ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2014-03
Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai
 |
| Nuotrauka iš redakcijos archyvo |
Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, – daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry. (Vis dėlto paslapčia viliuosi, kad būdamas tik „kažkoks Jakučiūnas”, – žr. „Intelektualais pasivadinusiems centro snobams – atkirtis”,klaipeda.diena.lt, – nesugebėjau sudrumsti tikros klaipėdietiškos ramybės, kuria prisidengiant tie mažesni nei maniau pinigai bus suvartoti, – dėl to iš anksto džiaugiuosi.)
Nedaug trūko, kad būčiau turėjęs atsiprašinėti ir mėnraščio „Metai” redakcijos kolektyvo, – žurnalą pavyko gauti tik paskutinę dieną prieš deadline’ą; štai ką reiškia būti įsitikinus, jog bet kokį leidinį gausi kada panorėjęs. Laimei, redakcijoje dar buvo likę penki egzemplioriai, tad nors ir turėjau atlikti neplanuotą pirmadienio kelionę į centrą, viskas baigėsi laimingai. Tik ar vertėjo stengtis? Štai į šitą klausimą neturiu tvirto atsakymo, nors beveik aišku, kad pagrindinis stimulas atsiversti leidinį yra verstinė literatūra – Alice Munro apsakymas „Mails Sitis, Montana” ir Mario Benetti eilėraščiai, bei literatūros tyrinėtojų E. Baliutytės, L. Jonušio, V. Daujotytės, D. Kuizinienės, J. Sprindytės ir kt. pokalbis „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant”. Tas pokalbis, tiesa, priplėkęs ir gūdus lyg sovietmečio vidury, bet rašytojams ir akylesniems skaitytojams, be abejo, bus įdomu sužinoti (nors jei domisi – ir taip žino), kas dedasi ir kaip realybė klostosi kai kurių mūsų literatūrologų galvose. Nesumeluosiu pasakęs, kad maždaug trečdaliui nuomonių sunku pritarti, liūdna.
Kadangi prozininkas Petras Dirgėla, kuriam atriektas solidus žurnalo gabalas, pristato ne kokią apysaką ar romaną, bet scenarijaus vaidybiniam filmui pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas”, kurį rengė dalyvaujant režisieriui Algimantui Puipai, fragmentą, išeina, jog originaliajai lietuvių prozai mėnraštyje atstovauja vienintelis Algis Kuklys. Jo publikaciją sudaro keturi apsakymai, iš kurių trys pasakoja apie senyvo žmogaus (ar senyvų žmonių – sutuoktinių poros, apsakyme „Antaninis obuolys”) išgyvenimus. Viename apsakyme tie išgyvenimai herojui sukyla, išvydus vietoj buvusio bendrabučio, kuriame jis kitados prarado nekaltybę, žydinčias alyvas („Alyvų žydėjimas”), kitame, – „Provincijos ruduo”, – jį paveikia bažnyčioje gedinčios našlės vaizdas (protagonistas nusprendžia, kad šiais laikais uoliai ir ilgai gedėti neįprasta, todėl moteris jo akyse tampa išskirtine).
Ne kokie nors įvykiai, o būtent sentimentalūs išgyvenimai yra šių apsakymų siužeto pagrindas – išskyrus pirmąjį ir, kaip man pasirodė, patį silpniausią tekstą, kurį autorius aiškiai norėjo parašyti dinamišką ir su veiksmo intriga: ji baigiasi neteisingai apkaltinto (prie herojaus tetos, pas kurią jis vieši, namų, rasta nužudyta daili būtybė, jis – pagrindinis įtariamasis), o vėliau, net ir įtarimams nepasitvirtinus, dėl praeities šleifo iš darbo išmesto herojaus savižudybe.
Nors ir nelabai skrupulingai apmąstyti, šie tekstai mane sudomino – tik va, nepaleido mintis, ar nebūtų geriau, jei, užuot rašęs keturias noveles, autorius būtų ilgiau padirbėjęs su viena iš jų – sakykim, kad „Alyvų žydėjimu”. Man regis, iš tos medžiagos, gerai pamąsčius, buvo galima išspausti gerokai daugiau… (Na, gal Granausko „Duburys” ir nebūtų išėjęs, bet…)
 |
| Malvinos Jelinskaitės fotografija |
Poezijos publikacijų taip pat nedaug – iš viso dvi. Virginijos Kulvinskaitės pavardės ligi šios dienos netgi nebuvau girdėjęs – keista, žinau bene 102 mažiau talentingų autorių pavardes, o štai šitos – ne. Kita vertus, ši situacija veikiau parodo, kiek daug turime abejonių keliančių autorių, o ne tai, kad Kulvinskaitė – išskirtinis talentas. Poezijos vaizdinių buitiškumas, nedidelis akiračio, kuriame – autorės išgyvenimų kuklios metaforos ir keli namų rakandai, plotis, filologinės klišės (tokias paprastai žmonės atsineša iš VU Literatūros katedros – nenustebčiau, jei autorė būtent ten studijavo), nėra labai rimtas kūrybos bruožų rinkinys, kurį sukaupus būtų galima drąsiai šturmuoti literatūrines aukštumas, tačiau sklandi kalba, eilėraščio struktūros pajauta, supratimas, kad eilėraščio nenuausi vien iš abstraktaus „dvasingumo” (tiek to, pavadinkim tai išradingumu) leidžia spėti, kad hipotetinėse varžytuvėse kokią Almą Riebždaitę Virginija pranoktų visa galva. Kaip pirmai pradžiai – ne taip ir blogai.
Ką pranoktų Ramūnas Kasparavičius, nesiryžtu spėti (tokių, aišku, būtų daug), tačiau šio autoriaus impulsyvūs nuslydimai nuo dvasingo prie keistai beprotiško, arba sugebėjimas šiuodu kraštutinumu sulieti į vieną, kelia pagarbų šiurpą; šitoks literatūros slalomas – anaiptol ne kiekvienam: „JEI BŪČIAU ŽALIAS MAURAS, // tai būčiau švelnus vandeny. / Imčiau ir – iššoku iš vandens kaip varlys.” („Trys eilėraščiai, rasti Romo Oranto dirbtuvėj”). Sulaikykit minutėlei savo rankų drebulį, girtuokliai, – kalba žinovas: „– Aš kareivis kareivėlis, / pakrikštytas Jureliu, / aš esu labai pamėlęs / nuo išgertų butelių.” („Daina apie dundančią Rygą”). Nieko nepridursi, unikalu.
Tokių – sodrių, beprotiškų, naiviai ekstatiškų tekstų mūsuose daug nesukuriama, todėl jų rasti „Literatūroje ir mene” ir nesitikėjau, tačiau nesitikėjau, jog, išskyrus keletą įdomių dalykėlių, ten praktiškai nebus ką skaityt. Vaizdas liūdnas, – ir būtų dar liūdnesnis, jei trečią mėnesio savaitę (Nr. 8) nebūtų pasirodę iš senos lietuvių bajorų giminės kilusio Apšvietos intelektualo, Abiejų Tautų Respublikos senatoriaus, poeto, istoriko, publicisto, vertėjo, baltų ir slavų senųjų religijų tyrinėtojo Adomo Naruševičiaus (Adam Tadeusz Stanisław Naruszewicz, 1733–1796) tekstų vertimai (vert. Kornelijus Platelis). Daugiau apie šio, pas mus menkai žinomo kūrėjo asmenybę sužinosite tame pačiame numeryje perskaitę Dariaus Kuolio tekstą „Adomas Naruševičius – Lietuvos poetas, lenkų klasicizmo tėvas“, na, o eilės neblogai kalba pačios už save: „Tyras upokšni, bėgantis per lauką, / Daug kuo prigimtys mudviejų panašios: / Tas pats polinkis jūron tave traukia, / Kuris ir mane vaga savo neša.” (Odė XV, Upokšniui)
Poetas, kurio kūryboje aidi Sarbievijaus (šį, taip pat dažnai apsilankydavusį Nemenčinėje ir Bezdani nemus, – i. e. Bezdonių šilelyje, Naruševičius netiesiogiai mini savo odėje Nemenčinei), o per Sarbievijų – ir Horacijaus aidai, gerokai timpteli į viršų viso savaitraščio literatūrinę dalį. Skaitytojams, nieko (ar nieko gero) negirdėjusiems apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės literatūrą, tai puikus būdas praplėsti akiratį, taip pat, kas yra svarbu, XXIV odė „Keturi metų laikai” įdomiai susišaukia su Donelaičio, kurio metus šiemet pažymime, „Metais” – verta pasigilinti.
Šiems istoriniams dalykams savotišką foną, o gal net ir filtrą, gali sukurti A.Valionio eilėraštis „4 sezonai (ruduo, žiema, pavasaris, vasara)” (Nr. 6, rubrika „Vienas eilėraštis”). Taip pat šioje rubrikoje, tik kitame numeryje (Nr. 7), randame dar vieną donelaitiškuosius motyvus ir vaizdiniją eksploatuojantį kūrinį – Gyčio Norvilo tekstą, rašytą bendradarbiaujant su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu, kuris šiam tekstui parašė muziką. Savaitraštis informuoja, kūrinio „Saulės sezonas” premjerą įvykus sausio 16 d. VDA „Titaniko” ekspozicijų salėse, renginyje „Metai atveria metus”, minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Šalia šių dviejų intertekstualių eilėraščių mielai aptarčiau ir Ritos Latvėnaitės-Kairienės kūrinį „Vogtos gėlės”, mat jis, tas kūrinys, anot autorės, susikūręs keliaujant per Prūsiją, namo iš Tolminkiemio, kur dalyvauta skaitymuose, jei jis būtų ne toks spontaniškas. Aišku, spontaniškumas savaime nėra yda, bet dėl jo tekstas tampa fragmentiškas, padrikas bei neišbaigtas, todėl, – pasakykim vaizdžiai, – impresija, kurią autorė įžangoje pavadina novele, varo depresiją…
 |
| Malvinos Jelinskaitės fotografija |
Jei jau prabilau apie prozą, atskleisiu, kad „Literatūroje ir mene” publikuojami du išties įdomūs ir vertingi dalykėliai. Vienas iš jų linksmas (nors baigiasi tragiškai), kitas – liūdnas (nors stengiamasi šmaikštauti). Štai kokie būna paradoksai!
Jaroslavo Melniko apsakymas „Nusižengimas instrukcijai” (Nr. 9) – čia tas linksmasis, baigsiąsis tragiškai, – pasakoja apie kilnų ir kiek ekstraordinarų lainerio, kurio visi valdymo prietaisai sugedo ir kuriam neišvengiamai lemta nosimi rėžtis į žemę, vado Ivanausko sprendimą – nieko nepranešant apie pavojų nugirdyti lėktuvo keleivius bagažo skyriuje gabenamu viskiu, pasakius, kad tai siurprizas jo, piloto, gimtadienio proga. Vaikams, kuriuos galėtų atbaidyti alkoholio skonis, jis pasiūlo įmaišyti į sultis narkotikų, kurių, kaip paaiškėja, turi antrasis pilotas. Katastrofos aprašymo nėra, tik būtuoju laiku konstatuojama, kad „žuvusiųjų giminės ilgai meldėsi už Ivanauską – už tai, kad lėktuve artimieji nepatyrė siaubo, taip nieko ir nesupratę, iki tos paskutinės sekundės, kai lėktuvas, kaukdamas kaip žvėris, įsirėžė į žemę ir įsmigo į trijų metrų gylį”. Šioje vietoje skaitytojai gali pradėti juoktis (ir vien jau tai yra gerai), bet, aišku, ši istorija būtų ne tokia vertinga, jei neegzistuotų tikimybė, kad „keistumo faktorius” gali paskatinti skaitytoją savarankiškai mąstyti. Tai bene ir bus didžiausias šio autoriaus kūrybos privalumas, mat stilius, kaip ir galima tikėtis iš poligloto, turbūt jau nebesuprantančio, kuri kalba gimtoji, nepaprastai kuklus.
„Liūdnąjį” tekstą sukūrė Kęstutis Navakas – jis toliau klaidžioja kažkokiais prisiminimų ar vizijų (mikro)rajonais (skaitydamas Kęstučio tekstus visada pastebiu, kaip preciziškai jis kreipia dėmesį į lokaciją, – tarsi būtų nuolat prisijungęs prie Google Latitude), ir šįsyk tai daro su plepia dama, kuriai neseniai padėjo įnešti pianiną, – laike, turbūt plaukiančiame vien iš stebuklingojo rago (beje, tekstas vadinas „des Knaben Wunderhorn” – i. e. „Jaunuolio stebuklingas ragas”).
Aliuziją, neva pasakotojas yra negyvas („Kodėl tu miręs, paklausė ji, kodėl aš vaikštau su mirusiu žmogumi, kodėl man gera šalia lavono?”) ir damos žingsnius, balansuojant ant geležinkelio tilto turėklo, – žingsnius į nebūtį, – turbūt reikėtų suprasti kaip herojų (ar net ir herojų aistros, kurios nuojautą autorius vis pakursto) išsipildymą kažkur anapus, šiapus paliekant vien galimybę (troškimą) į klausimą „gal?” draugės akyse kada nors atsakyti „taip” (nors taip neparašyta). Anaiptol nenorėčiau teigti, kaip vienas interneto komentatorius, kad kūrinys „silpnas”, tačiau faktas, jog Kęstas toliau vaikšto pramintais takais, sentimentų, prisiminimų linija jo kūryboje vis ryškėja ir tampa vis savitiksliškesnė, – regis, atsiranda pavojus, kad tas srautas, kurį jis vis dar išradingai valdo, kažkurią akimirką išlaisvės ir paskandins autorių. (Kita vertus, negalima atmesti, kad šis jau regi tokią sentimentų persunktą prozos knygą, ir dabar labai kryptingai rašo jai skyrių po skyriaus. Hmm, knyga apie moteris prie Navako biografijos oi, kaip paišytųsi…)
Poezijos, – bent jau tokios, kurią strimgalviais pulčiau jums rekomenduoti, savaitraštyje nėra, na, beveik nėra. Juliaus Kelero eiles pastaruoju metu lai skaito vien ištikimiausiųjų gerbėjų būrelis – mums, barbarams, nėra ko brautis į švelniojo meilės guru šventyklėlę, dar – žiū – užsirūstins ir parašys visas tas knygas, kurias sukurti įsipareigojo Kultūros tarybai už stipendiją – drebėkit, medeliai ir mokesčių mokėtojai, jums šakės. Arvydo Genio kūryba (Nr. 7) teoriškai gali būti vartojama, jei skaitytojas yra pasiruošęs kentėti keistoką, – beje, šiek tiek primenančią Albino Galinio bandymus, – žodžių kūrybą ir įmantriuose sąskambiuose aidinčią patoso natą: „kas vienija šią dvejybę? / Ją kuria pati Dvasia.” Negaliu ir nenoriu jos smarkiai kritikuoti, nes sugadinsiu sau artėjančią Poezijos pavasario šventę – anais metais, užuot ramiai sau mėgavęsis kokakola bankete, buvau priverstas, lyg tai teiktų man malonumą, rūpestingai klausytis Genių šeimos priekaištų. Ne, to daugiau nebus! Pasidarysiu kokių dešimt Renatos Šerelytės humoristinės novelės „Rašytojas mėnulyje” (Nr. 6, rubrika „De profundis”), kur pasakojama apie itin savimi ir savo aureole (šią, suprantama, mato tik jis pats) susirūpinusį kūrėją, kopijų ir dovanosiu visiems, sumaniusiems per rimtai žiūrėti į mano priekaištus, – ir taip netgi padarysiu gerą darbą. Juk tie, kurie mano mane esant arogantišką savimylą, galės kuždėtis, jog novelė iš tikrųjų parašyta apie mane, tik aš, kvailelis, per daug myliu save, kad tai pastebėčiau.
Savaitraštyje „Nemunas” – netikėtai neprastas prozos pasirinkimas. Tiesa, itin didelių iššūkių sau autoriai gal ir nekelia, bet nedrįsčiau teigti, kad kuris nors iš jų būtų labai smarkiai nuvylęs. O tai – jau daug.
Sakykim, Stasio Babono novelės „Pakalnučių žydėjimas” (Nr. 7) tikrai nėra be ydų, tačiau užmanymas – svaigiai netikėtas, todėl tekstas, nors jo stilistika ir kai kurie vaizdiniai, ir ypač neva išradingas pasakotojas, kuris reiškiasi teksto pradžioje, turėtų varyti (ir varo) neviltį, juokina ir suteikia peno apmąstymams. Tai tekstas apie jokio konkretaus užsiėmimo neturinčio Simono Šukio, anot autoriaus, „beprotišką meilę”… Jurgai Ivanauskaitei. Taip, jūs išgirdote teisingai – herojų jaudina anapilin išėjusi rašytoja. Tiesa, autorius iš pradžių neatskleidžia, kokio tai pobūdžio meilė – toji, kurią žymi graikiškas žodis philein, ar anoji, atskleidžiama veikliuoju erran, bet perskaičius, kaip susijaudina herojus, kai atėjęs bibliotekon (naujos Jurgos Ivanauskaitės knygos) joje randa… pačią Jurgą Ivanauskaitę, situacija pasidaro šiek tiek aiškesnė. Tiesa, tai visai ne garbioji rašytoja, o tik labai į ją panaši bibliotekininkė Irma, kuri, jei tikėsime autoriumi, – o tikėsime tik sukandę dantis, – netolimoje ateityje prisigėrusi užklys pas Simoną ir jį švelniai paguos, atskleidusi, neva jis panašus į jos kitados žuvusį draugą… Žodžiu, visai maloniai trenktas tekstas, – tik niekaip negaliu suprasti, kam reikėjo aprašinėti tą medyje įsitaisiusios Jurgos Ivanauskaitės viziją paskutiniame skirsnyje?…
Vienas geriausių (tiesą kalbant – geriausias) tekstų savaitraštyje – Birutės Jonuškaitės ištrauka iš rašomo romano „Netekėk, saulele, netekėk” (Nr. 6). Tai iš pasakotojos prisiminimų lipdomas tekstas apie intymumo (dvasinio artimumo) ilgesį, kurį pasakotojai pavyksta suprasti (ir, regis, patenkinti) tolimojoje Jordanijoje, atsitiktinai susitikus su masažuotoju Husamu…. Šio dvasingo, subtilaus kontakto priešingas polius, tekste turbūt simbolizuojantis negalėjimą, nenorėjimą susikalbėti, siekį praslysti pačiu paviršiumi, yra (neįvykęs) nuotykis su kažkokiu storu, į kubilėlį panašiu slovaku funkcionierium; sakau „neįvykęs”, nes kubilėlis kvietėsi pasakotoją į patalą, o ši atsisakė. Aišku, jokių apibendrinančių išvadų geriau nedaryti, nes, kaip minėjau, – tai ištrauka iš romano, be to, šiame tekste svarbu ne tiek siužetas, kiek pats tikrovės ir prisiminimų santykis, minties bėgsmas, detalės, pasitarnaujančios kaip ženklai, rodantys, kur prasideda ir kur baigiasi mūsų tikrovė.
Beveik palankiai atsiliepčiau ir apie Andriaus Patiomkino šmaikštų kūrinį „Ne savo kaily” (Nr. 8), nors nepasakyčiau, kad ta šmaikštybe įtikėti lengva – yra joje ir „Šluotos” rūgėsių, ir kažko, kas primena V. Žilinskaitės juokavimus… Šiaip ar taip, J. Erlicku, ir net T. Dirgėla čia net nekvepia, todėl ir žodį „humoras” ne vienoje vietoje norisi keisti žodžiu jumoras, kuris mano ir mano bičiulių leksikone skirtas neskoningiems ir nejuokingiems juokavimams apibūdinti. Kūrinys pasakoja apie pradedančio kiosko pardavėjo, ką tik išklausiusio direktorės instrukcijų apie tai, kaip maloniai ir paslaugiai elgtis su klientais, rūstų susidūrimą su nepatenkintais, įnoringais, visažiniais lankytojais, o baigiasi… Na, čia autoriaus atliktas tam tikras triukas… Humoreska turi net dvi pabaigas – tai LAIMINGA PABAIGA ir NELAIMINGA PABAIGA; mano kukliu supratimu, tai visai elegantiškas žaidimas – jis pralinksmino mane ne mažiau negu reikšmingas išnašos tekstas: „Norintieji šiame tekste pareklamuoti savo laikraštį, žurnalą ar kitą spaudos leidinį skambinkite tiesiogiai man numeriu 8 601 66736 – tikrai susitarsim.” Tiesa, tekstas turėtų būti šiek tiek labiau kondensuotas, nes herojų crazy pašnekesiai, rašomi su tvirtu įsitikinimu, kad jie bus juokingi (ir, kaip minėjau, vietomis iš tikrųjų juokingi), truputį užknisa.
Vlado Kalvaičio apsakymas „Balandis ir bandonija” (Nr. 5) išsiskiria visų pirma tuo, kad apie jį yra parašyta savotiška recenzija ar gal greičiau pritariamasis pagriaudenimas (Marčėnas R. „Šviesus regėjimas”, Nemunas, Nr. 7) – jo autoriaus norėta padėkoti rašytojui ir išreikšti susižavėjimą. Perskaitęs tą atsiliepimą, pagalvojau, kad nūdieną tai praktiškai unikalus, vienetinis atvejis, kai gyvai ir pozityviai reaguojama į grožinį tekstą ne todėl, kad kas nors jaučia poreikį gintis ar kaltinti dėl, pavyzdžiui, vertybių neturėjimo, o (turbūt) todėl, kad tekstas sujaudino, paliko įspūdį. Toks rašinys (kad ir kas jame būtų rašoma) yra tarsi komplimentas visai kultūrinei spaudai; aš, kaip jos atstovas, esu sujaudintas, – dėkui!
Tiesa, aš manau, kad Rimantas Marčėnas šiek tiek pervertina Kalvaičio opusą, bet turiu sutikti, kad jo pasakojimas gan išradingas, stilius ryškus (nors nekrentantis į akis), dėstymas nuoseklus. Tai „neblogai sukalta”, tradicinė proza, – gal kiek ir paplėkusi, bet skaitytina. Kūrinys pasakoja apie tokio Eimanto vargus, sužinojus, kad pasimirė vargonininkas Tomasius ir kad rūpintis laidotuvėmis reikės jam, miestelio seniūnui. Pasakodamas, kas, kaip ir kuo prisidėjo prie laidotuvių, kūrėjas atsargiai prasiskleidžia ir vargonininko gyvenimo istorijos šydą, sužinome apie jo santykius su kitais žmonėmis, autorius tarsteli, kad jaunystėje jis labai labai mylėjęs – o vis dėlto likęs vienišas.
Keistybės prasideda, kai rašytojas griebiasi alegorijų ar tiesiog gryno spiritizmo – iš pradžių miestelio aikštėje, ant bananinės spalvos suolelio, įvyksta balandžio (su apykakle) ir bandonijos, kuri virtuoziškai groja pati, be žmogaus, pasirodymas, paskui siužete atsiranda kažkokie mistiniai pinigai, kurių neįmanoma paimti – gobšuoliams jie degina pirštus ir laužo kaulus, o galiausiai kaip deus ex machina apsakymo scenoje pasirodo paslaptinga skrybėlėta moteris… (matyt, ta, kurią herojus „labai labai mylėjo” – ir tikriausiai iš anapus).
Jubiliejiniame 900-ajame „Nemuno” numeryje (Nr. 6) rasime nacionalinės premijos laureato poeto Donaldo Kajoko poezijos publikaciją. Materija, iš kurios šis poetas veja savo kūrinius, daugumai mūsų jau puikiai pažįstama, vijimo būdas – taip pat, todėl belieka gėrėtis, kaip tiksliai ir aiškiai iš banalios, konstatuotos tikrovės gelmės vienu rašiklio grybštelėjimu poetas išgriebia glotnią universaliją: „šermukšnio auskarai, duobutės skruostuos / nepasenus // tykiau nei aš / vaidenas” („Le clair de lune”). Itin jautrus ir kūrybiškas santykis su kalba, jos taupumas, taiklumas – visa tai keri, tačiau kodėl vis dėlto man taip norėtųsi, kad Donaldas kokį kartą imtų ir sumaištautų prieš tą patogumą, kurį jam garantuoja išdirbtas ir nesyk išbandytas eilėraščių konstruktyvas?…
Kažkokio panašaus minties ir žodžio skaidrumo, glaustumo bando ieškoti ir Stepas Eitminavičius (Nr. 7), ir nors iki Kajoko elegancijos šiam autoriui tikrai toli, bandymas suteikti tekstams universalų matmenį – akivaizdus, netgi labai akivaizdus: „Vakarėjant / Veža šieną / Ir su Seneka / Šneka. / Susikalba.” Gaila, kad nemažai tų trieilių-šešiaeilių tėra paprastos realybės konstatacijos, jų prasmė (kai kur gal labiau tiktų sakyt „beprasmybė”) skleidžiasi vien nutylėjimuose arba net, kaip šiuo atveju, egzistencinio klausimo potekstėje: „Kas po šimto metų / Mano akim žiūrės / Į debesį liūdną / Po žydinčia liepa?”
Savaitraščio „Šiaurės Atėnai” kokybė šį mėnesį išsibarstė trumpais neva prozos gabaliukais ir galiausiai paaiškėjo, kad skaityti nėra (na, beveik nėra) ko. Sakau „neva prozos”, nes tai daugiausia trumpi, bestuburiai pamąstymai, kurių neišeina pavadinti net esė ar kokia novelete, dažniausiai su dvasingu arba labai pretenzingu pavadinimu, besiremiantys autorės (pasakotojos), – sakau, „autorĖS”, nes itin dažnai tokių tekstų autorės būna moterys (jeigu joms labai sekasi, jos išauga iki Rūtos Jakutytės ar net Almos Riebždaitės – gali prirašyti visą puslapį teksto), – „išgyvenimais”. Apie tokius tekstus visai nėra ką pasakoti. Sakykim, kas įvyksta Malvinos Jelinskaitės tekste „Vindausų jūra – poilsio krantas?”(Nr. 7) – tekste, kuris formuojamas iš autorės apmąstymų žvelgiant į jūrą kompiuterio ekrane – pasibaigus meilei. Nepatikėsite – ji išjungia kompiuterį! (Čia truputį ironizuoju, nes jei tik tiek ir būtų pavaizduota, tekstas galėtų būti visai kitos kokybės. Nūnai tą potencialiai žavų paprastumą užgožia neįdomūs, neva simboliški pamąstymai ir kaip mantra kartojamas dvinaris naujadaras jūravandenynas. Gaila, kad taip.)
Tokių ir panašių „žiūrėtojų į kompiuterį” šio mėnesio „Šiaurės Atėnų” numeriuose – begalės, savotiškais rekordininkais būtų galima laikyti 6 ir 7 numerius, kuriuose – net po penkis tokius tekstus. (Nr. 6 – Tomo Rekio „Šachmatai”, Simonos Sideravičiūtės „Karalius Saulė”, Jono Vaicekausko „Pasivaikščiojimas”, Reginos Ragauskaitės „Žirgai ir žvaigždės”, Jurgitos Lapienytės „Visus spyglius surinko”, Nr. 7 – Kosto Poškaus „Šaltis”, anksčiau jau minėtas Malvinos Jelinskaitės „Vindausų jūra – poilsio krantas?”, Ugnės Ražinskaitės „Atsisveikinimas”, Maksimo Ivanovo „Poza”, Ernesto Noreikos „Sudaiktėjimas, arba kambarinė metamorfozė”.
Iš viso šito didžiulio sąrašo vykęs pasirodė tik pastarasis kūrinys – Ernestas jautriai ir subtiliai registruoja erdvės kismus, vis nustebindamas subtiliai beprotiška teksto poetika: „kambarys milžinišku voku užmerkė išėjimą”, „jis gulėjo susirangęs po stalu ir stebėjo vykstantį kambarį”, „žiūrėdamas į kambario vidurį, kuriame lyg paveikslai ore kybojo sukrešėję plaštakų atspaudai” ir t. t., ir t. t. Mane patį visad jaudino (ir dabar jaudina) sunkiai apibrėžiami, vadinasi, ir sunkiai aprašomi dalykai, todėl Ernesto kūrinį vertinu vienareikšmiškai teigiamai, nors man regėtųsi, kad įspūdingą teksto poetiką vis dėlto buvo galima griežčiau struktūruoti.
Beveik visi kiti trumpieji prozos tekstai, nors kai kurių iš jų autoriai ateityje galbūt dar šį tą nuveiks, yra pernelyg neapibrėžti, kad apie juos būtų galima kalbėti kaip apie grožinę kūrybą. (Šiokia tokia išimtis gal būtų Rasos Jeskelevičienės tekstas „Dvidešimt devintas”, turintis novelės struktūrą ir formą , bet ir jis, deja, užkrėstas neva mąsliu „eseistikos” neaiškumu, parašytas aštuntoko stiliumi – nenusipelno, kad čia juo žavėtumėmės.) Tačiau šie tekstai neblogai atspindi kai kurias (blogąsias) nūdienos tendencijas ir vaizdžiai parodo, į ką iš tikrųjų išsigimė bandymas tęsti „Šiaurės Atėnų” kaip eseistikos bastiono lietuvių kultūroje misiją. Kai matai tokius dalykėlius kultūrinėje spaudoje, supranti, kad visos šnekos apie spaudos gerinimą ar jos „kokybę” yra iš piršto laužtos, – Dieve mano, net jei redakcijos kolektyvas vietoj tokios prozos publikuotų rašytojų plaštakų ir kojų pėdų flomasteriu užbrėžtus kontūrus, „skaityti” tai būtų gerokai įdomiau ir turiningiau! Dixi.
Vis dėlto, nors vardų įvairovė didžiulė, literatūrą rašo ir publikuoja vos keli – ir vienas iš tų kelių taip dažnai šmėžuoja spaudoje, kad net nebeįdomu. Trumpai tariant, niekaip nepavyksta pasprukti nuo pastaruoju metu nerealiai produktyvaus Navako – 5-ąjį „Šiaurės Atėnų” numerį pradeda būtent jo esė „Dvi” – turbūt nereikia sakyt, kad apie dvi moteris. Tai to paties neįvardyto ciklo, sentimentaliai ar tiesiog dvasingai pinamo iš atsiminimų ir turbūt šiokio tokio jaunystės ilgesio, dalis. Tekste pabrėžiamas dviejų moterų skirtingumas tarsi nusako paties pasaulio didžiulę įvairovę (ir, žinoma, naudą, kurią autorius gavo ta įvairove naudodamasis), nors aš manau, kad kurdamas šį tekstą, autorius neturėjo daugiau tikslų, negu paprieštarauti raštelio, kokius, anot jo, kitados ant durų mėgdavo palikti šmaikštūs menininkai, turiniui – „Manęs nėra. Ir nebuvo. Ir nebus.”
Beje, įdomus žaidimas (sunku patikėti, kad taip būtų galėję susidėstyti tyčia) yra tame pačiame numeryje publikuoti Akvilės Žilionytės, kartu su Navaku išleidusios knygą „Visi laiškai – žirafos”, ir Navako eseistikoje, o anksčiau ir gyvenime, užėmusios itin svarbią vietą, prozą. Paryžiuje gyvenanti autorė pasakoja apie tai, kur jame buvo nuėjusi ir ką pamatė, tačiau svarbiausia čia, be abejo, ne Paryžius, – ir ne parodyti, kaip subtiliai ji viską aplinkui regi (o tokią pastangą anksčiau pasitaikydavo pastebėti), – bet už viso to slypintis kažin koks patirties universalumas, kurio neišeina, o ir nereikia niekaip aiškinti; vaizdžiai kalbant, tai žiūrint ir matant įgyjamas supratimas apie gylį. Šiuo požiūriu ryšys su Navako esė yra dar glaudesnis, nes anas irgi nuolat pasiklydęs patyrimo atspalviuose, vis kažką labai savyje atranda. Nors, pažiūrėjus kritiškiau, – įrodymų užtektų, – galima būtų šį tekstą pakomentuoti Dovilės Kuzminskaitės dramytės „Proza(kas?)” (Nr. 6) personažo pareiškimu: „PERSONAŽAS. Roma, Paryžius, Montevidėjas. Meilė, mirtis ir Verona. Žinote, Borgesas, Cortázaras. Prousto technika. Sabato, vienatvė. Galiausiai – visiškai nieko.” Tebūnie tai skamba kaip perspėjimas, – vietoj résumé.
Gan įdomus taip pat man pasirodė Kristinos Tamulevičiūtės tekstas „Naujagimis”, nagrinėjantis motinos santykį su naujai į šį pasaulį atėjusia gyvybe, nors sprendimas formuoti siužetą aplink sapną, kuriame jos vaikas miršta jaunas, yra švelniai kalbant, keistas ir sunkiai suprantamas. Tai – kiek naivokas pasakojimo sprendimas, lygiai kaip naivokas ir stilius – matyti, kad autorė dar neseniai užsiima literatūra, gal ji čia viską ir papasakojo, „kaip buvo”. Šiaip ar taip, nuoširdumas paperka, o turint galvoj, koks yra neįkvepiantis kontekstas, kūrinys atrodo netgi labai neblogai.
Kaip tokį savarankišką dalykėlį šalia prozos ir poezijos matyčiau Ievos Gudmonaitės įspūdžius iš knygų mugės „Knygų mugė”. Aš nesu kultūros renginių aprašinėjimo entuziastas, bet tokiam tekstui pasitaikius, visuomet paskaitau. Nes šios rūšies tekstuose beveik neišvengiamai atsiskleidžia paties autoriaus santykis su knygomis, skaitymo kultūra ir netgi, sakyčiau, su kultūra apskritai. „Ir kaip vaikystėj, rodos, atgimsta tas nerimą keliantis noras viską perskaityti, bent jau tą ir tą, ir dar tą – tas neišsenkantis, faustiškas intelekto godumas, rodos, gali pražudyti. Nes griebies vieno, kito ir nerandi savo paties atspindžio, tačiau jei yra bent viena knyga iš visų visų kada nors parašytų, kurioje gali atsispindėti, – tai jos vienos tau gali užtekti visam gyvenimui. Nes kiekvienoje jos eilutėje gali išskaityti tai, ką pats turi veikti – kitoje dienoje kaip kitame sakinyje. Ir dar kitoje dienoje lyg dar kitame sakinyje. Išgyventi knygą”, – rašo Gudmonaitė. Įsiklausykime. Kaip savo amžiui ji šneka net labai brandžiai.
Pabaigoje palikau Petrą Rakštiką (Nr. 8), kuris pastaruoju metu nemažai publikuojasi ir apie kurį nelabai ką naujo galiu pasakyt. Daug galima suprasti vien iš pavadinimų: „Malūnsparnis su juodu kostiumu”, „Apie stulpą apsisukę įvykiai”, „Pasojoy korporacijos atsiradimo istorija” ir kt. Skaitykite, šie pasakojimai-nepasakojimai kaip visada pralinksmins.
Na, o jau visai baigdamas pacituosiu posmelį Aurio Radzevičiaus-Radziaus, kuris taip netikėtai vėl šmėstelėjo literatūros padangėje, kad aš net nesuspėjau jo įsidėmėti (o ir jo publikacijos iš pradžių nepastebėjau), poezijos – tose eilutėse, jei būsime gudrūs (o juk būsime), tikrai ką nors atkapstysime:
bang! yra dar viena taurė vyno
tamsiai raudono kaip tavo kraujas
bang! pabučiuosiu tave į tą vietą kur
buvo lūpos
nes ta skylė vapa žodžius
nesuprantamus
ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2014-03
Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai
|
| Nuotrauka iš redakcijos archyvo |
Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, – daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry. (Vis dėlto paslapčia viliuosi, kad būdamas tik „kažkoks Jakučiūnas”, – žr. „Intelektualais pasivadinusiems centro snobams – atkirtis”,klaipeda.diena.lt, – nesugebėjau sudrumsti tikros klaipėdietiškos ramybės, kuria prisidengiant tie mažesni nei maniau pinigai bus suvartoti, – dėl to iš anksto džiaugiuosi.)
Nedaug trūko, kad būčiau turėjęs atsiprašinėti ir mėnraščio „Metai” redakcijos kolektyvo, – žurnalą pavyko gauti tik paskutinę dieną prieš deadline’ą; štai ką reiškia būti įsitikinus, jog bet kokį leidinį gausi kada panorėjęs. Laimei, redakcijoje dar buvo likę penki egzemplioriai, tad nors ir turėjau atlikti neplanuotą pirmadienio kelionę į centrą, viskas baigėsi laimingai. Tik ar vertėjo stengtis? Štai į šitą klausimą neturiu tvirto atsakymo, nors beveik aišku, kad pagrindinis stimulas atsiversti leidinį yra verstinė literatūra – Alice Munro apsakymas „Mails Sitis, Montana” ir Mario Benetti eilėraščiai, bei literatūros tyrinėtojų E. Baliutytės, L. Jonušio, V. Daujotytės, D. Kuizinienės, J. Sprindytės ir kt. pokalbis „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant”. Tas pokalbis, tiesa, priplėkęs ir gūdus lyg sovietmečio vidury, bet rašytojams ir akylesniems skaitytojams, be abejo, bus įdomu sužinoti (nors jei domisi – ir taip žino), kas dedasi ir kaip realybė klostosi kai kurių mūsų literatūrologų galvose. Nesumeluosiu pasakęs, kad maždaug trečdaliui nuomonių sunku pritarti, liūdna.
Kadangi prozininkas Petras Dirgėla, kuriam atriektas solidus žurnalo gabalas, pristato ne kokią apysaką ar romaną, bet scenarijaus vaidybiniam filmui pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas”, kurį rengė dalyvaujant režisieriui Algimantui Puipai, fragmentą, išeina, jog originaliajai lietuvių prozai mėnraštyje atstovauja vienintelis Algis Kuklys. Jo publikaciją sudaro keturi apsakymai, iš kurių trys pasakoja apie senyvo žmogaus (ar senyvų žmonių – sutuoktinių poros, apsakyme „Antaninis obuolys”) išgyvenimus. Viename apsakyme tie išgyvenimai herojui sukyla, išvydus vietoj buvusio bendrabučio, kuriame jis kitados prarado nekaltybę, žydinčias alyvas („Alyvų žydėjimas”), kitame, – „Provincijos ruduo”, – jį paveikia bažnyčioje gedinčios našlės vaizdas (protagonistas nusprendžia, kad šiais laikais uoliai ir ilgai gedėti neįprasta, todėl moteris jo akyse tampa išskirtine).
Ne kokie nors įvykiai, o būtent sentimentalūs išgyvenimai yra šių apsakymų siužeto pagrindas – išskyrus pirmąjį ir, kaip man pasirodė, patį silpniausią tekstą, kurį autorius aiškiai norėjo parašyti dinamišką ir su veiksmo intriga: ji baigiasi neteisingai apkaltinto (prie herojaus tetos, pas kurią jis vieši, namų, rasta nužudyta daili būtybė, jis – pagrindinis įtariamasis), o vėliau, net ir įtarimams nepasitvirtinus, dėl praeities šleifo iš darbo išmesto herojaus savižudybe.
Nors ir nelabai skrupulingai apmąstyti, šie tekstai mane sudomino – tik va, nepaleido mintis, ar nebūtų geriau, jei, užuot rašęs keturias noveles, autorius būtų ilgiau padirbėjęs su viena iš jų – sakykim, kad „Alyvų žydėjimu”. Man regis, iš tos medžiagos, gerai pamąsčius, buvo galima išspausti gerokai daugiau… (Na, gal Granausko „Duburys” ir nebūtų išėjęs, bet…)
|
| Malvinos Jelinskaitės fotografija |
Poezijos publikacijų taip pat nedaug – iš viso dvi. Virginijos Kulvinskaitės pavardės ligi šios dienos netgi nebuvau girdėjęs – keista, žinau bene 102 mažiau talentingų autorių pavardes, o štai šitos – ne. Kita vertus, ši situacija veikiau parodo, kiek daug turime abejonių keliančių autorių, o ne tai, kad Kulvinskaitė – išskirtinis talentas. Poezijos vaizdinių buitiškumas, nedidelis akiračio, kuriame – autorės išgyvenimų kuklios metaforos ir keli namų rakandai, plotis, filologinės klišės (tokias paprastai žmonės atsineša iš VU Literatūros katedros – nenustebčiau, jei autorė būtent ten studijavo), nėra labai rimtas kūrybos bruožų rinkinys, kurį sukaupus būtų galima drąsiai šturmuoti literatūrines aukštumas, tačiau sklandi kalba, eilėraščio struktūros pajauta, supratimas, kad eilėraščio nenuausi vien iš abstraktaus „dvasingumo” (tiek to, pavadinkim tai išradingumu) leidžia spėti, kad hipotetinėse varžytuvėse kokią Almą Riebždaitę Virginija pranoktų visa galva. Kaip pirmai pradžiai – ne taip ir blogai.
Ką pranoktų Ramūnas Kasparavičius, nesiryžtu spėti (tokių, aišku, būtų daug), tačiau šio autoriaus impulsyvūs nuslydimai nuo dvasingo prie keistai beprotiško, arba sugebėjimas šiuodu kraštutinumu sulieti į vieną, kelia pagarbų šiurpą; šitoks literatūros slalomas – anaiptol ne kiekvienam: „JEI BŪČIAU ŽALIAS MAURAS, // tai būčiau švelnus vandeny. / Imčiau ir – iššoku iš vandens kaip varlys.” („Trys eilėraščiai, rasti Romo Oranto dirbtuvėj”). Sulaikykit minutėlei savo rankų drebulį, girtuokliai, – kalba žinovas: „– Aš kareivis kareivėlis, / pakrikštytas Jureliu, / aš esu labai pamėlęs / nuo išgertų butelių.” („Daina apie dundančią Rygą”). Nieko nepridursi, unikalu.
Tokių – sodrių, beprotiškų, naiviai ekstatiškų tekstų mūsuose daug nesukuriama, todėl jų rasti „Literatūroje ir mene” ir nesitikėjau, tačiau nesitikėjau, jog, išskyrus keletą įdomių dalykėlių, ten praktiškai nebus ką skaityt. Vaizdas liūdnas, – ir būtų dar liūdnesnis, jei trečią mėnesio savaitę (Nr. 8) nebūtų pasirodę iš senos lietuvių bajorų giminės kilusio Apšvietos intelektualo, Abiejų Tautų Respublikos senatoriaus, poeto, istoriko, publicisto, vertėjo, baltų ir slavų senųjų religijų tyrinėtojo Adomo Naruševičiaus (Adam Tadeusz Stanisław Naruszewicz, 1733–1796) tekstų vertimai (vert. Kornelijus Platelis). Daugiau apie šio, pas mus menkai žinomo kūrėjo asmenybę sužinosite tame pačiame numeryje perskaitę Dariaus Kuolio tekstą „Adomas Naruševičius – Lietuvos poetas, lenkų klasicizmo tėvas“, na, o eilės neblogai kalba pačios už save: „Tyras upokšni, bėgantis per lauką, / Daug kuo prigimtys mudviejų panašios: / Tas pats polinkis jūron tave traukia, / Kuris ir mane vaga savo neša.” (Odė XV, Upokšniui)
Poetas, kurio kūryboje aidi Sarbievijaus (šį, taip pat dažnai apsilankydavusį Nemenčinėje ir Bezdani nemus, – i. e. Bezdonių šilelyje, Naruševičius netiesiogiai mini savo odėje Nemenčinei), o per Sarbievijų – ir Horacijaus aidai, gerokai timpteli į viršų viso savaitraščio literatūrinę dalį. Skaitytojams, nieko (ar nieko gero) negirdėjusiems apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės literatūrą, tai puikus būdas praplėsti akiratį, taip pat, kas yra svarbu, XXIV odė „Keturi metų laikai” įdomiai susišaukia su Donelaičio, kurio metus šiemet pažymime, „Metais” – verta pasigilinti.
Šiems istoriniams dalykams savotišką foną, o gal net ir filtrą, gali sukurti A.Valionio eilėraštis „4 sezonai (ruduo, žiema, pavasaris, vasara)” (Nr. 6, rubrika „Vienas eilėraštis”). Taip pat šioje rubrikoje, tik kitame numeryje (Nr. 7), randame dar vieną donelaitiškuosius motyvus ir vaizdiniją eksploatuojantį kūrinį – Gyčio Norvilo tekstą, rašytą bendradarbiaujant su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu, kuris šiam tekstui parašė muziką. Savaitraštis informuoja, kūrinio „Saulės sezonas” premjerą įvykus sausio 16 d. VDA „Titaniko” ekspozicijų salėse, renginyje „Metai atveria metus”, minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Šalia šių dviejų intertekstualių eilėraščių mielai aptarčiau ir Ritos Latvėnaitės-Kairienės kūrinį „Vogtos gėlės”, mat jis, tas kūrinys, anot autorės, susikūręs keliaujant per Prūsiją, namo iš Tolminkiemio, kur dalyvauta skaitymuose, jei jis būtų ne toks spontaniškas. Aišku, spontaniškumas savaime nėra yda, bet dėl jo tekstas tampa fragmentiškas, padrikas bei neišbaigtas, todėl, – pasakykim vaizdžiai, – impresija, kurią autorė įžangoje pavadina novele, varo depresiją…
|
| Malvinos Jelinskaitės fotografija |
Jei jau prabilau apie prozą, atskleisiu, kad „Literatūroje ir mene” publikuojami du išties įdomūs ir vertingi dalykėliai. Vienas iš jų linksmas (nors baigiasi tragiškai), kitas – liūdnas (nors stengiamasi šmaikštauti). Štai kokie būna paradoksai!
Jaroslavo Melniko apsakymas „Nusižengimas instrukcijai” (Nr. 9) – čia tas linksmasis, baigsiąsis tragiškai, – pasakoja apie kilnų ir kiek ekstraordinarų lainerio, kurio visi valdymo prietaisai sugedo ir kuriam neišvengiamai lemta nosimi rėžtis į žemę, vado Ivanausko sprendimą – nieko nepranešant apie pavojų nugirdyti lėktuvo keleivius bagažo skyriuje gabenamu viskiu, pasakius, kad tai siurprizas jo, piloto, gimtadienio proga. Vaikams, kuriuos galėtų atbaidyti alkoholio skonis, jis pasiūlo įmaišyti į sultis narkotikų, kurių, kaip paaiškėja, turi antrasis pilotas. Katastrofos aprašymo nėra, tik būtuoju laiku konstatuojama, kad „žuvusiųjų giminės ilgai meldėsi už Ivanauską – už tai, kad lėktuve artimieji nepatyrė siaubo, taip nieko ir nesupratę, iki tos paskutinės sekundės, kai lėktuvas, kaukdamas kaip žvėris, įsirėžė į žemę ir įsmigo į trijų metrų gylį”. Šioje vietoje skaitytojai gali pradėti juoktis (ir vien jau tai yra gerai), bet, aišku, ši istorija būtų ne tokia vertinga, jei neegzistuotų tikimybė, kad „keistumo faktorius” gali paskatinti skaitytoją savarankiškai mąstyti. Tai bene ir bus didžiausias šio autoriaus kūrybos privalumas, mat stilius, kaip ir galima tikėtis iš poligloto, turbūt jau nebesuprantančio, kuri kalba gimtoji, nepaprastai kuklus.
„Liūdnąjį” tekstą sukūrė Kęstutis Navakas – jis toliau klaidžioja kažkokiais prisiminimų ar vizijų (mikro)rajonais (skaitydamas Kęstučio tekstus visada pastebiu, kaip preciziškai jis kreipia dėmesį į lokaciją, – tarsi būtų nuolat prisijungęs prie Google Latitude), ir šįsyk tai daro su plepia dama, kuriai neseniai padėjo įnešti pianiną, – laike, turbūt plaukiančiame vien iš stebuklingojo rago (beje, tekstas vadinas „des Knaben Wunderhorn” – i. e. „Jaunuolio stebuklingas ragas”).
Aliuziją, neva pasakotojas yra negyvas („Kodėl tu miręs, paklausė ji, kodėl aš vaikštau su mirusiu žmogumi, kodėl man gera šalia lavono?”) ir damos žingsnius, balansuojant ant geležinkelio tilto turėklo, – žingsnius į nebūtį, – turbūt reikėtų suprasti kaip herojų (ar net ir herojų aistros, kurios nuojautą autorius vis pakursto) išsipildymą kažkur anapus, šiapus paliekant vien galimybę (troškimą) į klausimą „gal?” draugės akyse kada nors atsakyti „taip” (nors taip neparašyta). Anaiptol nenorėčiau teigti, kaip vienas interneto komentatorius, kad kūrinys „silpnas”, tačiau faktas, jog Kęstas toliau vaikšto pramintais takais, sentimentų, prisiminimų linija jo kūryboje vis ryškėja ir tampa vis savitiksliškesnė, – regis, atsiranda pavojus, kad tas srautas, kurį jis vis dar išradingai valdo, kažkurią akimirką išlaisvės ir paskandins autorių. (Kita vertus, negalima atmesti, kad šis jau regi tokią sentimentų persunktą prozos knygą, ir dabar labai kryptingai rašo jai skyrių po skyriaus. Hmm, knyga apie moteris prie Navako biografijos oi, kaip paišytųsi…)
Poezijos, – bent jau tokios, kurią strimgalviais pulčiau jums rekomenduoti, savaitraštyje nėra, na, beveik nėra. Juliaus Kelero eiles pastaruoju metu lai skaito vien ištikimiausiųjų gerbėjų būrelis – mums, barbarams, nėra ko brautis į švelniojo meilės guru šventyklėlę, dar – žiū – užsirūstins ir parašys visas tas knygas, kurias sukurti įsipareigojo Kultūros tarybai už stipendiją – drebėkit, medeliai ir mokesčių mokėtojai, jums šakės. Arvydo Genio kūryba (Nr. 7) teoriškai gali būti vartojama, jei skaitytojas yra pasiruošęs kentėti keistoką, – beje, šiek tiek primenančią Albino Galinio bandymus, – žodžių kūrybą ir įmantriuose sąskambiuose aidinčią patoso natą: „kas vienija šią dvejybę? / Ją kuria pati Dvasia.” Negaliu ir nenoriu jos smarkiai kritikuoti, nes sugadinsiu sau artėjančią Poezijos pavasario šventę – anais metais, užuot ramiai sau mėgavęsis kokakola bankete, buvau priverstas, lyg tai teiktų man malonumą, rūpestingai klausytis Genių šeimos priekaištų. Ne, to daugiau nebus! Pasidarysiu kokių dešimt Renatos Šerelytės humoristinės novelės „Rašytojas mėnulyje” (Nr. 6, rubrika „De profundis”), kur pasakojama apie itin savimi ir savo aureole (šią, suprantama, mato tik jis pats) susirūpinusį kūrėją, kopijų ir dovanosiu visiems, sumaniusiems per rimtai žiūrėti į mano priekaištus, – ir taip netgi padarysiu gerą darbą. Juk tie, kurie mano mane esant arogantišką savimylą, galės kuždėtis, jog novelė iš tikrųjų parašyta apie mane, tik aš, kvailelis, per daug myliu save, kad tai pastebėčiau.
Savaitraštyje „Nemunas” – netikėtai neprastas prozos pasirinkimas. Tiesa, itin didelių iššūkių sau autoriai gal ir nekelia, bet nedrįsčiau teigti, kad kuris nors iš jų būtų labai smarkiai nuvylęs. O tai – jau daug.
Sakykim, Stasio Babono novelės „Pakalnučių žydėjimas” (Nr. 7) tikrai nėra be ydų, tačiau užmanymas – svaigiai netikėtas, todėl tekstas, nors jo stilistika ir kai kurie vaizdiniai, ir ypač neva išradingas pasakotojas, kuris reiškiasi teksto pradžioje, turėtų varyti (ir varo) neviltį, juokina ir suteikia peno apmąstymams. Tai tekstas apie jokio konkretaus užsiėmimo neturinčio Simono Šukio, anot autoriaus, „beprotišką meilę”… Jurgai Ivanauskaitei. Taip, jūs išgirdote teisingai – herojų jaudina anapilin išėjusi rašytoja. Tiesa, autorius iš pradžių neatskleidžia, kokio tai pobūdžio meilė – toji, kurią žymi graikiškas žodis philein, ar anoji, atskleidžiama veikliuoju erran, bet perskaičius, kaip susijaudina herojus, kai atėjęs bibliotekon (naujos Jurgos Ivanauskaitės knygos) joje randa… pačią Jurgą Ivanauskaitę, situacija pasidaro šiek tiek aiškesnė. Tiesa, tai visai ne garbioji rašytoja, o tik labai į ją panaši bibliotekininkė Irma, kuri, jei tikėsime autoriumi, – o tikėsime tik sukandę dantis, – netolimoje ateityje prisigėrusi užklys pas Simoną ir jį švelniai paguos, atskleidusi, neva jis panašus į jos kitados žuvusį draugą… Žodžiu, visai maloniai trenktas tekstas, – tik niekaip negaliu suprasti, kam reikėjo aprašinėti tą medyje įsitaisiusios Jurgos Ivanauskaitės viziją paskutiniame skirsnyje?…
Vienas geriausių (tiesą kalbant – geriausias) tekstų savaitraštyje – Birutės Jonuškaitės ištrauka iš rašomo romano „Netekėk, saulele, netekėk” (Nr. 6). Tai iš pasakotojos prisiminimų lipdomas tekstas apie intymumo (dvasinio artimumo) ilgesį, kurį pasakotojai pavyksta suprasti (ir, regis, patenkinti) tolimojoje Jordanijoje, atsitiktinai susitikus su masažuotoju Husamu…. Šio dvasingo, subtilaus kontakto priešingas polius, tekste turbūt simbolizuojantis negalėjimą, nenorėjimą susikalbėti, siekį praslysti pačiu paviršiumi, yra (neįvykęs) nuotykis su kažkokiu storu, į kubilėlį panašiu slovaku funkcionierium; sakau „neįvykęs”, nes kubilėlis kvietėsi pasakotoją į patalą, o ši atsisakė. Aišku, jokių apibendrinančių išvadų geriau nedaryti, nes, kaip minėjau, – tai ištrauka iš romano, be to, šiame tekste svarbu ne tiek siužetas, kiek pats tikrovės ir prisiminimų santykis, minties bėgsmas, detalės, pasitarnaujančios kaip ženklai, rodantys, kur prasideda ir kur baigiasi mūsų tikrovė.
Beveik palankiai atsiliepčiau ir apie Andriaus Patiomkino šmaikštų kūrinį „Ne savo kaily” (Nr. 8), nors nepasakyčiau, kad ta šmaikštybe įtikėti lengva – yra joje ir „Šluotos” rūgėsių, ir kažko, kas primena V. Žilinskaitės juokavimus… Šiaip ar taip, J. Erlicku, ir net T. Dirgėla čia net nekvepia, todėl ir žodį „humoras” ne vienoje vietoje norisi keisti žodžiu jumoras, kuris mano ir mano bičiulių leksikone skirtas neskoningiems ir nejuokingiems juokavimams apibūdinti. Kūrinys pasakoja apie pradedančio kiosko pardavėjo, ką tik išklausiusio direktorės instrukcijų apie tai, kaip maloniai ir paslaugiai elgtis su klientais, rūstų susidūrimą su nepatenkintais, įnoringais, visažiniais lankytojais, o baigiasi… Na, čia autoriaus atliktas tam tikras triukas… Humoreska turi net dvi pabaigas – tai LAIMINGA PABAIGA ir NELAIMINGA PABAIGA; mano kukliu supratimu, tai visai elegantiškas žaidimas – jis pralinksmino mane ne mažiau negu reikšmingas išnašos tekstas: „Norintieji šiame tekste pareklamuoti savo laikraštį, žurnalą ar kitą spaudos leidinį skambinkite tiesiogiai man numeriu 8 601 66736 – tikrai susitarsim.” Tiesa, tekstas turėtų būti šiek tiek labiau kondensuotas, nes herojų crazy pašnekesiai, rašomi su tvirtu įsitikinimu, kad jie bus juokingi (ir, kaip minėjau, vietomis iš tikrųjų juokingi), truputį užknisa.
Vlado Kalvaičio apsakymas „Balandis ir bandonija” (Nr. 5) išsiskiria visų pirma tuo, kad apie jį yra parašyta savotiška recenzija ar gal greičiau pritariamasis pagriaudenimas (Marčėnas R. „Šviesus regėjimas”, Nemunas, Nr. 7) – jo autoriaus norėta padėkoti rašytojui ir išreikšti susižavėjimą. Perskaitęs tą atsiliepimą, pagalvojau, kad nūdieną tai praktiškai unikalus, vienetinis atvejis, kai gyvai ir pozityviai reaguojama į grožinį tekstą ne todėl, kad kas nors jaučia poreikį gintis ar kaltinti dėl, pavyzdžiui, vertybių neturėjimo, o (turbūt) todėl, kad tekstas sujaudino, paliko įspūdį. Toks rašinys (kad ir kas jame būtų rašoma) yra tarsi komplimentas visai kultūrinei spaudai; aš, kaip jos atstovas, esu sujaudintas, – dėkui!
Tiesa, aš manau, kad Rimantas Marčėnas šiek tiek pervertina Kalvaičio opusą, bet turiu sutikti, kad jo pasakojimas gan išradingas, stilius ryškus (nors nekrentantis į akis), dėstymas nuoseklus. Tai „neblogai sukalta”, tradicinė proza, – gal kiek ir paplėkusi, bet skaitytina. Kūrinys pasakoja apie tokio Eimanto vargus, sužinojus, kad pasimirė vargonininkas Tomasius ir kad rūpintis laidotuvėmis reikės jam, miestelio seniūnui. Pasakodamas, kas, kaip ir kuo prisidėjo prie laidotuvių, kūrėjas atsargiai prasiskleidžia ir vargonininko gyvenimo istorijos šydą, sužinome apie jo santykius su kitais žmonėmis, autorius tarsteli, kad jaunystėje jis labai labai mylėjęs – o vis dėlto likęs vienišas.
Keistybės prasideda, kai rašytojas griebiasi alegorijų ar tiesiog gryno spiritizmo – iš pradžių miestelio aikštėje, ant bananinės spalvos suolelio, įvyksta balandžio (su apykakle) ir bandonijos, kuri virtuoziškai groja pati, be žmogaus, pasirodymas, paskui siužete atsiranda kažkokie mistiniai pinigai, kurių neįmanoma paimti – gobšuoliams jie degina pirštus ir laužo kaulus, o galiausiai kaip deus ex machina apsakymo scenoje pasirodo paslaptinga skrybėlėta moteris… (matyt, ta, kurią herojus „labai labai mylėjo” – ir tikriausiai iš anapus).
Jubiliejiniame 900-ajame „Nemuno” numeryje (Nr. 6) rasime nacionalinės premijos laureato poeto Donaldo Kajoko poezijos publikaciją. Materija, iš kurios šis poetas veja savo kūrinius, daugumai mūsų jau puikiai pažįstama, vijimo būdas – taip pat, todėl belieka gėrėtis, kaip tiksliai ir aiškiai iš banalios, konstatuotos tikrovės gelmės vienu rašiklio grybštelėjimu poetas išgriebia glotnią universaliją: „šermukšnio auskarai, duobutės skruostuos / nepasenus // tykiau nei aš / vaidenas” („Le clair de lune”). Itin jautrus ir kūrybiškas santykis su kalba, jos taupumas, taiklumas – visa tai keri, tačiau kodėl vis dėlto man taip norėtųsi, kad Donaldas kokį kartą imtų ir sumaištautų prieš tą patogumą, kurį jam garantuoja išdirbtas ir nesyk išbandytas eilėraščių konstruktyvas?…
Kažkokio panašaus minties ir žodžio skaidrumo, glaustumo bando ieškoti ir Stepas Eitminavičius (Nr. 7), ir nors iki Kajoko elegancijos šiam autoriui tikrai toli, bandymas suteikti tekstams universalų matmenį – akivaizdus, netgi labai akivaizdus: „Vakarėjant / Veža šieną / Ir su Seneka / Šneka. / Susikalba.” Gaila, kad nemažai tų trieilių-šešiaeilių tėra paprastos realybės konstatacijos, jų prasmė (kai kur gal labiau tiktų sakyt „beprasmybė”) skleidžiasi vien nutylėjimuose arba net, kaip šiuo atveju, egzistencinio klausimo potekstėje: „Kas po šimto metų / Mano akim žiūrės / Į debesį liūdną / Po žydinčia liepa?”
Savaitraščio „Šiaurės Atėnai” kokybė šį mėnesį išsibarstė trumpais neva prozos gabaliukais ir galiausiai paaiškėjo, kad skaityti nėra (na, beveik nėra) ko. Sakau „neva prozos”, nes tai daugiausia trumpi, bestuburiai pamąstymai, kurių neišeina pavadinti net esė ar kokia novelete, dažniausiai su dvasingu arba labai pretenzingu pavadinimu, besiremiantys autorės (pasakotojos), – sakau, „autorĖS”, nes itin dažnai tokių tekstų autorės būna moterys (jeigu joms labai sekasi, jos išauga iki Rūtos Jakutytės ar net Almos Riebždaitės – gali prirašyti visą puslapį teksto), – „išgyvenimais”. Apie tokius tekstus visai nėra ką pasakoti. Sakykim, kas įvyksta Malvinos Jelinskaitės tekste „Vindausų jūra – poilsio krantas?”(Nr. 7) – tekste, kuris formuojamas iš autorės apmąstymų žvelgiant į jūrą kompiuterio ekrane – pasibaigus meilei. Nepatikėsite – ji išjungia kompiuterį! (Čia truputį ironizuoju, nes jei tik tiek ir būtų pavaizduota, tekstas galėtų būti visai kitos kokybės. Nūnai tą potencialiai žavų paprastumą užgožia neįdomūs, neva simboliški pamąstymai ir kaip mantra kartojamas dvinaris naujadaras jūravandenynas. Gaila, kad taip.)
Tokių ir panašių „žiūrėtojų į kompiuterį” šio mėnesio „Šiaurės Atėnų” numeriuose – begalės, savotiškais rekordininkais būtų galima laikyti 6 ir 7 numerius, kuriuose – net po penkis tokius tekstus. (Nr. 6 – Tomo Rekio „Šachmatai”, Simonos Sideravičiūtės „Karalius Saulė”, Jono Vaicekausko „Pasivaikščiojimas”, Reginos Ragauskaitės „Žirgai ir žvaigždės”, Jurgitos Lapienytės „Visus spyglius surinko”, Nr. 7 – Kosto Poškaus „Šaltis”, anksčiau jau minėtas Malvinos Jelinskaitės „Vindausų jūra – poilsio krantas?”, Ugnės Ražinskaitės „Atsisveikinimas”, Maksimo Ivanovo „Poza”, Ernesto Noreikos „Sudaiktėjimas, arba kambarinė metamorfozė”.
Iš viso šito didžiulio sąrašo vykęs pasirodė tik pastarasis kūrinys – Ernestas jautriai ir subtiliai registruoja erdvės kismus, vis nustebindamas subtiliai beprotiška teksto poetika: „kambarys milžinišku voku užmerkė išėjimą”, „jis gulėjo susirangęs po stalu ir stebėjo vykstantį kambarį”, „žiūrėdamas į kambario vidurį, kuriame lyg paveikslai ore kybojo sukrešėję plaštakų atspaudai” ir t. t., ir t. t. Mane patį visad jaudino (ir dabar jaudina) sunkiai apibrėžiami, vadinasi, ir sunkiai aprašomi dalykai, todėl Ernesto kūrinį vertinu vienareikšmiškai teigiamai, nors man regėtųsi, kad įspūdingą teksto poetiką vis dėlto buvo galima griežčiau struktūruoti.
Beveik visi kiti trumpieji prozos tekstai, nors kai kurių iš jų autoriai ateityje galbūt dar šį tą nuveiks, yra pernelyg neapibrėžti, kad apie juos būtų galima kalbėti kaip apie grožinę kūrybą. (Šiokia tokia išimtis gal būtų Rasos Jeskelevičienės tekstas „Dvidešimt devintas”, turintis novelės struktūrą ir formą , bet ir jis, deja, užkrėstas neva mąsliu „eseistikos” neaiškumu, parašytas aštuntoko stiliumi – nenusipelno, kad čia juo žavėtumėmės.) Tačiau šie tekstai neblogai atspindi kai kurias (blogąsias) nūdienos tendencijas ir vaizdžiai parodo, į ką iš tikrųjų išsigimė bandymas tęsti „Šiaurės Atėnų” kaip eseistikos bastiono lietuvių kultūroje misiją. Kai matai tokius dalykėlius kultūrinėje spaudoje, supranti, kad visos šnekos apie spaudos gerinimą ar jos „kokybę” yra iš piršto laužtos, – Dieve mano, net jei redakcijos kolektyvas vietoj tokios prozos publikuotų rašytojų plaštakų ir kojų pėdų flomasteriu užbrėžtus kontūrus, „skaityti” tai būtų gerokai įdomiau ir turiningiau! Dixi.
Vis dėlto, nors vardų įvairovė didžiulė, literatūrą rašo ir publikuoja vos keli – ir vienas iš tų kelių taip dažnai šmėžuoja spaudoje, kad net nebeįdomu. Trumpai tariant, niekaip nepavyksta pasprukti nuo pastaruoju metu nerealiai produktyvaus Navako – 5-ąjį „Šiaurės Atėnų” numerį pradeda būtent jo esė „Dvi” – turbūt nereikia sakyt, kad apie dvi moteris. Tai to paties neįvardyto ciklo, sentimentaliai ar tiesiog dvasingai pinamo iš atsiminimų ir turbūt šiokio tokio jaunystės ilgesio, dalis. Tekste pabrėžiamas dviejų moterų skirtingumas tarsi nusako paties pasaulio didžiulę įvairovę (ir, žinoma, naudą, kurią autorius gavo ta įvairove naudodamasis), nors aš manau, kad kurdamas šį tekstą, autorius neturėjo daugiau tikslų, negu paprieštarauti raštelio, kokius, anot jo, kitados ant durų mėgdavo palikti šmaikštūs menininkai, turiniui – „Manęs nėra. Ir nebuvo. Ir nebus.”
Beje, įdomus žaidimas (sunku patikėti, kad taip būtų galėję susidėstyti tyčia) yra tame pačiame numeryje publikuoti Akvilės Žilionytės, kartu su Navaku išleidusios knygą „Visi laiškai – žirafos”, ir Navako eseistikoje, o anksčiau ir gyvenime, užėmusios itin svarbią vietą, prozą. Paryžiuje gyvenanti autorė pasakoja apie tai, kur jame buvo nuėjusi ir ką pamatė, tačiau svarbiausia čia, be abejo, ne Paryžius, – ir ne parodyti, kaip subtiliai ji viską aplinkui regi (o tokią pastangą anksčiau pasitaikydavo pastebėti), – bet už viso to slypintis kažin koks patirties universalumas, kurio neišeina, o ir nereikia niekaip aiškinti; vaizdžiai kalbant, tai žiūrint ir matant įgyjamas supratimas apie gylį. Šiuo požiūriu ryšys su Navako esė yra dar glaudesnis, nes anas irgi nuolat pasiklydęs patyrimo atspalviuose, vis kažką labai savyje atranda. Nors, pažiūrėjus kritiškiau, – įrodymų užtektų, – galima būtų šį tekstą pakomentuoti Dovilės Kuzminskaitės dramytės „Proza(kas?)” (Nr. 6) personažo pareiškimu: „PERSONAŽAS. Roma, Paryžius, Montevidėjas. Meilė, mirtis ir Verona. Žinote, Borgesas, Cortázaras. Prousto technika. Sabato, vienatvė. Galiausiai – visiškai nieko.” Tebūnie tai skamba kaip perspėjimas, – vietoj résumé.
Gan įdomus taip pat man pasirodė Kristinos Tamulevičiūtės tekstas „Naujagimis”, nagrinėjantis motinos santykį su naujai į šį pasaulį atėjusia gyvybe, nors sprendimas formuoti siužetą aplink sapną, kuriame jos vaikas miršta jaunas, yra švelniai kalbant, keistas ir sunkiai suprantamas. Tai – kiek naivokas pasakojimo sprendimas, lygiai kaip naivokas ir stilius – matyti, kad autorė dar neseniai užsiima literatūra, gal ji čia viską ir papasakojo, „kaip buvo”. Šiaip ar taip, nuoširdumas paperka, o turint galvoj, koks yra neįkvepiantis kontekstas, kūrinys atrodo netgi labai neblogai.
Kaip tokį savarankišką dalykėlį šalia prozos ir poezijos matyčiau Ievos Gudmonaitės įspūdžius iš knygų mugės „Knygų mugė”. Aš nesu kultūros renginių aprašinėjimo entuziastas, bet tokiam tekstui pasitaikius, visuomet paskaitau. Nes šios rūšies tekstuose beveik neišvengiamai atsiskleidžia paties autoriaus santykis su knygomis, skaitymo kultūra ir netgi, sakyčiau, su kultūra apskritai. „Ir kaip vaikystėj, rodos, atgimsta tas nerimą keliantis noras viską perskaityti, bent jau tą ir tą, ir dar tą – tas neišsenkantis, faustiškas intelekto godumas, rodos, gali pražudyti. Nes griebies vieno, kito ir nerandi savo paties atspindžio, tačiau jei yra bent viena knyga iš visų visų kada nors parašytų, kurioje gali atsispindėti, – tai jos vienos tau gali užtekti visam gyvenimui. Nes kiekvienoje jos eilutėje gali išskaityti tai, ką pats turi veikti – kitoje dienoje kaip kitame sakinyje. Ir dar kitoje dienoje lyg dar kitame sakinyje. Išgyventi knygą”, – rašo Gudmonaitė. Įsiklausykime. Kaip savo amžiui ji šneka net labai brandžiai.
Pabaigoje palikau Petrą Rakštiką (Nr. 8), kuris pastaruoju metu nemažai publikuojasi ir apie kurį nelabai ką naujo galiu pasakyt. Daug galima suprasti vien iš pavadinimų: „Malūnsparnis su juodu kostiumu”, „Apie stulpą apsisukę įvykiai”, „Pasojoy korporacijos atsiradimo istorija” ir kt. Skaitykite, šie pasakojimai-nepasakojimai kaip visada pralinksmins.
Na, o jau visai baigdamas pacituosiu posmelį Aurio Radzevičiaus-Radziaus, kuris taip netikėtai vėl šmėstelėjo literatūros padangėje, kad aš net nesuspėjau jo įsidėmėti (o ir jo publikacijos iš pradžių nepastebėjau), poezijos – tose eilutėse, jei būsime gudrūs (o juk būsime), tikrai ką nors atkapstysime:
bang! yra dar viena taurė vyno
tamsiai raudono kaip tavo kraujas
bang! pabučiuosiu tave į tą vietą kur
buvo lūpos
nes ta skylė vapa žodžius
nesuprantamus
