Autobiografiniai etiudai

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Etiudai
AUTORIUS: Jonas Aistis
DATA: 2013-08

Jono Aisčio atsiminimai

Publikuojami šeši anksčiau neskelbti lietuvių poezijos klasiko Jono Aisčio (1904–1973) autobiografiniai tekstai, rašyti Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje ir pokario laikais JAV. Originalai („Nostalgijos“, „Vaiduoklių“, „Varpų“ ir „Draugų“ rankraščiai bei „Terra Rumsiscensis“ ir „Motinos“ autoriniai mašinraščiai) saugomi Lietuvių literatūros ir tausosakos instituto rankraštyne, Jono Aisčio fonde (F100).

Poetas svetimuose kraštuose nostalgiškai gręžėsi į savo skurdžią vaikystę, atsiminimai užplūsdavo liūdesio akimirkomis, tada skubiai fiksuodavo atmintin įstrigusius įspūdžius, pokalbių nuotrupas, negailėjo energijos smulkiai apibūdindamas prieškarinių vaikystės vietų topografiją, giminių ir kaimynų būdo bruožus, pateikdamas savo giminės genealoginio medžio apmatus. Kai kurie vietovardžiai liko įamžinti Aisčio tekstuose, nes, kaip žinoma, sovietmečiu Aisčio prisiminimuose iškylančių Rumšiškių apylinkių gamtovaizdis negrįžtamai pakito įrengus Kauno HE užtvanką. Vėliau prie šių tekstų jis negrįžo, išsamių atsiminimų rašyti nesirengė (nors yra paskelbęs keletą autobiografijos variantų – jie įtraukti į Raštų (Čikaga, 1988) t. 1). Tai sau pačiam rašyti etiudai, eskizai, fragmentai, kuriems nebuvo lemta patekti į esė rinkinius ar bent jau į spaudą. Skaitytojui gali kliūti jų nesklandus stilius, šnekamosios kalbos rit­mu ir intonacijomis sekanti sakinių konstrukcija. „Varpų“ ir „Draugų“ fragmentų pavadinimai sąlygiški, nes šių tekstų originalai buvo be jokių antraščių. „Draugų“ tekstas pateikiamas sutrumpintas: praleistos kelios pastraipos, kurios kompoziciškai atrodo esančios ne savo vietoje – tai epizodiškas, neišplėtotas prisiminimas apie vieną iš vaikystės draugų. Tekstų eilės tvarka neparemta chronologiniu principu, nors galima nujausti, kad nedatuotas baigiamasis etiudas „Draugai“ yra vėlyviausias, rašytas jau XX a. šeštame ar septintame dešimtmetyje – tai liudytų nuo šnekamosios kalbos tradicijos tolstantis stilius, užuominos apie egzistencialistus, Juliaus Kaupo kūrybą.

Rengiant tekstus spaudai taisyta rašyba ir skyryba, taikantis prie dabartinių normų, tačiau stengiantis išlaikyti autorinio stiliaus ypatybes. Atsižvelgus į tai, kad tai anksčiau visai neredaguoti ir spontaniškai užrašyti, vėliau net paties autoriaus beveik neperžiūrėti tekstai, taisytos labiausiai šiuolaikiniam skaitytojui akį rėžiančios kalbos klaidos: netaisyklingos dauginių skaitvardžių konstrukcijos (septynių metų > septynerių metų), vertalai (ko tai > kažkodėl), kai kurių tarptautinių žodžių rašyba (kaki spalva > chaki spalva, magdemburgiškas teises > magdeburgiškas teises). Palikta Aisčiui būdinga tarmiška, archajinė kai kurių žodžių rašyba (šiandie, nai niekad, dabarykštė), sutrumpintos bendraties formos, vardininko formos vietoj galininko sintaksinėse konstrukcijose su bendratimi (nutarta statyti bažnyčia), dviskaitos formos (mudu draugavova) ir kt. Skaitytojas tekstuose ras gausybę leksikos, kuri šiandien pasitraukė į užmarštį kartu su prieškario agrarine pasaulėvoka. Ne visų tarmiškų žodžių prasmę galima išsiaiškinti net pasitelkus Lietuvių kalbos žodyną. Kai kur laužtiniuose skliaustuose pažymėti numanomi praleisti žodžiai.

Šiuose nebaigtuose, redaktorių nenugludintuose etiuduose galima atpažinti Aisčio kaip nepralenkiamo XX a. vidurio eseisto ir publicisto pulsuojantį stilių, prisiliesti prie pirminių, autentiškiausių kūrybą maitinusių šaltinių. Aisčio archyve esama ir kitų neskelbtų įvairių žanrų tekstų (eilėraščių, straipsnių, atsiminimų, prozos ir dramaturgijos kūrinių), be kurių klasiko kūrybos kanonas būtų nepilnas, nors jie ir neverčia peržiūrėti nusistovėjusios poeto pozicijos lietuvių literatūros istorijoje.

Manfredas Žvirgždas

Nostalgija

Viešpatie, kaip šiandie saulė graži ir gera, kaip žydrai mėlynas skliautas su nuostabiai nubalusiais ir kažkur skubančiais debesėliais, kaip skaisčiai žalios pievos ir medžių nutįsę šešėliai, kaip dideliais lašais aprasoję traškūs gėlių žiedlapiai ir kaip tu, Nostalgija, mano amžinoji sankeleive, skaudi ir šviesi, ir kaip man šiandie miela jaust tavo skaudžiai švelnius pirštus, glamonėjančius mano geliamą širdį…

Viešpatie, kaip man šiandie visi daiktai nuostabiai atrodo, lyg aš juos matyčiau pirmą ir paskutinį kartą, kaip mano skaudanti širdis pilna neapsakomo džiaugsmo, plačiai atveriančio mano ilgesio akis, matančias kažkokią didelę ir amžiną tiesą, kurią norėtųsi iškalbėti trenksmingu griaustinio balsu arba iškuždėti vos girdimų žolynėlių šlamėjimu, bet jaučiu, kad tas mano džiaugsmas suduš, lyg trapus ir brangus indas, į kažką bejausmį ir abejingą, ir kad liksi vėl tu viena, mano Nostalgija…

Viešpatie, kaip tasai pasaulis šaltas ir abejingas, kaip jisai niūrus ir neprieinamas, ir jei ne tie debesėliai, kuriuos aš matau lyg pirmą ir paskutinį kartą, jei ne tas gailesys, kad jie kažkur nuplauks ir galbūt ištirps ore arba išlis tyromis kažkokio nuostabaus praregėjimo ašaromis, jei ne tos gėlės ir visa, kas žaliuoja, žydi ir džiaugiasi man nepasiekiamu džiaugsmu, tai aš mirčiau, likęs vienas, jei ne tu, skaudžioji Nostalgija mano…

Viešpatie, padaryk, idant ji, Nostalgija mano, visada būtų taip skaudi ir šviesi, kaip šiandie! Ji, kuri kadaise rymojo prie mano lopšio, ji, kuri ištikimai lydėjo mano kūdikystę, vaikystę ir visą gyvenimą, nepasitraukdama nei budint, nei miegant, ji keitėsi, kaip dienos, dėl to aš norėčiau visą gyvenimą ją jaust taip kaip šiandie ir matyt pasaulyje viską lyg pirmą ir paskutinį kartą. O neapleisk manęs niekad, Nostalgija mano…

(1946-07-20)

Terra Rumsiscensis

Ir laikas būtų nepilnas, ir patys svarbiausi žmonės būtų užmiršti, jei pirmoje vietoje nepaminėčiau savo tėvų. Tai buvo žmonės, kurie mane pagimdė, užaugino, išleido į žmones, bet ir padarė tuo, kas esu. Ir jei šiandien aš rašau, ar esu parašęs ką, tai niekam kitam aš neturiu būti tiek dėkingas, kaip savo tėvui ir motinai. Jokioj mokykloj aš neįgijau savo menui tiek žinių, kiek juose. Ir jei aš vienaip rašau proza, o kitaip eilėmis, tai čia ir kryžiuojasi mano tėvas ir motina. Prozos rašto išmokau iš motinos, o poezijos iš tėvo. Ir dažnai gailiuosi, kad aš daugiau linkau į tėvo, o ne į motinos pusę, ir dėl to gal tiktai, kad žmogus visada renkasi lengvesnio pasipriešinimo kelią, o mano mama buvo man per kietas riešutas, kad ją būčiau galėjęs įkąsti. Ir šiandien jai pavydžiu gyvo, visada pilno humoro ir aštraus žodžio.

Tėvas buvo visai kitoks. Jausmingas, gilus ir turėjo dar dvi savybes, kurių aš savyje pasigendu: ištvermės ir mokėjimo pažinti žmogų ir tos laisvės prie žmogaus prieiti bei jį savęsp patraukti. Aš visada stebėdavausi savo tėvu, kaip jis niekad vienas iš pamaldų negrįždavo, o vis būry jaunimo: vaikinų ir mergaičių, kurios jį dar kalbindavo per užkeltus vartus. Jam visi savi buvo. Motina buvo kiek kietesnė. Jai stigdavo kantrybės ir ištvermės, bet jei aš ja būčiau pasekęs, tai būčiau daug daugiau padaręs.

Man sakydavo, kad fiziškai apsigimęs esu į savo senelį, mano motinos tėvą – Mykolą Razulevičių. Tasai turėjo šviesius plaukus, buvo daug augesnis ir [turėjo] beveik mano motinos humorą, bet mano fiziška povyza daugiau tėvo, negu motinos ar senelio. Mano tėvai abu buvo juodaplaukiai ir tik viena sesuo paveldėjo jų plaukus.

Mano motina buvo labai graži: kiek aukštesnė už tėvą, kuris buvo mano augumo, ji turėjo gana taisyklingus veido bruožus ir nuostabaus baltumo bei smulkumo odą, juodus plaukus ir tamsaus, beveik juodo rudumo akis.

Mano tėvas buvo vargo vaikas. Septynerių metų neteko tėvo, kurį jaučiai, betaisant laukuose žagrę, pamovė noragu per rankos riešo sausgysles, parvilko namo negyvą ir paliko našlę su ketvertu vaikų. Jį jauna motina atidavė žydui kalvio amato mokytųsi Petrašiūnuose, kur jis tiek amato mokėsi, kad nuo tamsos iki tamsos didžiuoju kūju Kauno apylinkių fortuose atšipusius žemės kasimo įrankius besmailino. Kaimynai jį ištraukė iš to žydo nagų, o sako, jis jį būtų tikrai pribaigęs. Jį tada atidavė į Šlienavą pas kalvį, kuris turėjo dar tris gizelius, kurie daugiau dirbo kalvio laukuose, negu pačioje kalvėje. Tėvas po darbo dienos laukuose mokėsi pavogčiom pats geležį kalti naktimis, ir kad kalvio neprikeltų, aprišdavo priekalą šaliku.

Kilimo jis iš Gastilonių, kur jo prosenis buvęs atitremtas po nepavykusio sukilimo, kuriame jis neteko kojos, iš gardiniškės Nočios. Tasai visą gyvenimą su medine koja takuodavo į Rumšiškes registruotis valsčiuje. Jis ten begyvendamas išėjo užkurion už tūlos našlės Kursienės, turėjusios apie šešias dešimtines smėlyno. Jis susilaukė tik vieno sūnaus, kuris vedė tūlą Matakaitę iš to paties Gastilonių kaimo ir sulaukė dviejų sūnų, kurių vienas persikėlė į užnemunės Mozūrų kaimą, o mano senelis Motiejus Aleksandravičius liko tėviškėj ir vedė Oną Simanavičiūtę, senų miestelėnų gęstančios giminės dukrą, iš jos susilaukė trijų vaikų¹: Vinco, Kazimiero (mano tėvo) ir dukters Agotos, mirusios labai jaunos, vos ištekėjusios į Dovainonis už Valiūno.

Mano motinos tėvai kilimo iš Kietaviškių parapijos Juknonėlių kaimo. Jie buvo baudžiauninkai ir parduoti išsikeltinai dvarininkui Strumilai į Rusonis, Žiežmarių valsč. Motinos motina buvo Sidaraitė Elzbieta iš Livintų. Jos sesuo Ona buvo nutekėjusi į Rumšiškes už Jurgio Simanavičiaus, mano tėvo motinos brolio. Simanavičių miestelyje anksčiau buvo daugiau, bet Jurgis ir jo brolis Petras mirė bevaikiai. Visos šios nuobodžios smulkmenos pasakojamos tam, kad tai kaip tik turėjo reikšmės mūsų šeimai. Vargu ar mano tėvas būtų sutikęs ir vedęs motiną, jei būtų jų nerišusi savybė. Ir tai lėmė dar daugiau: mano tėvo giminystė su dėde ir motinos giminystė su dėdiene nulėmė tai, kad Jurgis Simanavičius paliko ūkį mano tėvui, o ne kitos sesers vaikams, kurie paveldėjo jo brolio Petro ūkį Pievelėse.

Simanavičių ūkis buvo piliakalnio Kokalnio papėdėje. Rumšiškių miestelio vietoje buvo didžiųjų kunigaikščių dvaras, ir Vytautas yra datavęs keletą laiškų iš jo. Dvaro vieta greičiausiai ir bus buvusi dabartinio miestelio vietoje, greičiausiai prie Gardino gatvės, visa žemė Nemuno pusėn vadinosi dvarlaukiu. Miestelėnai visada didžiavosi nai niekad baudžiavos nėję ir turėję miestiečių magdeburgiškas teises.

Tėvo pusės giminės jautėsi visada svetimi Gastilonyse. Matyt, mano proprosenis lietuviškai nemokėjo, kad iš jojo juokėsi, kai jis didžiavosi savo giminės herbu ir savo noru gyventi pagal savo luomą, ir visi, neišskiriant nė mano paties motinos, iki paskutinių dienų kartojo gastiloniškių patyčią: Kosa bagatyr – zegar jiest, a chlie­ba niet. Tasai lenkiškas žargonas reiškia: Kossu turtingas, turi laikrodį, o duonos ne.

Tas pats buvo, kai mes atsikėlėme į Rumšiškes. Smarkūs miestelėnai tėvui nei išsižioti neduodavo: perėjūnas, valkata, svetimas. Ir kai žemę skirstė vienkiemiais, tai nors mano tėvui, kaip kalviui, geriau buvo likti miestelyje, tai yra vietoje, bet jį kaip tik nustūmė į ganyklas ant pačios miestelio žemių ribos.

Tėvas, dar nevedęs, buvo pasistatęs kalvę Gastilonyse, bet dėdė norėjo, kad jis eitų dirbti žemės, kurią jis manė jam palikti. Ten gimė mano brolis Juozas, bet jam ten nesisekė, tai išsikėlė į Kampiškių dvarą, kur gimiau aš ir mano sesuo Veronika. Tada dėdė pradėjo aliarmuoti, kad jis paves ūkį kam kitam, jei tėvas neatsikels pas jį [ir] nepradės vesti ūkio. Dėdė lieka dėde, o gyvenimas gyvenimu, ir kažinkaip būtų buvę, jei tėvas dvare būtų neužsikalęs 1000 rublių auksu. Tėvas turėjo didelę silpnybę tam metalui. Jis nebuvo šykštus, bet mėgo turėti, kaip motina leisti, ir leisti lygiai taip pat, kaip ir aš: viską išleisti ir nieko neįsigyti.

Rumšiškių miestelis išsistatęs Nemuno slėny, aiškiai ledyno išraustame pusapvaliame cirke, į kurį įteka du upeliukai, Praviena ir Nedieja, pastaroji tą vardą įgyja tik pačiame miestelyje ir vargu ar turi pilną kilometrą srovės, nes prie Kauno-Vilniaus vieškelio ji įteka į Pravieną. Aukščiau ji vasarą išdžiūsta, tik lieka sietuvos ir tą tarpą niekas kitaip nevadina, kaip tiktai „Duobės“. Prie miestelio jos krantuose yra keli stambūs šaltiniai, kurie ir padaro tai, kad ji žiemą vasarą nedžiūsta ir dar žiemą neužšąla. Vakaruose pušimis apaugęs pakilimas, Šileliu vadinamas. Tarp Pravienos ir Pravieniškių kelio yra krūmais apaugęs pakilimas, vadinamas Kunigo kalnu. Tame kalne yra žemės įdribimas, kuris paskutiniais laikais taisant kelią pradėjo nuslinkti. Ten, sako, žmonės slėpėsi nuo švedų ir prancūzų. Tasai įdribimas apėmęs beveik visą kalno kyšulio viršų, greičiausiai bus žmonių išrausta slėptuvė ir siekusi gilesnę nei švedkariai praeitį. Gal ten kada ir buvusi Kunigo, tai yra kunigaikščio, tvirtovė. Nuo to kalno prasideda kitas, vadinamas Liurbakalniu, jis tęsiasi iki duobių, nors perkirstas gilaus griovio, kuriuo eina Pašulių kelias, vadinamas Skerdimo keliu, toliau pakilimas vadinasi Skaratkalniu, į kurį kopia Vilniaus vieškelis, paskui vėl prasideda kalnas, kurio vardo tikrai nepamenu ir jis vėl atsispiria į Nemuną, kaip ir Šilelio kalnas. Anapus Nemuno lygiai žemė slėny, kalnais apjuosta, tik pats slėnis daug erdvesnis. Nemune ties pačiu miesteliu styro akmuo, gudų sielininkų pramintas Vereščiaku. Kiek žemiau miestelio ties Aštago kaimu prasideda Nemuno slenksčiai, vadinami Velnio tiltu ir Ropa. Gimiau aš Kampiškėse, kur Nemuno krantai iš abiejų pusių labiausiai susiaurėja, kaip tik toje vietoje, kur prasideda Žiglos miškas, kiek į aukštužį nuo tos sąsmaukos.

Visa tai buvo apsupta šimtais pasakų ir padavimų, ir vėlesnių laikų tikrų pasakojimų. Švedus žmonės taip vaizdžiai prisimindavo, jog rodėsi, kad jie tą kraštą tik prieš porą metų būtų apleidę. Ir viskas ten buvo gyva: pavasariais nuo Liurbakalnio jaunimas leisdavosi tam tyčia padarytomis medžio geldomis, vadinamomis liurbomis, ir jų takai iki šiol liko žymūs, greičiausiai kad tame šlaite tasai sportas buvo gyvas ištisus šimtmečius. Tos liurbos, sako, būdavo taip nusiblizginusios ir taip „apsigeležavusios“, kad žole slysdavo kaip ledu. Atsimindavau ir pasakas apie tai, kad visas Liurbakalnio viršus buvo apaugęs maumedžiais, kuriuos žmonės visus nukirto kadais statomai bažnyčiai, kuri buvo pastatyta tik iš pačių maumedžio šerdžių, dėl to ji taip ilgai stovinti. Ir tos bažnyčios statymas, kuris turėjo vykti dar vytautiniais laikais, buvo lygiai šviežias. Senelis Simanavičius pasakojo, kaip miestelėnai kirto [medžius] kalne, kaip juos rito pakalnėn, kaip nuimdavo balaną ir kaip ant savo pečių atnešdavo rąstus į kalniuką, kur buvo nutarta statyti bažnyčia, kaip vien kirviais ir grąžtais buvo renčiamos sienos…

Ir viskas buvo gyva iki prieš žmonių giminę gyvenusių milžinų, kurie kaip tik mūsų kraštus yra apleidę tais laikais, kai milžino sūnus iš Saulėtekio lygės vieną pavasarį pirštinės nykšty parsinešė keistą, žemę beknisantį vabalą, o tasai vabalas buvo ne kas kita, kaip artojas su žagre ir jungu jaučių. Mane visada stebindavo tų milžinų augumas, ir kai rodė man dabartiniame Milžinų kaime milžino kapą, buvau labai apviltas – kapas tik penkiolikos sieksnių ilgumo: argi toks nykštukas galėjo pasisveikinti per Nemuną su savo draugu…

Bet datų, bendresnių įvykių niekas neminė, viskas surišta tik su ta pačia siaura vieta, tik su gimtine ir siaura jos apylinke. Bet čia ir visa tų pasakų bei padavimų prasmė. Tai darė garsią tą mažąją tėvynę, darė ją gyvą ir amžiną. Kiekvienas kauburėlis, kiekvienas klonelis, kiekviena daubelė ir upokšnis kalbėjo ta galinga kalba, kuri riša žilą užmirštą senovę su dabartim ir ateitim. Ir ne tiek garbė, kiek baimė ir neteisybė siurbėsi į tą žemę ir kiekviena proga atgydavo pasaka. Taip pasakojo, kaip apie Piktavyžį buvęs baisiai žiaurus prievaizdas, kuris žmonėms kruviną prakaitą [sunkė], kaip iš nežinia kur atėjęs ir nežinia kur nuėjęs pasirodė vyras, kaip jis pamatė, kad taip žmonės patverti negalėsią, dėl to paprašęs vieną baudžiauninką išmėginti žagrę, kaip į duonmaišelį įsidėjo akmenį, kaip tyčia gaišo, kad pasirodytų tasai žiaurus tijūnas, kaip tasai pasirodęs ir žodžio netaręs kirto jam vytiniu per skruostą ir kaip tasai prašalaitis su duonmaišin įdėtu akmeniu perskėlė galvą ir numušė vietoje negyvą, kaip paskui persikėlė per Nemuną ir dingo. Esą jis ėjęs taip per visą kraštą ir daręs teisybę. Arba kaip Simanas Senavaitis, įskųstas ir kazokų mušamas, kad išduotų sukilėlius ir jų suslėptus ginklus, Liurbakalny prie Skerdimo kelio iškando dantimis žemės ir ant jos sudėjęs kryžium pirštus prisiekė dangum ir žeme, kaip jam netikėjo, kaip jį muštinai užmušė, kaip uždraudė jo lavoną laidoti ir kaip jį, jau pradėjusį gesti, sudraskė šunės. O paskui vėl, kaip vyrai būdavo stiprūs, kiek jie pakeldavo, kokios gilios senatvės sulaukdavo ir daug daug kitų baisių ir nuostabių atsitikimų, kur pynėsi šimtmečiai su pereitais metais į vieną galingą ir nenutrūkstamą pynę. Kaip žmonės džiaugėsi ir skurdo, kaip jie gimė, gyveno ir mirė. Ir visa tai pynėsi su gamtovaizdžiu: kalnais, upokšniais, akmenimis ir medžiais, keliais ir takeliais, Nemuno potvyniais, viesulais, išvertusiais ištisas girias ir daug kuo kitu, bet nuostabiu, staigiu ir baisiu. Kalbėdavo apie kerštą ir pagiežą, kaip brolis užmušdavo brolį, kaip sūnus tėvą ar motina dukterį. Kaip ta visa žemė už nedorybes užsitraukdavo dangaus slogas, ir kaip tada vėl vieningai visi prieš negandus, ugnis, potvynius, badus ir kitas negeroves kovojo, kaip laimė žmones skyrė, kaip nelaimė jungė ir kėlė jų dvasias ir graudino kartų širdis. Kaip atsirasdavo paleistuvė, kuri taip aptemdydavo visų protus ir kad tik tada grįždavo šeimosna rimtis, kai ją surištomis kojomis ir rankomis paleisdavo iš luoto į Nemuno vagą. Baisus tai būdavo teismas, bet nebūdavo kito kelio nuo to kirmiaus apsivalyti. Pasakodavo apie raganautojus ir žolininkus bei užkalbėtojus, juodknygininkus ir kitus dangaus rūstintojus, parsidavusius anam, kaip jie perduodavo savo amatą vaikams, kaip jie savo mokiniams liepdavo šaudyti į Švenčiausiąjį ir daryti kitokius šventenybių niekinimus, kad kelio atgal nebebūtų ir sueitų į glaudžius santykius su anuo.

Arba aistras ir meilę, pagiežą ir kerštą, kaip sakysime, vaikino, kuris ties Gastilonių ropa, kur kelią seniau beveik Nemunas plovė, degino didelį ąžuolo kelmą ir laukė jos sugrįžtančios su visu pulku iš bažnyčios ir kaip jis degantį kelmą paleido į jaunųjų vežimą ir juos tasai kelmas užmušė ir paskandino Nemune su vežimu ir arkliais.

Ir taip pynėsi siaubas su nuostabiais dalykais: pati žmogaus sielos bedugnė su aukštomis žmogaus širdies polėkių viršūnėmis tame ledynų pusrutuliu išraustame Nemuno slėn[yje]. Žmonių atmintyje lieka tik blogio ir gėrio gelmės ir viršūnės, o visa ta amžius nusitiesusi pilka buitis eina užmarštin, kaip Nemuno vandenys jūron. Ir kaip amžiai seni, senas tasai gyvenimas: su perkūno kulkomis, velnio speniais, titnago skalelėmis, akmeniniais kirvukais, žvirgždinių puodų šukėmis ir kitomis senos buities apyvokos liekanomis, kurių tiek būdavo pačiame žemės paviršiuje Graužinėse. Kaip² ten ariant žemę išvirsdavo akmens kirvukų vagon, kaip gerai užderėjusių bulvių, bet niekas nesigilino į juos, toks jų ten buvo apstis, kad niekas jais nesistebėdavo. Ir niekam net galvon neateidavo, kad jie galėjo būti skurdo ir prabangos, didvyriškumo ir žudynių liudininkai. Ne, tai visai neįdomu. Daug įdomiau smakai, kurie vienu uodegos brūkštelėjimu nubraukdavo pusę sodžiaus. Arba kai jie kirsdavo ta uodega Nemunan, tai visas Nemuno dugnas išdžiūdavo ir slibinų vaikai pereidavo skersai sausais akmenėliais. Argi tai būtų buvusi žmonių atmintis apie dinozaurus?

Motina

Motina visada vienintelė, nepakeičiama, nepakartojama, dėl to kiekvienam atrodo, kad jo motina pati geroji, kad kitos tokios nėra, nebuvo ir nebus žemėje. Ir manoji buvo tas unikumas…

Pirmas žmogaus veidas, kuris įsirėžė mano atmintin, buvo mano motinos veidas. Man dar nebuvo trejų metų, kai tėvai persikėlė iš Kampiškių dvaro į Rumšiškių miestelį. Mūsų namai dar nebuvo baigti statyti, kai persikėlęs per Nemuną pilnas mantos vežimas – skrynia, spinta, dvi paskersuotos […], pilnos pagalvių ir ryšulių, ir rakandų – įvažiavo į kiemą, visi suėjo trobon, o mane paliko vežime. Aš pamačiau kraigą dengiantį žmogų, ir man pasidarė nejauku, tai nusukau galvą į kitą pusę: papravienio taku ėjo juodai apsitaisęs žmogus. Dengikas pradėjo mane kalbinti, aš pakėliau akis į stogą: tasai žmogus plačiai šypsodamas ir abi rankas į mane atkišęs slinko stogu žemyn. Man pasidarė baisu, ir nesavu balsu suspigau. Išbėgusi motina mane nusiėmė nuo vežimo ir aš ją pamačiau tada pirmą kartą taip, kad jos veidas man atmintin įsirėžė. Tas žmogus mane dar kalbino, bet aš glaudžiausi prie motinos ir jaučiau, kaip mane baimė apleidžia. Dengikas, greičiausiai koks nors giminaitis, man liko neryškus, kaip kažkokia be veido ideograma. Motina gi liko gyva ir ta pati visą gyvenimą.

Ji tada buvo jauna ir graži. Aš daug vėliau iš brolio sužinojau, kad mano motina buvo graži: kartą, jau mudu su broliu ganėme ir man jau buvo aštuoneri metai, atėjo kaimynas, Jonas Kursa, prisidegti pypkę prie mūsų susikurtos ugnelės. Kai jis nuėjo sau, tariau broliui:

– Bet tai jau negražus tas Kursa…

– Tai pasakė, – tarė brolis, – tokio gražaus vyro, kaip Kursa, tai dar paieškot reikia: aukštas, tiesus, plati kakta, graži nosis, šviesus ir lygus veidas.

– Bet vis tiek, – spyriausi, – jam dar toli gražu iki mūsų tėvo…

– Tai jau ne, vaike, – atšovė brolis, – jau tu mūsų tėvo su Kursa nelygink. Kur tas mūsų tėvo gražumas? Mažas, iškėžęs, veido kaulai išsišovę, visas strazdanotas, eina, lyg kažką nešdamas. Tėvas visai negražus. Va motina, tai tikrai graži…

Ir jis man pradėjo pasakot, kad motinos veidas labai dailus, kad ji moteriai nemaža, kad ji gražiai sudėta, kad jos nosis tiesi, kad veido oda švelni ir balta ir t. t. Mane stebino brolio pastabumas, bet vis dėlto jis manęs neįtikino, aš tėvo į Kursą nebūčiau keitęs už visą pasaulį.

Brolis, kaip vyriausias, buvo motinos lepūnėlis. Mažą ji ir mane mylėjo, bet aš to laiko neatsimenu. Dar Kampiškėse sirgau ir buvau marinamas ir po tos ligos baisiai pasikeičiau. Iš gyvo ir smarkaus berniuko tapau bailus ir melancholiškas. Paaugėjus pradėjo piltis mano veide strazdanos ir augti lapės rudumo nepaklusnūs plaukai. Jai buvau negražus ir nemielas. Buvau opus: apšašdavau, pritrindavau negyjančias pūsles, mėtydavo mane šunvotės ir dedervinės. Motina manęs pradėjo gailėtis. Ji, girdėdavau, kartais sakydavo: vėtra žino, į ką šitas vaikas nusidavė. Ji nesuprasdavo, ko aš nuolatos verkiąs, ko aš ne toks, kaip kiti jos vaikai. Tai buvo ne džiaugsmo, bet užuojautos meilė ir ji man liko tokia visą gyvenimą.

Man būdavo baisiai nejauku klausyti kalbų apie mano gymį. Senelis tvirtindavo, kad mano plaukai geltoni kaip auksas, gi kiti sakydavo, kad rudi kaip liepsna. Kiti vėl sakydavo, kad geriau rudi plaukai, negu visai be plaukų. Senelė mane gindavo sakydama, kad iš dvylikos rudų vienas geras žmogus, o iš plikų nei vieno – visi šelmiai, bet man iš to būdavo menka paguoda, nes kuo gi tu, žmogau, gali būti tikras, kad štai tu esi ta geroji išimtis, tai aš lyg ir jaučiausi pasmerktas būti toje nepalankioje ir skaitlingoje pusėje. Senelis, kai supykdavo, paberdavo savo taboką: esą rudų ir šv. Petras dangun neįsileidžiąs, nes manąs, kad šuo lendąs dangun per aukštinį. Motina tylėdama klausydavo, bet jaučiau, kad ir jai mano rudumas maudė. Mūsų miestelyje nemėgo, nes mes buvome įsibrovėliai ir svetimi, dėl to tasai nedraugingumas ypač pasireikšdavo vaikuose, ir aišku, jei dar kas turėjo kokią įgimtą nepalankią žymę, tai man tasai plaukų rudumas visur kliuvo. Eini, būdavo, miesteliu ir girdi: tai rudas! tai strazdanomis nuėjęs veidas, kaip luobas! Tai jaučiausi lyg Anderseno bjaurusis ančiukas, eidavau nuleidęs galvą, bet argi taip pasislėpsi. Tikrumoje gymiu buvau nusidavęs dalinai į savo tėvą ir dalinai į senelį – motinos tėvą. Tik ne būdu: tas senelis buvo puikus žmogus: realistas ir neatskiriamas tūlo Pilypo draugas. Jis kalbėdavo visokius nebūtus daiktus, o Pilypas vis jojo klausdavo: Bet, dūda, kurioj gubernijoj tai nutiko? Tiesa, jis buvo aukštesnis, bet strazdanotas ir rusvas.

Vaiduokliai

Laikas nuo laiko, nei iš šio, nei iš to, pradėdavo, būdavo, pasakas apie vaiduoklius. Ir ne pasakas, bet tikrus atsitikimus apie tariamus ir netariamus pasivaidinimus. Pradėdavo paprastai nuo kokio nors niekniekio, o baigdavo šiurpiais vaizdais, stačiai regėjimais, kurių priežasties ir prasmės niekas negalėdavo nei paaiškinti, nei suprasti. Ir tai pasakodavo dažniausiai anais ilgais, tamsiais ir vėjuotais rudens vakarais, kada siaubas pėsčias palangėmis vaikščiodavo. Sėdėdavau, būdavo, stalo kampe, kojas po savim, lyg šuo uodegą, pasibrukęs ir klausydavau, ir man kraujas stingdavo gyslose, bet buvo kažkoks drauge noras, kad tos pasakos eitų tolydžio kylančia baime, kuri priėjus ribą, sakyčiau, sprogtų: žmogaus širdis ar visas pasaulis pavirstų į dulkes, į nieką.

Ir vieną taip vakarą, atsimenu, okupacijos metu³, kai vienuolikos gyvų daiktų šeima turėjo būti su viena karve, išėjo motina ir sako: Prakeikimas! margutė visai užtrūko… Tąsiau, tąsiau, užsitąsiau – išbėgo rasiukė, ir viskas… Senelis, kurs buvo koją palūžęs senatvėje, buvo paliegęs, tai vis gulėdavo ant trijų pagalvių pusiau sėdomis ir niekad neišleisdavo pypkės iš dantų, dažnai užgesusios. Pypkė jo buvo tokia lenkta, pintiniu cibuku, kurs lankstėsi (kalbant pypkė siūbavo), su antvožėliu, „kauniške“ vadinama. Jis buvo dusulingas ir kosėjo lyg malkas kirto ir spjaudė tokiais skrepliais kaip vyžomis. Spjaudė jis ne į aslą, kur būdavo tyčia papilto smėlio, bet ant sienos: jam ten buvo parankiau. Ir ko nedarė, bet jis vis savo, o spjaudavo aslon tik supykęs, bet tada į patį viduaslį. Jei senis spjaudavo į aslos pusę, tai nereikėjo jau eit į burtininką – visi žinojo, kad jis supykęs, kad jis kažkodėl rūgsta. Jis buvo netikras senelis, tik tėvui ir motinai dėdė, bet kaip aš tikro senelio neturėjau iš tėvelio pusės, tai jis man jį atstojo: sekė pasakas, pasakojo keliones, duodavo visokių patarimų ir t. t. Kai kas skaudėdavo, jis mane paguosdavo sakydamas, kad iki reikės vestis išgis ir panašiai. Mėgau aš jį, jis buvo tvirto būdo ir man atrodė, kad jis buvo kažkoks vyriškas, nors neturėjo nei ūsų, nei barzdos, žinoma, ir vaikų. Vieną kartą pavargėlė mus taip ir paklaus: „O kas tai moterėlei yra?“ Bet kai ta „moterėlė“ atsikrenkštusi į pusę aslos atspjovė, išsižiojo ir dusliai pasakė: „Ooo!“ ir nukreipė kitur kalbą. Senelio būdas atsispindėdavo ir jojo pasakojimuose: buvo labai afirmatyvus ir pasakojo, kas su juo pačiu nutiko ar ką žinojo iš tikrų šaltinių: o tie tikri šaltiniai buvo jo tėvo, motinos ir dar vieno kito pasakojimai, kita visa jis paduodavo kaip pasakojimą: nori tikėk, nori netikėk. Taigi senelis taip ir sako:

– Tai jau ir vėl žaltys galvijus suleido su to raganiaus.

– Ne, – sakau, – ir toj pusėj neganiau. Jų karvė visą laiką į margutę žiūrėdama bliovė nuo ežios.

– Aš taip ir sakiau… Ir oru atima.

– Pasakos, – pasakė tėvas, kuris iš principo nenorėjo jokiems burtams tikėti. Jis buvo perskaitęs vežimą knygų, tarpu jų ir Geručio Sodiečių dangų⁴. Didžiausi ginčai būdavo dėl to, ar žemė apskrita, ar paplokščia, ar žemė sukas, ar saulė bėga aplink. Tėvas aiškino pagal Gerutį, o senelis ne taip, kaip kiti, remdamiesi Šventuoju Raštu, ypač ta vieta, kur Jozuė sustabdo saulę (ne žemę!), bet paprastu savo blaiviu protu: jei ji suktųs, tai seniai jau būt sprandą nusisukusi. Arba: jei ji sukasi, tai kodėl miškai vietoje stovi ir t. t.

– Ne pasakos, Kazy.

– Pasakos, moterų prietarai.

– Nei prietarai, nei pasakos, o taip yra.

– Knygos rašo, o kunigas pasakoja, – norėjo pastot kelią tėvas.

– Ne viską, Kazy, knygos ir kunigai žino. Nėr didesnės knygos už gyvenimą. Aš tau nieko nesakysiu, ką girdėjau, bet tik tai, ką aš pats mačiau, nes ką nuo kito girdi, tai kaip ir knygoj skaitai, o ką pats matai, tai jau kita.

– Taip… bet ne oru, kaip sakai, atimt karvės pieną…

– Ak jau žinai, jie maitinasi ir katės, ir kalės, ir kitų pienu… Bet tu nežinai, ką jos daro, raganos.

Ir senelis pradėjo:

– Išjojau aš kartą, o tai jau bus geri šešiasdešimt metų, ir dar su geru kaupu – arklius nakties į Gumb­rinį. O nakties vasara – dvi pypkes išrūkei – ir nėr. Šviesu. Žvaigždės retos, tik pačios didžiausios žvilga. Mėnesio pati pilnatis, bet jis tik pro medžių šakas žvilgteli, ir viskas. Vagių gi tada buvo – nematytai. Tai, sakau, palauksiu saulės, o tada numigsiu, jau gi tik dieną, manau, neturės drąsos ir vagis arklio iš geležinių imti, ypač kad ir kelias į Baniškes čia pat. Guliu aš taip ant samanų kupsto, lyg ant patalų, pamiškėj kniūbsčias ir žiūriu, kaip arkliai ganosi, o ir jie po pūdymų arimo nukorę snukius snaudė. Jokio balso, tik kažkur, Užtakuose, šuniukas pusiau staugdamas, pusiau lodamas pasigirdo, bet ir tai nutilo. Ir užėjo tokia tyla, jog buvo miela ir šiurpu. Lengvas lengvas rūkelis vingerykštėse kilo. Man taip bežiūrint ir akys pradėjo lipti, o pagal žarą matės, kad pats vidurnaktis artinos. Prisikimšau pypkę, įsiskyliau ir prispaudęs vožtuvėlin pintį pradėjau traukt dūmą. E, sakau, nors miegas neims. Patraukiau vieną dūmą, kitą; lyg kažkas pasišastavo, lyg kažkas sukrizeno, ir vėl nieko. Man ir kvapą užėmė – ne tiek iš baimės, kiek iš žingeidumo. Laukiu – nieko. Po kiek laiko žiūriu – išlenda viena, kita, trečia… šešios: dvi senos, o keturios jaunutės, dar netekėję, iš rūkelio, visos nuogos, kaip pagimdytos, ir velka mėnesienoj per žolynus marškinius ir laikas nuo laiko nuo marškinių prikibusius žiedų lapelius brauko ir deda visos į maišelį. Nusispjoviau ir žiūrėdamas laukiu, o jos nieko nejausdamos eina taip marškinius vilkdamos pamiškiu į mano pusę. Jau ir veidus matau: visos, kad jos prasmegtų, iš Baniškių. Sakau, kad jas vėtra, kad tik jos ant manęs neužliptų, bet ne – praėjo per kelis žingsnius ir vėl į pievos vidurį pakuždomis krizendamos patraukė ir tik staiga, kai jos prie vingerykščių priėjo, sugiedojo gaidys. Taip visos lyg stirnos ir pasileido į Baniškių pusę. Nusispjoviau dar kartą ir manau: kokiam gi galui jos tuos marškinius po rasotą žolę vilko. Žiūriu, ir Raudis, šito žolininko tėvas dar, eina su makruotiniu ir žoleles murmėdamas skabo. Tik tada man toptelėjo galvon: taigi šiąnakt Joninių naktis. Ėmiau, net persižegnojau, ir mane toks šiurpas nukratė.

– Tai ką, manai, kad jos ten trūkžolio ieškojo?

– Galėjo jos ieškot, – spyrėsi mano tėvas, – o tos žolės nieko prieš Dievo galybę.

– Taigi, o būdavo, jei tik nuginsi karves, pauos Baniškių karvės mūsiškes, ir visoms telio karvėms pienas kaip ranka atimtas…

– Tai jau tu, dėde, manai, kad jos jau gali ir prieš Dievo valią?..

– Taigi kad tu nesupranti, Kaziuk. Jos eina su anuo, o ne su Dievu. Va, aš tau imsiu ir papasakosiu apie mano vaikystės draugą. Petras [neįsk. žodis] medžiot ir galva buvo pramušta, bet jam nesisekė. Medžioja jis su Pilionių tėvu dar. Tas keturis kiškius partįsia, o jis vis nieko. Jis ir klausia, kas gi čia galėtų būt: tam zuikius lyg kas stumte stumtų, o jis nieko, net niekui nieko neužeina. Tas jam taip ir sakys: nueik pas Raudį, kurs Ladukuose gyvena, ir jis tave pamokys. Nueina jis pas Raudžio dar senelį, nusineša gorčių degtinės ir skilandžio galą ir sako: pamokyk mane, tėvai, kaip medžiot reikia. Tas jam ir sako: gerai – pamokysiu, bet turi išpildyti šit ką: po ketvirties metų nueik išpažinties, priimk švenčiausią, bet užlaikyk jį burnoj ir tada pas mane ateik. Taip jis ir padarė. Nunešė jam viską. Raudis paėmė švenčiausią, išėmė iš rūbkubilio baltintos drobės rietimą ir įvyniojęs į vidų rietimu nešinas išėjo laukan. Veda jį, veda ir priveda tose pat Gumbrinio pievose prie ąžuolo, prie to paties ąžuolo, iš kurio tu klojimui šulus sutašei. Įlipo senis ir padėjo rietimą į dvišakį. Po to atskaitė nežinau kiek žingsnių ir sako: šauk dabar į rietimą ir man tada pasakysi, kas daugiau zuikių parsineš – tu ar Pilionis? Petras, a. a., nesakant apie jį blogo žodžio, mulkis ir prisidėjo šautuvą taikinti, bet žiūri, kad ąžuole, kur rietimas buvo padėtas, pasirodė jo mirę tėvas ir motina. Trenkė jis šautuvą ir be kepurės namo parbėgo. Po to jis apie medžioklę nė galvot nepagalvojo…

– Tai ir jo jau galva – kaip jį žemė po to galėjo nešioti? – pasakė mano tėvas.

– O ar jis žinojo, ką tas nedorėlis [su] švenčiausiu veiks?

– Vis tiek jis turėjo žinot, kad negerai burnoj užlaikyt?

– Galop aš tik sakau, kaip buvo. Tegu gi jį dabar Dievas teisia. Žmogus graužėsi visą gyvenimą ir kunigui per išpažintį sakė. Bet tu pažiūrėk į medžiotojus – jie vis vaikščioja su šautuvais per pačią sumą, kai kiti meldžiasi. Tai ko jie ten tyčia laukuose ieško? Pasakysi, Dievo? Ne, jie anam sielą pardavę.

– Taigi, bet tiems, kur sumos neboja, ir atsitinka, kad juos Dievas nubaudžia ir čia, žemėje. Sako, nė nežinau dabar kurioj parapijoj buvo atskalūnas, bet toks, kai žmonės dirba, jis valkiojasi ar šiaip tipso, o kai tik žmonės bažnyčion, jis už darbo. O jo daržas prie pat bažnyčios. Gerai sako, kad kuo arčiau bažnyčios, tuo toliau Dievo. Taip jis per pačią sumą šienauja, pusto dalgį, net skrindu girdėt. Pakylėjimas, girdi, skambina, bet jam nė sustot atsidust nerūpi. Šienauja jis taip, šienauja, o jo pradalgiai sueina į upelį. Prieina jis prie upelio, žiūri – didžiausias lydis guli kaip malka pakrašty ir šildosi prieš saulę. Jam topt galvon, kad dalgiakočiu jis jį nudurs lyg žeberklu, prieina pamažiuku prie lydžio, o tas iš vietos nejuda. Nutaiko kaip reikia ir jau kad durs, ir rado jį ten negyvą perpjautu dalgiu kaklu ir pamautu dalgiakočiu lydžiu. Mat jis nebuvo pastebėjęs, kaip laikė dalgį, o jis buvo kaip tik atsisukęs į sprando pusę.

(Roquebrune Cap Martin, 1942-03-20)

[VARPAI]

Šiandie man taip liūdna. Liūdesys kažkoks fiziškas, skaudus, geliantis. Lyg aš ko netekau, lyg kažkas baisu turėtų įvykti. O tai bent man asmeniškai negali įvykt, aš esu tikras, aš tai žinau. Kadangi aš negaliu dirbti, o gult iš principo negulu, nes anksti, tai noriu užrašyt mano šviesiausį atsiminimą. Pavasarį, pusiaugavėnį.

Buvo dvi trobos miestely: senelio – dūminė ir mūsų – tada nauja, šviesi, susenusi dabarykštė. Jos buvo priemenėm sudurtos. Mūsų į vakarus geru galu, senelio į rytus. Užu Kokalnio visada skambanti tėvo kalvė; vakaruose į kalną atsišlieję klojimas ir tvartas. Vidury kiemo svirtinis šulinys. Ant senelio trobos stogo nukarę dūlelės ir dviejų alyvinių (rodos, vienas vynuolinis, kitas alyvinis medis – neatsimenu) šakos. Senelio trobos aš nemėgau. Jos vidus buvo aitrus nuo dūmų, be to, ji buvo tamsi: medžių šakos tamsiojo, o be to, dūmų gliaumėm sienos apkrekėję, atrodė, lyg matiniu šilku būtų klotos, žvilgėjo juodai ir drėgnai it šilkas.

Trobos gale buvo patiestas prie pamato rąstas. Ant to rąsto aš sėdėdavau su seseria Veronika. Kartais ir senele. Senelis dar tada nebuvo palūžęs kojos ir jis dar dažnai namų nevaidė. Keista, tada aš tėvo bijojau, jis visada buvo geras, tik gal ne taip sentimentalus, kaip dabar (Dieve, jis dabar rūpinasi!), aš bijojau, kad jis vis suodinas, būdavo, iš kalvės ateina.

Tąsyk buvo pusiaugavėnis. Kovo mėnesį. Diena be galo saulėta ir šilta. Man buvo ne daugiau kaip penkeri ar šešeri metai.

Beje, aš ne viską dar nupasakojau. Gale trobos, per kokį dvidešimtį žingsnių, tekėjo upelis Praviena, raudonu it stipri arbata vandeniu. Nuo trobos ėjo takelis iki upelio ir per upelį lieptas, po lieptu tamsi sietuva, po dideliu dideliu gluosniu. Anapus upelio gražiai nuaugęs vidutinio senumo beržas, į beržą ir į gluosnį buvo prikalta liepto atrama. Pro to beržo šakas matės bažnyčios skliautas su spinduliuojančia akim ir varpinė. Toliau į šiaurę Šinkūno, Kunigo kalnai. Šiaurės vakaruose Saulėtekis ir malūnas; vakaruose šilelis, kur aš, klausydamas pasakos, matydavau Eglę, karalienę, keikiančią dukterį. Tos eglės dabar nėra, ji buvo, tiesa, kažkaip „energinga“, ir kiek aš tą vaizdą atsimenu, ji nelabai atitiko pasakos karalienę, bet ji buvo vyriausia eglė visame šilely. Pietuose Kokalnis, nuo jo matėsi Nemunas, Žiglė, Kampiškės, kur aš gimiau, Skaratkalnis su kryžiumi, kur aš praleidau šešeris piemenystės metus ir visas atostogas, iki pernykščių imtinai.

Mano tėvas pasiuntė sulos pažiūrėtų. Praviena šniopais nešina tekėjo. Ir šit netol beržo radau lapelį, pusę lapo: „Gale sodžiaus tekėjo upė, už upės juodavo miškas. Miškan mes eidavome uogautų, grybautų, riešutautų…“ Aš nemačiau tokios gražios šalies, kaip šita, elementoriaus išplėšto lapo. Šilelis man buvo mažas. Tiek jo tesimatė. Šis kilometrų kilometrais ėjo, bet aš nežinojau. Ir man pasidarė taip liūdna, kaip šiandie, kad neturėjau su kuo šilan eina. Po to atsiminiau, kad tėvas sulos laukia. Nešdamas sulą, aplaisčiau seserį, ji pradėjo verkt. Palikęs sulą tėvui, išėjau sesers nuramintų, bet ji jau neverkė. Man pasidarė smagu, kad ji neverkė. Pasiūliau gainiotis, leisdamasis sugaunamas: ji krykštė, kvatojo užklakdama. Po to, numetę kurpeles, gainiojomės iki užtroškimo. Tik staiga pasigirdo varpas, kitas, trečias. Širdis blaškėsi, o aš norėjau, kad ji sustotų, idant, rodos, imt nuplaukt, nubanguot tuo saukiančiu balsu (saukiančiu, ne šaukiančiu). Stovėjom išsižioję ir vienas į kitą akis išvertę su seseria, galop ji neišlaikė, nusijuokė, pasakė: „Bažnyčia skamba!“ ir pasileido pirkion: „Bobut, skamba! Bobut, skamba!“ plyšdama. Aš bėgau paskui. Senutė su motina sėdėjo ant slenksčio. „Pusiaugavėnio skambina“, – motina pasakė. Senelė glostė seserį.

Skambėjo ilgai, nustojo, vienas, lyg užsimiršęs, dar atsiliepė – o man ausyse skambėjo ir skambėjo. Skambėjo net kai senelė vaišino blynais, po to mus vaišino ir motina. Aš po to išėjau vienas, atsisėdau ant rąsto, kur buvo trobos gale, ir troškau, norėjau, kad skambėtų varpai, kad skambėtų visą gyvenimą, visiems. Išsiėmiau iš kišenės lapą, apie mišką, ir tris kartus perskaičiau. Sesuo pro tvorą krizeno: „Nepagausi, nepagausi, nepagausi!“ ir pasileido takeliu, bebėgdama parvirto, bet juokės, juokės… it varpelis, it nežinau kas.

(Grenoblis, 1940-05-28)

[draugai]

Pirmasis man artimesnis draugas buvo trejeta metų jaunesnė sesuo Veronika. Turėjau vyresnį brolį. Mudu skyrė tik dveji su kieka metų, bet jis nuo mažens buvo uždaresnis ir nei pats artimesnės draugystės neieškojo, nei kitų arti nesileido. Brolių, seserų tarpe visada pabrėždavo savo vyresniškumą. Būdavo, jei kuris nors dėdžių ar senelių atnešdavo lauktuvių saldainių ir ne jam pirmam paduodavo, tai neimdavo. Dažnai pasigesdavau ir tebepasigendu jo tvirto būdo.

Mažas jis turėjo draugą. Ir aš gal būsiu priežastis, kodėl jis iš mažens pradėjo niekuo nebepasitikėti. Mūsų parapijos bažnyčioje žinomi Trakinės atlaidai, ir 8 rugsėjo, būdavo, suvažiuoja žmonių iki ketvirtos parapijos spinduliu. Mūsų kiemas buvo erdvus ir per Trakinę, būdavo, privažiuoja pilnas vežimų tolimesnių ir artimesnių abiejų šalių giminių. Kartą kaimyno vaikas, brolio draugas, pastebėjo, kad du mano dėdės buvo atvažiavę su puikiomis žalvarinėmis sagtelėmis ir grindelėmis [papuoštais] pakinktais. Jie peiliukais išpjaustė viską, kas žibėjo, kadangi ir aš visur juos sekiau kaip šešėlis, tai net pasileidau į dūdas, kad ir man nors porą grindelių duotų. Aš tas grindeles, nei žiedus, susivėriau ant pirštų ir nuėjau savo papuošalais pasigirti seneliui, tas manęs paklausė, iš kur aš esu gavęs, o aš ir pasakiau. Pakilo troboje sąmyšis. Šoko prie pavalkų, ir pasirodo, kad net trys naujutėliai pavalkai nudailinti. Suskato brolio ieškoti, bet tas gintis. Na, jį lupo. Šoko pas kaimyną, kurio sūnus buvo pramatorius, bet šis viską suvertė broliui. Nežinau, kaip ten ta didžiųjų byla baigės: aišku, tėvas turėjo atlyginti, bet brolis nuo tos dienos su kaimynuku buvo nepažįstamas. Ir kiek mano atmintis siekia, daugiau draugų neturėjo. Tad aš neturėjau nei vienmečio, nei vyresnio [draugo] berniuko. Liko sesuo. Aš su ja bėgiojau Kokalnio keliais ir Papravieniais.

Man septintuosius bebaigiant miestelis išsiskirstė vienasėdžiais. Trobas tik rudeniop perkėlė. Aš gindavau su broliu galvijus į būsimą sodybą, kur mes turėdavome praleisti visą dieną. Kad mums būtų kur nuo lietaus pasislėpti, tėvas sukalė iš lentgalių palapinę, kurią mes įsirengėme kaip trobelę. Brolis dar išsipjovė peiliuku du langučiu, įsitaisė duris ir net su užraktėliu.

Vieta pakili. Prieš saulėtekį rytuose matėsi Vilniaus kalneliai, o vakaruose baltas Pažaislis. Bet nyku, nyku. Vieškeliu kas nors pravažiuodavo ir vėl nieko. Paleidau brolį, suvaręs galvijus apytvaran, namo. Mūsų trobelė turėjo suoliuką ir samanom klotus guoliukus. Likau vienas ir pradėjau verkti. Staiga girdžiu, kažkas rėkauja. Pasirodė keturi didesni vaikai ir penktas, dar mažesnis už mane. Atėjo, prigąsdino mane, išvaikė iš apytvaro galvijus ir nuėjo. Mane apėmė tokia baimė, kad negrįžtų vaikai ir aš laukiau nekantriai brolio. Sugrįžo brolis. Viską papasakojau. Pagalvojo jis, užrišo po mazgą viršaus botagėliams ir nunešė pamirkyti karvėms girdyti iškaston duobutėn; suvarė gyvulius apytvaran, nes šešėlis rodė, kad dar per anksti ganyti. Suėjom savo „triobon“ ir valgova, jis buvo pietų valgytų. Bevalgydami girdime: akmuo kaukšt ir atsimušė į sieną. Brolis išsižiojęs klausė, bet ilgai klausyti neteko laukti, nes akmenukai vienas po kito nesustodami krito. Brolis pažiūrėjo per langutį. Pamačiau, kad jo veidas lyg nusigandusio ar susirūpinusio, ir pradėjau verkt. Brolis skaudžiai niuktelėjo pašonėn ir pasakė, kad jei aš verksiu, tai jis mane vieną išstums laukan, o pats liks viduj. Baimė man žadą užėmė.

Greit jie pristigo svaidmenų. Kažką ilgai barėsi ir ginčijosi, galop visi šoko bėgt prie mūsų „namelio“ ir jį versti. Girgždėjo lentukės, ir jie jį net šiek tiek nuo žemės pakėlė. Brolis įspraudė man mano botagėlį, pasiėmė savąjį, ir išsprukome lauk. Aš nei nemaniau, kad brolis taip narsiai puls prieš tokį būrį vaikų. Pirmiausiai jis kirto didžiausiam per nuogas blauzdas, tas susisuko į mazgą ir žemėje rėkė. Brolis kapojo ir kitus. Gi žiūriu, kad vienas ir man kirto per vidupetę. Užsimojau ir aš, bet mano priešas užsimojo tuo pačiu metu ir mūsų botagėliai susimezgė. Nežinau, kaip ten buvo nei kaip galėjo būti, bet aš ištraukiau iš rankų jo botagėlį, nors buvo už mane stipresnis. Jis pradėjo bėgt, o tas mažas vaikas baisiausiai verkdamas bėgo paskui. Perlaužiau ištraukto botagėlio botkotį, kad kas nepasinaudotų, ir puoliau gelbėti brolio, kuris jau buvo vienas prieš tris prie sienos priremtas. Aš pradėjau švaistytis botagėliu iš užpakalio, kirsdamas kur pakliuvo net ir per kepuraites. Vienas jų šoko ant manęs, pasimušė žemėn ir pradėjo nagais man draskyti veidą. Kaip buvo broliui, aš nemačiau, tik staiga pajutau vienu metu, kad suspurdėjo mane užgriuvusis ir pašonėje nusmelkė karštis. Tai buvo brolio botagas, kuris pakėlė ant kojų mane parsimušusįjį. Jis pakilo ir man dar betįsant žemėje nukūrė it akis išdegęs.

Brolis man griežtai draudė ką nors apie tai namie prasitarti. Aš buvau kruvinas, brolis nuplovė man veidą ir pasakė, ką sakyti namuose, jei klaus.

Paskui su tuo mažu vaiku aš draugavausi, iki gyvenau tėviškėje. Iš tos draugystės išeitų ištisa vaikų literatūros knygelė, bet ji nebuvo pavyzdinga, ta istorija, dėl to apie ją nekalbėsiu.

Aš turėjau kitą ilgų metų draugą, kuris, deja, su literatūra neturėjo nieko bendra, nors per mane susitikdavo su rašytojais. Dažnas klausdavo, kas jis toks, ką rašo. Ir visi stebėjosi, kad jis nieko nerašo. […]

Draugams aš daug kaltas. Jie man padėdavo rasti išeitį iš keblios padėties. Mano krašto berniukas Puras (iš Leliušių) mane sulaikė gimnazijoje, o maniau, kad jokia jėga manęs joje nepririš. Aš sutikau su visa kuo mokomu, vergiškai viskam pasidaviau, net ir vokiečių kalbai, bet vieną kartą klasės globėjas pasakė, kad nusipirktume paišybos sąsiuvinius, paišelius ir trintukų. Rytojaus dieną atėjo aukštas sausas mokytojas, nešinas dideliu baltu kubu. Pažiūrėjau į klasę: visi mokiniai ištiesę rankas, primerkę akį matuoja šiaip ar taip tą kubą, o mokytojas aiškina šešėlius. Man nusiminimas taip nusmelkė širdį, kad visi pabūklai iškrito iš rankų ir aš tik sėdžiu ir galvoju, ar dabar, ar po pamokos viską mest ir bėgt į tėviškę. Nutariau palaukt pamokos galo. Priėjo mokytojas ir piktai paklausė: „O tu ko lauki, kodėl nepaišai?“ Atsistojau ir visomis galiomis laikydamas ašaras ištariau: „Aš… aš… nepaišysiu… aš negaliu, nemoku…“ Klasė juokėsi. Mokytojas jau nepiktai pasakė: „Tai dabar gražiausia. Paišyk, ką matai, ir viskas“. Jis man sustatė pagrindinius taškus, pamokė, kaip matuot, ir nuėjo. Aš sėdėjau. Priėjo prie manęs Puras, drąsiais brūkšniais nubraukė kontūrus, parodė, kaip daryti šešėlius, bet aš buvau rezignavęs, nes man atrodė, kad tai daugiau, nei mano jėgos neša. Po pamokos priėjo Puras prie manęs, ir sakau jam: „Ne, nieko nebus, aš einu namo“. Jis mane pradėjo ramint, pažadėjo man padėt ir prašė, kad aš tos kiaulystės nedaryčiau, nes niekas į paišybos pamokas rimtai nežiūrį. Esą vieni juokai. Pasikvietė pas save, išdailino mano kubą taip, kad buvo dar gražesnis ir baltesnis nei tikrumoje. Pavaišino dar ir palydėjo iki senosios rinkos. Aš eidamas vienas namo galvojau, kad ir Leliušiuose atsiranda geras žmogus, o mat mano krašte buvo žinomas tokis posmas:

Gastilonys – geri žmonys,

O Leliušiai – šiaudadūšiai.

Gastilonys – mano tėvo tėviškė, o Leliušiai – sodžius prie Strėvos, kuriame buvo tik dvi pavardės: Purai ir Drumstai. Jie buvo stačiokai, bet nuoširdūs žmonės. Prisimenu, būdavo, grįžtančius iš mokyklos tik leliušis užvijęs pavėžindavo. Kartą mus vežė jų nežinau nei kuris, Puras ar Drumstas, privažiavus Skaratkalnį išlipo iš rogių, ir mes visi ritomės bėgti į kalną, bet jis tarė: „Vaikai, lipkit rogėsna, kumelai vudega (uodega) nenutrūks!“

Grįžtant prie Puruko, jis tik tuos metus gimnazijoje tebuvo, nes jo tėvai galvojo, kad dvi klasės, kad ir ne mokslo kraštas, bet labai daug… Purukas geriausiai paišė tai, ką duodavo mokytojas, bet klasėje buvo nedidelis papuręs vaikas, kuris nieko daugiau neveikė, kaip tik piešė. Aš nemačiau tokios stiprios fantazijos vaiko, kaip tas juodas, nedidelis ir smulkus berniukas. Visi jo sąsiuviniai ir juodraščiai buvo sudėtingi paveikslai, dažniausiai mūšiai. Vytį jis nupiešdavo per dvi minutes ir vis pradėdavo nuo paskutinės žirgo kanopos. Nieko jis netaisė, trintuko nei neturėjo. Viską pradėdavo iš apačios nuo detalių: kojos, kanopos, rato, ir stebėdavais, kad visa turėjo proporcijas, kad paveikslas, lyg šąlantis langas, iš apačios į viršų augo nuostabiausiomis linijomis. Jis buvo taip nežymus, kad kai jis dingo, o dingo net metų nebaigęs, niekas net vardo neatsiminė. Greičiausiai jis bus miręs, nes liguistai atrodė.

Ketvirtoj klasėj pasirodė trys nauji žmonės: Juodelis⁵, Žakevičius⁶ ir Mironas (Romualdas), poetas, sekančiais metais miręs vidurių šiltine. Į tas detales leidžiuosi, kad nuo tada ir prasideda mano poeto kelias.

Svajot apie rašymą aš nė nesvajojau, bet buvau bandęs versti Šekspyrą, Maine Read⁷ ir daug daug buvau skaitęs. Dėl to pradėjau leistis į kalbas su pranašesniais draugais. Jis [Mironas] buvo gana keistas: trupučiuką lyg pablyškęs, visada rimtas, mirkčiodavo akis, ir jautėsi, kad visa kuo, ką jis kalbėdavo, pamokas atsakydavo ar šiaip ką pasakydavo, būdavo labai tikras ir kategoriškas. Jo kalba būdavo kažkaip ritminga, trumpa, aiški. Jis, kaip ir Žakevičius, buvo grįžę iš kažkurio ten Ukrainos miesto. Jau jis turėjo šį tą parašęs. Bet tai sužinojau, tik kai jis mirė. Paliko pluoštelį eilių ir nebaigtą scenos veikaliuką, kurį po jo mirties scenos mėgėjų kuopelė buvo pastačiusi. Jo atminčiai Juodelis suredagavo hektografuotą leidinėlį, kur buvo jo dalykėlių ir draugų šis tas parašyta. Juodelis spyrė ir mane šį tą parašyti: aš ten parašiau porą lapelių apie pavasario gėlę primulą⁸.

Tai ir buvo debiutas 1924 metų pradžioje. Eilėmis pradėjau rašyt tik po poros metų: 7–8 klasėj, kai atsirado toje pat mokykloje kitas poetas – Antanas Miškinis. Niekas nėra pranašas savo šaly. Pirmąkart aš jį pamačiau rūbinėje: žiauriai sulankstyta uniformine kepuraite, chaki spalvos kareiviška miline su papirosu dantyse bedūkstantį. Jis man padarė bjaurų įspūdį, nežinojau, kas toks. Pryšakiniai dantys susipynę, didelės akys, moteriška maža, geležiniais pirštais ranka. Buvo jų ten visa šutvė rytiečių atplūdusi: Miškinis, Pulgis⁹, Furmančigovu pramintas, ir Petrėnas. Visi originalai, padaužos.

Juodelio gengė buvo rimta, akademiška. O čia žmonės ėjo su dulkių debesiu. Visi jie man nepatiko.

Aš tada gyvenau Šančiuose, Vandens gatvėje. Gyvenau pas batsiuvį vokietį, prigyvenusį su savo tikra dukteria du sūnu, tada jau vagiliavusiu. Dažnai iš kažkur atsirasdavo jo tikroji pati, jis ją gindavo iš kiemo apsiginklavęs kuriuo nors kurpiaus įnagiu: yla, plaktuku, ypatingu odos apsodu kurpių peiliu, o kartą net ant kurpalio užtraukta pušnimi. Kurpiaus sūnus kartą apiplėšė karo intendantūros traukinį. Tardė, policija landžiojo, ir aš turėjau apleisti tą vienintelį kambarėlį, kurį buvau turėjęs vienas, anksčiau ir vėliau vis tekdavo gyvent su kuo nors bendrai iki universiteto ir tarnybos ir persikelti pas savo pusbrolį policininką, parsivežusį iš Odesos rusę pačią. Bjauresnės moters nei išvaizda, nei būdu aš nei prieš tai, nei po to nesu sutikęs. Ji beveik neturėjo nosies. Akys lyg lenton įspaustos, tik ant viršutinės lūpos buvo išaugęs grybelis su atsakančiomis skylutėmis. Aš ja neturėčiau skųstis, nes man ji buvo gera ir iki siaubo švari. Pusbrolį, savo vyrą, ji valgė be duonos, be druskos. Net mano dėdė stebėjos, kur jis tokią bjaurią raganą galėjo rasti? Tiesą pasakius, ne kasdien tokią ir sutikt galėjai. Jos būdą galiu apibrėžti dvejais iš daugelio atsitikimėliais. Kartą per žiemos šalčius naktį išgirdau daužomus langus. Ji juos šluotos kotu metodingai dūrė: stiklas po stiklo, langas po lango. Persigandau, kad ji ir man [trenks]. Įeina ji į mano landynėlę tik su užuolaida – be durų, išduria langų stikl­us ir sako man rusiškai: „Mačiau tavo brolį su merga gatvėje, ir tu toks, jei dabar dar nesi, tai toks būsi“. Ir taip bekalbėdama nuėjo į spintą, išėmė savo kailinius, užklojo: „Kad ne­nustiptum dabar, o rytą pažiūrėsi, aš jus abu iš namų išvysiu“.

Išvyt ji manęs neišvijo, aš ten pragyvenau iki pavasario. Vandens gatvė po lietaus nestigdavo vandens, ir kartais ja beeidamas turėjau karstytis tvoromis, nes vandens ir purvo pakraščiais būdavo iki kelių. Tai visa prisimenu ne tik kalbėdamas apie save, bet ir apie laiką. Kaunas augo ir buvo baisi butų stoka. Dėl to ir Miškinis gyveno kažkur palei Panemunės tiltą. Nei aš jo neužsivedžiau parodyti, kaip gyvenu, nei jis manęs, nes nebuvo kuo nei vienam, nei kitam didžiuotis. Mes susitikdavova Juozapavičiaus prospekte, prie kareivinių, ir drauge pasivaikščiodavova. Jis man buvo artimesnis už kitus draugus, nes buvo, kaip aš, sodžiaus vaikas, be to, jam buvo artimos literatūrinės temos. Aš nuo klasikų buvau priėjęs romantikus: anglus, vokiečius, prancūzus, lenkus, rusus… Jis rusuose jautėsi kaip namie. Daugiausiai apie šiuos ir kalbėdavova. Deja, tai buvo paskutiniai romantikų metai. Jau kitąmet prasidėjo simbolistai: Balmontas, Baltrušaitis, Biely¹⁰ ir Eseninas. Dar vėliau Rilkė ir Pasternakas. Ir tik universitete lenkų naujieji: Tuwim, Lechoń, Wierzyński, o per juos Rimbaud, Verlainas, Claudel, Baudelaire, Romainsas¹¹ ir kiti.

Jei dabar jaunas daugiau ar mažiau egzistencialistas, tai tada žmogus paklysdavai įvairių įvairiausiuose izmuose, kurių greit neliko nei kvapo, ir greičiausiai net ir kruopštus literatūros istorikas nepajėgs jų sukataloguoti, nežiūrint, kad tie tušti puodai labai garsiai savo laiku skambėjo. Kiekvienas turėjo individualią mokyk­lą, o poezija anuomet buvo daug gyvastingesnė negu dabar, tai mokyklos daugiausiai poezijoje ir reiškėsi, nekalbant, žinoma, apie kitas meno šakas, bet galiu rimtai tvirtinti, kad poezija mokyklomis teturėjo sau lygių tik tapyboje ar skulptūroje.

Jei Rilkė ir Pasternakas mane stebino, tai trenkte pritrenkė Poe. Daug yra gražios ir nuostabios poezijos, bet aš niekur jos taip tyros ir netarpiškos nemačiau, kaip tūluose Poe dalykuose. Man pasimatė kažkas taip platu, kaip kartą palei Roanne¹², traukiniui užvažiavus ant kalvos atsivėrė visas Centralinis masyvas, pamėlynavusiais nuostabiais ugnikalnių konais palaipsniui kopiąs į dangų. Norėčiau dar kartą pamatyt tą vaizdą, kaip norėčiau dar kažką paskaityt naują kaip Poe.

Poe man buvo kaip piešimo pamoka. Nukrito mano rankos: ne, aš nerašysiu niekad. Aš jį rodžiau Juodeliui. Tas pakraipė galvą. Kažkuris tabokius pasakė: skysta. Aš nieko nesupratau. Tik po kelių metų Miškinis nešiojos su „Annabel Lee“¹³.

Bet iš tos kryžkelės mane išvedė Miškinis. Jis tada jau rašė. Rašė apie miestą: skverus, bulvarus, aikštes, asfaltus… Dieve, koks mane viso to ilgesys apimdavo, kokia nostalgija. Kaune, man rodėsi, viso to nebuvo, o jis gi tuo labiau nei Utenoj, nei visa paplente iki Kauno to nematė. Kur nūnai Vienybės aikštė, buvo arklių prekyvietė, tūlomis dienomis bliaunanti, žviegianti, žvengianti ir šaukianti, kvepianti gyvulių mėšlu, gyvulių ir žmonių prakaitu ir degtine. Apsukui rinkos buvo lūžtančių smuklių. Alėja su apskurusiomis liepomis… Tai ir viskas.

Kauną pamėgau grįžęs iš užsienio, bet tą, Daktaro Kripštuko¹⁴ Kauną, nes tik ten jis panašus į miestą ar miestelį. Taigi Miškinis mane nustebino savo diapazonu: bulvarai ir Džeko Londono aistros:

Vėjas per naktį pragarą kelia

Lapuos žaliuos,

Kūnai per naktį dega aistroje,

Dvasia šiurpuliuos.

Ir kai aš pasižiūrėdavau į Miškinį, į tą smulkų berniuką-jaunikaitį, tai užsikrėsdavau jo ūpu: buvo jame kažkas gališko, aštraus kaip strėla. Atsistodavo jis, išmesdavo šalin koją, pamodavo ranka, jis būdavo poetas, kokių nedaug literatūros istorijoje, bent man taip atrodė. Poza? Galbūt? Bet susivaikyk, kur jo poza, kur prigimtis. Gal kaip tik poza ir yra jo prigimtis.

Mudu draugavova dvylika metų! Jis mane savo šaunumu užkrėtė. Galimas daiktas, kad jo many buvo. Juk ir aš dar vaikas protarpiais mesdavau viską kaip paskutinės laimės kortą. […]

 

¹ Tekste – „sūnų“, tačiau toliau kalbama apie du sūnus ir dukterį.

² Baigiamoji teksto atkarpa ranka įrašyta mašinraščio paraštėje.

³ Turimas omenyje Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis.

⁴ Jono Balvočiaus-Geručio (1842–1915) perdirbtas astronomijos žinynas Sodiečių dangus (1909).

⁵ Petras Juodelis (1909–1975) – dailės istorikas, literatūros kritikas, neoromantinio Pjūvio žurnalo (1929–1931) iniciatorius, vėliau patyręs nacių ir sovietų represijas.

⁶ Stasys Žymantas (Žakevičius) (1908–1973) – teisininkas, vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių.

⁷ Turimas omenyje populiarių nuotykinių romanų autorius Thomas Mayne Reidas (1818–1883).

⁸ Turima omenyje raktažolė (lot. Primula).

⁹ Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius) (1907–1970) – prozininkas, žurnalistas, vertėjas.

¹⁰ Andrejus Belas (tikr. Borisas Bugajevas) (1880–1934) – vienas žymiausių rusų poetų simbolistų.

¹¹ Minimi XX a. trečiame dešimtmetyje gimnazistų skaityti lenkų ir prancūzų poetai: Julianas Tuwimas (1894–1953), Janas Lechońis (1899–1956), Kazimierzas Wierzyńskis (1894–1969), Arthuras Rimbaud (1854–1891), Paulis Verlaine‘as (1844–1896), Paulis Claudelis (1868–1955), Charles‘is Baudelaire‘as (1821–1867), Jules‘is Romains‘as (1885–1972).

¹² Roanas – miestas Prancūzijos Luaros departamente.

¹³ Vienas žymiausių Edgaro Allano Poe eilėraščių, sukurtas 1849 m.

¹⁴ Aliuzija į Kaupo literatūrinių pasakų rinkinį Daktaras Kripštukas pragare (1948).