ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Knygos
AUTORIUS: Viktorija Daujotytė
DATA: 2013-09
Sutinku ir kai nesutinku
Viktorija Daujotytė
Marčėnas A. SAKINIAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai”. Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.
Taip, sakiniai, bet ir akiniai, jei s nutrupėtų, kaip Aido Marčėno kūryboje jau yra buvę („Ištrupėjusios r dvės”, 2012); tada apie „Sakinius” paradoksalia citata ir užsiminta: „Skaitytojas man nerūpi. Todėl jį ypač gerbiu.” Abstrakčias esybes ir nesybes (pagal Donaldą Kajoką) gerbti nesunku. Sunkiau su tais, kurie čia pat, bet Aidui Marčėnui ir tai pakeliama. Dailininkas Jokūbas Jacovskis viršelyjesakinių–akinių motyvą paryškina, tokia graži mėlyna A, lyg dangaus properša tarp debesų. Toks sakinys, jei ir nepasakytas, tik pamatytas.
Poetą gyvenimas laiko prie pat savo akių. Ir todėl taip intensyvu, tiek ribėjimo, virpėjimo, tiek įspindžių ir atspindžių, tiek tikro ir netikro, tiek žodžio akcijų ir tiek reakcijų. Gyvenimo srautas, nepertraukiamas tekėjimas, sruvimas sąmone – be atvangos, dienos darbais (kai jų pasiseka turėti) ir nakties sapnais, o gal ir sapnais atvirom akim. „Dievų taupyklė” (2012), gyvenimo srauto poezija – rinkinio paantrašte ši situacija Aido Marčėno pagauta, įvardyta. Galiausiai išbandyta, nebijant rizikos, – būkite, rašykitės, eilėraščiai, kol rašotės, suimkite savin visa, kas vyksta, ką matau, girdžiu, užuodžiu, tekėkite. Bet eilėraščių negali būti tiek, kiek jų gali (galėtų) būti. Kur turi nutekėti tas nuolat susitvenkiantis vanduo, greit pažaliuojantis, juk eilėraštį dar reikia ir pasaugoti, neapkrauti, neperkrauti. Lyrikai žanrų hierarchijoje suteikiant aukščiausią vietą, matyti, kad dažnai ji supama publicistikos, eseistikos, kritikos, kitų rašymų. Sąmonės perkrovų nuėmimo būdas buvo ir Sigito Gedos gyvavaizdžiai. Kad siela turėtų darbo, kad neimtų graužti akmenų. Tų akmenų, didesnių ir mažiukų, žinia, galima ir pasirinkti – ypač iš dabarties, iš to, kas vadinama literatūriniu gyvenimu ar negyvenimu. Neabejotinai svarbu, kad to gyvenimo ir negyvenimo liudytojų būtų. Daugeliui labiau už eilėraštį įdomu poetų tėvai, vaikai, mylimosios ir mylimieji, draugai ir nedraugai, kita vertus, gyvenimas visad įdomu, maitina tiriančius ir tyrinėjančius kūrybą ar bent rašybą (platesne prasme). Aidas Marčėnas teikia pranešimų apie save ir savuosius, jis (kaip ir Tomas Venclova), linkęs ir eilėraščius komentuoti, aiškinti, rašyti jų istorijas. Istorijoms priklauso ir paantraštės, epigrafai ar pusiau epigrafai.
„Sakinių” paantraštė – menkoji eseistika, parašyta per porą metų, 2010–2012 metais. Rizikinga paantraštė – kai menkiniesi, tai ir puikiniesi, nors to ir nenorėtum. Apie Marčėną sakyti, kad tai nėra menka, būtų per menka. Taip atsitiko, kad knyga išėjo kartu su liepos mėnesio „Metais”, su Marčėno eilėraščiais „Jazminui ir varnalėšai”, švariais, gana griežtai suderintais jų pačių sistemos požiūriu; jau ne srautas, jau tai, kas iš jo ir virš jo. Arba po juo, kur Viešpaties landa poezijoje, atsirandanti „tartum iš nieko – čia, / kur kryžiuojasi, liejasi viskas – šviesoj – / ne laiku, vis labiau ne laiku – per mane” („Naujas eilėraštis Arvydui”). Naujas – po Sigito Gedos, išlieka sankabos ir sankalbos, svarbios ir „Sakiniams”. Juk ir juose tas pats principas – per mane. Už objektyvą didesnis atminties subjektyvas – persakyta sakinio dalis. Persakymų sakiniai negali išvengti. Dalį to, ką sakome, persakome. Iš paskutinio pokalbio su Sigitu Geda, kai ištaręs: „Dabar skaitau Marcelijų Martinaitį. Viską. Labai blogai.”
Taigi – labai blogai. Prisieina persakyti. Pridurti: taip sakė tas, kuris dažniausiai buvo teisus, bet dar dažniau neteisus. Arba kitaip: dažniausiai buvo neteisus, bet dar dažniau teisus. Taip galima sakyti ir apie Aido Marčėno „Sakinius”. Bet ar teisus / neteisus čia būtų svarbiausia? Gal ne. Svarbiau suvokti bendresnį lauką, kuris matomas, kuriame mąstoma. Nors su Donatu Petrošiumi ir pasiginčija, kad taip nesakęs, man ir ginčytis nesinori: jei ir nesakiau, tai galėjau sakyti; jei persakiau, kas kito sakyta, tai juk ne šiaip sau. Jei atrodo, kad taip, tai juk irgi ne šiaip sau. Sutinku ir kai nesutinku. Šiek tiek nesutinku ir kai sutinku. Tai į toną knygai. Visos paradoksinės formos ir formelės Aidui Marčėnui tinka ir pritinka. Kas menkiau, matyti, nepaslėpsi. Niekas negali mąstyti lygiai, lygiai įtemptai, prasmingai, įdomiai. Neišvengsi duobių, duobelių. Bet matyti ir kas gerai, tikslu, kas įdomu, kas pasakoma, atveriama – apie save kituose, apie kitus savyje. Ne, apie Valdą Kukulą ne taip, pagalvoju, bet po keleto puslapių randu kitaip – neapeisi, vien Sigito Gedos nuomone nepamatuosi, – ketera, briauna, kuri ir skiria, ir jungia. Matymas, vertinimas „Sakiniuose” gyvai pulsuoja, keičiasi, kinta. Taip veikia subjektyvas – atminties, sąmonės, matymo, girdėjimo, tikrai galingesis už objektyvą, jo plačiau ir nesiaiškinant. Akylas ir dantingas, dantųpasigenda ir ten, kur pasaulis lytimas tik lūpomis. Ar eseistika nėra gyvenimo pasilengvinimas? Rašai, bet juk ir rašinėji, neprivalai įsikinkyti į pavalkus, be kurių neįveiksi didesnės apimties teksto, to romano, kuris vis tarsi šmėžuoja ir prieš Aido Marčėno akis. Kas žino? Gal tie bandymai jau veda kažkur toliau ar giliau, gal tie galandami, gludinami sakiniai turi dar ir jiems patiems neįžiūrimą tikslą?
Noras, iš kurio „Sakinių” eseistika kilusi, – nemenkas: „išmokti sukurti sakinį – paprastą, aiškų, nepretenzingą” (p. 11). Parašyti gal ir paprasčiau, bet sukurti? Kūrybos veiksmas – tūriškas, tūrio; neužtenka paviršiaus, reikia gylio, aukščio. Sapno; gali būti, kad poetai mokosi sapnuoti; onirinė poezija. Talentingai sapnuoti reikia talento – kaip ir poezijai: „Sapnavau Onę Baliukonę. Vyko jos knygos pristatymas. Storiausio folianto. Du skirtingi leidimai iš karto. Iliustracijos Doré stiliumi (…) Pristatymo vakarėlyje Onė Balikukonė sėdėjo man ant kelių. Kitur jai nebebuvo vietos” (p. 85). O juk iš tiesų – Aido Marčėno poezija išlaiko ir Onės Baliukonės vietą. Ne tik jos. Geri eilėraščiai, gera eseistika saugo ir tuos, kurių nebėra. Petras Palilionis „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje” ką tik išleido Onę Baliukonę, gražiai skamba, geri eilėraščiai, aukštos prabos. Tik vėlesniu laiku juose radosi kiek „per daug poezijos”. Ne apie ją taip sako Aidas Marčėnas, apie kitą poetą, redaguojamą, mokomą (p. 65). Bet ir bendresnė situacija, pavojus, kad viskas neužgožtų nieko. O to gožimo pasitaiko ir „Sakiniuose”. Nuo pat pradžios, nuo dedikacinio ar kokio skiriamojo įrašo: „Nesėdėjau prie Brežnevo, Andropovo ir Černenkos.” Tas pats šaltinis – kaip ir menkinimosi.
Eseistikoje (kaip ir eilėraštyje) kas nors yra, kai lyg ir nieko nėra. Nieko ypatingo, tik gyvenimas, tik žmonės, mylimi ir nelabai, svarbūs ir nelabai. Tik dangus, tik debesys, gal ir svarbiausi, knygos išvaizdai pasitelkti iš Algimanto Kunčiaus, bet kiek nublankę, ne tų formatų. Lauko apribos, akiratis, regratis, horizontas. Nuo jų priklauso, kas patenka, o kas ne, prie ko sustojama, kas apeinama. Ratas žmonių, su kuriais būnama (patys artimiausi), su kuriais susitinkama – anksčiau bare, kavinėje, dabar labiau kokiame literatūros vakare ar tiesiog einant, vaikštant. Bet labiausiai – tekstuose, kurie rašomi, redaguojami, skaitomi. Artimiausių, mylimiausių dalia – būti kuriančio žmogaus sąmonės viešumoje; bet kitas tas buvimas nei kokiame „Stiliuje”, labai saugus, juk net papešiojamas lieki meilės lauke (pagal Arvydą Šliogerį), dalyvaujantį ir „Sakiniuose”. Iš Šliogerio – daiktas; pirmiau nei iš Donaldo Kajoko. Gražus eilėraštis – geras daiktas (p. 297). Taip, labiau daiktas nei koks dalykas. Tikras daiktas – atskiras; kaip ir medžio lapas su savo gyslelėm. Taip ir eilėraštis. Esė gali būti ir dalykas, nepasiekiantis daikto-eilėraščio. Taip, kad rašytum, reikia gyvenimų, ne tik gyvenimo, patirties. Reikia tos neaiškios daugiskaitos, lyg būtum buvęs ten, kur nebuvai. „Kažko – metafizinio juokdario, iš tų gyvenimų puvėsių išaugančio, nelyg Axis mundi, Pasaulio medžio, ant kurio vėl išnoksta gyvenimai” (p. 272). Rašantis negali išvengti rašymo svarstymų, jei ir ne problemų. Aidas Marčėnas prieina esminį tašką: „Rašyti gerai– kai rašymų aukštumos baigiasi išmiklinto stiliaus vingrybėmis – manęs netenkina. Rašyti labai gerai – per sunku” (p. 272). Rašyti sakiniais, sakymais-pasakymais, ne vardan formos, nebent ja vykusiai sužaistum. Paradoksas: pradedi nuo to, ką nori pasakyti, bet tas noras virsta (ir turi virsti) tekstu, forma, stiliumi; būtų gerai, kad tokiu išmiklintu, kad to miklumo nė nepastebėtum. Skaidru – matyti. Aidas Marčėnas tai pajėgia. Kol nepakliūva į teksto traukos inerciją, kai reikia užpildyti, prirašyti. Ar reikėtų į tokias vietas baksnoti? Tokio lygio rašančiajam, koks yra Aidas Marčėnas, nebūtina. Jis pats puikiausiai jaučia, kur yra silpnesnis. O skaitantys, juolab gerbiami, irgi patys apsisprendžia. „Sakiniai” – subjektyvūs, bet jie ir nesiekia būti kitokie. Iš čia ir jų intriga, lydinti skaitymą, įdomumas. Esame daugiabriauniai veidrodžiai, atspindime vieni kitus, atsispindime; ir tada, kai to specialiai nesiekiame. Ir net kai vengiame ar bijome. Aido Marčėno atspindinti ir kartu įspindinti sąmonė – intensyvi, ribanti, ribuliuojanti. Žmogus, kuris ne tik rašo. Dar ir skaito, netgi filosofiją (Friedrichą Nietzsche, Albert’ą Camus, Emanuelį Leviną…), netgi Franzą Kafką. Netgi lietuvių autorius. Žiūri senus filmus, liūdnus ir nostalgiškus, klasiką. Klausosi muzikos, muzikalus. Mintis, poetines būsenas išvaikšto, išplauko, išguli. Sėdi mažiausiai. Atrodo, kad ir eilėraštį geba vertinti iš klausos. Arba iš oro, labai prisodrinto – kvapų, garsų, tylos. Tame prisodrintame ore galima ištarti: vardan formos (p. 303); greičiausiai tas vardan yra svetimybė, bet ką daryti su himnu, su poteriais? Vėlgi nebūtina suprasti pažodžiui, forma yra tai, ko išvengti negalima. Tik reikia, kad ji nesustingtų. „Jei tikrai esi poetas ir ilgai gyveni, rašydamas įgyji daug anapusinės patirties, apie kurią kalbėti žodžiais – beprasmiška. Gal tik tiek: labai esi, bet nesi dar labiau, o iš nebuvimo perspektyvos įgali matyti žmogų tokį, koks šis yra, tikrąjį gyvybės grožį ir siaubą, neįkainojamą netobulumą be jokios pridėtinės vertės” (p. 246). Ar tai ta pati mistika, kuri pagal Josifą Brodskį rodo pralaimėjimą? Ar ir ta – sapnų, slaptosios Marčėno eseistikos versmės, iš kurios kyla gyvybės grožis ir siaubas – neatskiriamai. Bet ne tik iš tos slaptosios gilybės, bet ir pačiame paviršiuje. Arba gyvenime. Gyvename juk pačiame paviršiuje, įsikabinę, įsitvėrę. Tarp baisiai gražaus ir dar baisiau gražesnio nėra ribos (p. 246). Kai visko daug, nebematyti nieko (p. 54). Neišleisti iš akių nieko. Nepraleisti nepajutus mirties – „Sakiniuose” kartojasi numirė, numirė, numirė… Lyg paskutiniai pokalbiai, paskutiniai žodžiai. Mirtis yra siužeto genas, – kadaise ištarta Jurijaus Lotmano, paprastai, nei struktūralistiškai, nei semiotiškai, be jokio kvadrato, sakyti, kad mirtis yra gyvenimo priešprieša, per menka. Mirtis atnaujina pasakojimą, pasakojimus. Ir gyvenimą, jo moralines atramas.
Turbūt tai ir bus svarbiausia „Sakiniuose”. Turbūt dėl to pradėjau apie juos galvoti, galiausiai rašyti, kad neliktų nepastebėta. Mirtis atveria akis. Sugrąžina. Prie savo ir prie kultūros, tradicijos tėvų. Aidas Marčėnas naujai iškėlė, įprasmino tėviškumą, kaip gyvenimo ašį, axis mundi. Tėvas, miręs tėvas, vis svarbesnis, gyviau juntamas, suvokiamas, būtinas. Ryškus, daugiabriaunis įspaudas eilėraštyje „Garažinis” (rinkinys „Šokiai”, 2008). Pirmajame „Sakinių” puslapyje: „Treji metai, kai numirė tėvas. Siaubas ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai” (p. 11). Sąmonė skaičiuoja nuo tėvo mirties praėjusius metus, jau kito, kitokio gyvenimo. Grįždama, tikrindama, neužmiršdama ir mirties estetikos. Kadaise profesorė Elena Červinskienė, skaitydama paskaitas apie Antoną Čechovą, su nuostaba sakydavo, kad šiam rašytojui mirtis gali būti graži, kad mirtis išleidžia gilią grožio šaknį ar žiedą, bet tik matančiam, jaučiančiam. Aido Marčėno citatos tąsa: „Prieš trejetą metų, dvidešimties laipsnių šalčiu paženklintą rytą, mūsų namuose mirti pražydo ir slyvos šakelė, kurią nunešėm tėvui, – karste jiedu buvo pats tobuliausias rimas.” Tėvo, tėvelio šešėlis visoje knygoje – trapi, prasminga istorija, kurioje daug žmonių gali atpažinti save. Ir save jau savo vaikuose. Daugiau, giliau negu tik atskiras, biografinis vingis. Lyg sąmonės pasipriešinimas užplaukiančiai ar ant mūsų akių vis labiau užtraukiamai miglai – neliks tėvo, motinos vardų, neliks ir jų pačių, jų geliančios atminties, to švariai liūdno džiaugsmo ir sapne (p. 162). Gal kaip tik tas sąmonėje naujai, patikimai išsiskleidęs tėviškumas nutiesė lyg kokį naują lieptą, sakysim, į Justiną Marcinkevičių. Skirsnis „Numirė Justinas Marcinkevičius” apima kelis fragmentus, kuriuos jungia gyva, skvarbi, kritiška ir kartu empatiška mintis. Jos intymioji konfigūracija tarp bendresnių ideologemų: „Dabar pagalvojau, kad Justinas Marcinkevičius – vienatinis mano sutiktas poetas, į kurį kreipdavausi tik daugiskaita. Bet dabar, trapios amžinybės akivaizdoje, man tai pasirodė familiaru” (p. 165). „Tragedija daro Justiną Marcinkevičių poetu, neatšaukiamai. Tuo, kuriam sakau Tu. Ir priduriu – kaip Sigitui Gedai, Jonui Strielkūnui, sau – vargšas, vargšas poete” (p. 166).
Poezija savo klausimus turi išsispręsti pati. Tai yra – poetų rankomis ir širdimis. Eilėraščiais, eseistika, galiausiai sakiniais.
Aidas Marčėnas neatsisako nei pasakyti, nei pasisakyti, neužmiršdamas, kad yra dalykų (ir daiktų), kuriuos „išreikšti teišgali poezija”.
