat­tari filosofiją tik pastaraisiais metais, bet iki šio atradimo kalbėjo jų mintimis savo darbuose: „Aš nesuprantu, kaip žmonės „mato“ spalvotus sapnus. Aš matau vaizdus, bet jie visi yra paremti jausmu – ne matymo, o jutimo vaizdai. Kai pradėjau skaityti Deleuze’o tekstus, apėmė didelė nuostaba, nes skaitydama juos regėjau savo kažkada išsakytas mintis. „Jausmai, pavargę nuo galvojimo“, „Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu“, „Mes tykome savo bepročių“, „Tyliu užmerktomis akimis“ ir kt.“⁵ Ruošdamasi personalinei pa­rodai „Jausmai, pavargę nuo galvojimo“ (Taline, Estijoje), menininkė daug mąstė apie žmogaus psichikos struktūrą, jausmus ir bendražmogiškus santykius. Šį savo kūrybos tarpsnį Eglė įvardija kaip aukščiausią meninių paieškų tašką, kai šalia grafikos atsirado tapybos medija, šalia individo ir visuomenės identiteto paieškų iškilo platesnis sąmoningų ir pasąmoninių veiksmų analizės spektras. O dabar nomadinis vaizdinimas (šį žodžių junginį sugalvojo pati menininkė rašydama apmąstymus „Nomadinis vaizdinimas. Gilles’io Deleuze’o jutimo logika“ apie savo darbus ant drobės koliažo ir aliejaus technika) ir jutimo logika yra pagrindinės Kuckaitę įkvepiančios, dominančios temos.

Daug dėmesio skirdama studijoms ir tapybos magistro darbui, Eglė nepamiršta grynosios grafikos. Atsiranda naujas personažas – žmogus su kiškio ausimis ir nindzės kauke. Šio padaro simbolių reikšmė susineria iš keturių momentų: baimė (kiškio ausys), drąsa (nindzės kaukė), nuolankumas (nindzės kaukė turi aliuzijų į čadrą – lengvą musulmonių veido arba viso kūno apdangalą su plyšiu akims, dėvimą viešose vietose), protas (žmogiška būtybės forma apeliuoja į tai, kad būtybė turi būti protinga). Naujajame estampų cikle „Be pavadinimo (dariau tai, ką daro kiti A, B, C, D, E, F, G, H, I, J, K, L, M, N)“ kalbama apie geismą. Čia žmogiakiškiai bučiuojasi, pykstasi, tariasi, pavydi, liūdi, šnekučiuojasi. Prancūzų filosofai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari teigia, kad geismas visada turi revoliucijos potencialą, niekuomet nėra izoliuotas privačioje erdvėje, geismas visada yra kelių žmonių reikalas. Deleuze’o ir Guattari tapsmo teorija geismą ir seksualumą leidžia suvokti kaip pozityvią, kuriančią jėgą. Pasak filosofijos daktarės Audronės Žukauskaitės, jų suformuluota geismo samprata „rodosi produktyvesnė tuo, kad geismą ji interpretuoja ne kaip represiją (Sigmundas Freudas) ar transgresiją (George’as Bataille’is), bet kaip produktyvų ir pozityvų veiksmą. Deleuze’as neatmeta pasąmonės sampratos, tačiau mano, kad pasąmonė yra kažkas, kas gali būti produkuota. Kitaip tariant, Deleuze’as kuria ikiasmeninę, ikisubjektyvią geismo sampratą, kurią nusako visiškas pozityvumas: geismas nieko nestokoja, jam nieko netrūksta“⁶. Kaip tik tokią ikiasmeninę geismo sampratą savo kūryboje nagrinėja Eglė. Šį ciklą sudaro penki darbai, kuriuos pati menininkė įvardija kaip penkis pasąmonės „blokus“. Kiekvienas lakštas turi savo citatą: tai iš knygos „Daily Buddhist Devotions“ (Kuala Lumpur, 1993) iškirpti sakiniai su puslapių numeracija. Aliuzija į budizmo religiją pateisinama tuo, kad „budizmo praktika jungia kolektyvinius geismus, meditacijos metu nuo jų „išlaisvina“, „atriboja“ ir suteikia galimybę juos kontroliuoti“⁷. Kuckaitė nuolatos kelia klausimus, mėgindama savo vidiniame chaose sustatyti viską į vietas, analizuoti ir atrasti pateisinimus.

Ar galiu atkurti (prisiminti) gyvenimo minutes, kuriose protas prisilietė prie pirmųjų emocijų? Ar galiu tai žodžiais nusakyti?

Vaikystėje patirti jausmai laikui bėgant įgauna neišvengiamus nervinių ir emocinių būsenų pavidalus. Jausminės patirtys mintyse nuolat patikrinamos. Jausmas gali būti gynyba…

Tie konkretūs išgyvenimai buvo nulemti tikrų tikriausių įvykių. Daugumos jų negaliu prisiminti. Manau, dėl to egzistuoja nerimas, nes mintys negali atkurti tikrovės. Uždelstos emocijos grasina mintimis. Tada mintys leidžiasi svajojamos. Ne tik prisiminimų erdvėje. Jausmai ilsisi, – sako Eglė Kuckaitė.

Ji – mąstytoja. Intensyviai besibraunanti į pasąmonės glūdumas, tyrinėjanti ir stebinti save, kitus ir aplinką. Sprendžianti neįveikiamas šių elementų sąveikos lygtis. Nuolatiniame tokių paieškų chaose gimsta įspūdingi darbai –
drobės, ofortai, atveriantys įsisenėjusias bendražmogiškas temas, sopulius ir kovą su viską naikinančiu ego. Gilinimasis į jutimo ir atminties filosofiją prisodrina menininkės darbus daugiaprasmių vaizdinių, kurie stiprūs emociškai ir žiūrinčiajam suteikia malonų atradimo momentą. Sekant Eglės Kuckaitės kūrybinę biografiją, šiandien galima teigti, kad naujasis kūrybos tarpsnis yra stipriausias konceptualiu ir formaliu požiūriu.

¹ Bevyniojant skruzdžių siūlus. Pokalbis su grafike Egle Kuckaite. Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė // 7 meno dienos. – 2007-11-02,
Nr. 775.

²  Ten pat.

³  Monika Krikštopaitytė apie Eglės Kuckaitės kūrybą. Modernaus meno centro kolekcijos menininkų kūrybinės biografijos, www.mmcentras.lt

⁴  Jurga Armanavičiūtė. Naujosios grafikos meno strategijos: sienos akcijos Eglės Kuckaitės kūryboje. – Vilniaus grafikos meno centras, 2011-02-22, http://www.graphic.lt/publikacijos/naujosios-grafikos-meno-strategijos-sienos-akcijos-egles-kuckaites-kuryboje/3917

⁵  Iš pokalbio su menininke 2012 m. lapkričio 14-ąją.

⁶  Audronė ŽUKAUSKAITĖ. Anamorfozės. Nepamatinės filosofijos prob­lemos. – Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 235.

⁷ Eglė KUCKAITĖ. Iš estampų ciklo „Be pavadinimo“ aprašymo.