ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Hedwig Pringsheim
DATA: 2013-09
Bairoitas kadais ir dabar
Hedwig Pringsheim
Praėjo jau penkiasdešimt ketveri metai, kai pirmą sykį buvau Bairoite. Taigi, esu iš tų legendinių seniausių žmonių, mačiusių ten pirmuosius „Nibelungų” pastatymus 1876 metais. Tai, kad mano tėvas, o ir būsimas vyras dalyvavo dedant kertinį akmenį 1872 metais, nėra mano nuopelnas. 1876 metais buvau jaunutė aktorė Meiningene, kai mano tėvas, artimiausias Wagnerių šeimos draugas, Wagnerio draugijos Berlyne pirmininkas ir aistringas Richardo Wagnerio meno, kuriam tuomet dar buvo tiek daug priešiškumo, propaguotojas, būdavęs Bairoite per visą festivalį, gavo kvietimą ir man.
Tėvas kasdien buvo kviečiamas pietų, tad savaime suprantama, kad tą Bairoite praleistą savaitę buvau kviečiama ir aš. Šeima paliko tikrai jaukų, smagų įspūdį. Richardas Wagneris kalbėjo grynų gryniausia saksoniška tarme ir pasakodavo visokias linksmas istorijas; ponia Cosima, išties grand dame, vadovavo gracingai ir užtikrintai; iš vaikų per pietus dalyvaudavo tik jų vyriausioji dukra Daniela, tuomet dar mergaičiukė, kiti buvo per maži (juk Siegfriedui tebuvo septyneri) ir pasirodydavo tik trumpam. Ryškiai prisimenu, kad, kai Daniela atostogoms pasibaigus turėjo grįžti į pensionatą Drezdene, mama, kaip ir dukra, atsisveikindama tikrai verkė.
Tačiau vakariniai priėmimai Vanfrydo viloje buvo labai įdomūs ir puikūs; ten galėjai išvysti viską, kas gera, gražu ir brangu. O tai šį tą reiškia; mat tuo metu Bairoitas dar nebuvo pamėgta Marienbado ir Kisingeno kurortų svečių iškylų vieta, kaip vėlesniais metais, kai turistų kostiumai užgožė ir visą smagumą, ar, kaip yra šiandien, vieta, kur susirenka labai gausi tarptautinė publika, priviliota Cook ar amerikietiškų agentūrų; ten buvo muzikos ir intelektualų pasaulio elitas, godžiai, su pamaldumu ir pagarba sugerdavęs šį nuostabų potyrį kaip unikalų ir dar nebūtą dalyką. Juk kiekvienas už porą šimtų markių auką galėjo tapti „patronu”, taigi ir klausytoju; tačiau ir „patronai” atsirasdavo beveik vien tik iš tikrai besidominčiųjų; vargu, ar tuo metu būta Wagnerio snobizmo. Įžengti į teatrą nešventiškai apsirengus būtų buvę nederama.
Prisimenu vieną vakarą, kai nuostabiai grojo šeimininkų tėvas ir šešuras Franzas Lisztas. Sėdėjau gretimame kambaryje su neapsakomai gražia grafaite, tikra aukštaūge Hildegard Usedom, be manęs, matyt, vienintele jauna mergina toje draugijoje, ji visai nesidrovėdama ir taip nederamai garsiai su manim plepėjo, kad staiga susijaudinusi įžengė ponia Wagner ir prispaudusi pirštą prie lūpų piktai paprašė mūsų tylos. Man buvo baisiai nesmagu, užtat grafaitė Hildegard sušnibždėjo: „Juk matyti, kad ji nėra geros kilmės.” Dieve mano: nors j o s tėvas ir buvo Prūsijos pasiuntinys Florencijoje, bet juk ponia Cosima buvo Franzo Liszto ir grafienės d’Augoult dukra, juk tokia kilmė vertintina aukščiau negu tūlos „apatiškame vedybiniame guolyje” pradėtos grafaitės. Toji pati Hildegard po „Valkirijos” tarė pro ją einančiai poniai Wagner: „Ak, gerbiamoji, aš taip verkiau!”, ir išgirdau, kaip toji atsakė grafaitei: „Tik žiūrėkit, kad ir Jums taip nenutiktų.” Taigi, gerbiamoji kartais ir pajuokaudavo.
Tą įsimintiną vakarą Vanfryde buvo daug įdomių žmonių: mano darbdavys Meiningeno kunigaikštis su žmona, ponia von Schleimitz, nuostabiai graži grafaitė Dönhoff (dar ne kunigaikštienė Bülow), grafas Dankelmannas, taip nuostabiai dainavęs Zygfrydo atsisveikino dainą „Dievų sutemose”, Riemannas, Betzas ir daug kitų.
Tačiau mažojo dr. Alberto Pringsheimo, su kuriuo ką tik buvau slapčia susižadėjusi, nebepakvietė, nors jis nuo pat pradžių buvo tarp aistringiausių, uoliausių ir veikliausių vagneristų. Maestro leido jaunajam gerbėjui lankytis visose repeticijose, eidavo su juo į ilgus pasivaikščiojimus, per kuriuos išties intymiai kalbėdavosi, tiesiog susidraugavo su juo, kiek leido amžiaus ir to, kas gyvenime pasiekta, skirtumas; bet paskui įvyko toji „Schopenhauerio” istorija, ir visas puikumas baigėsi. O viskas susiklostė taip:
Pas garsųjį „Angermanną”, aludėje, kur rinkdavosi visi, kas buvo bent šio to verti – menininkai, žurnalistai ir panašūs aukšti ir aukščiausi ponai – vieną vakarą toks kritikas iš Berlyno ėmė laidyti piktas pastabas apie Wagnerį: visas tas Bairoitas esąs grynas akių dūmimas, jis apsiimąs vienu vieninteliu Štrauso valsu nuvilioti visą tą šutvę nuo Teatro kalvos, ir taip toliau tokiu pat tonu. Jaunasis dr. Pringsheimas, kurio švenčiausi jausmai buvo giliai įžeisti, pareiškė nebenorįs daugiau nė girdėti tokių daugiau nei nederamų šnekų, į šį susirėmimą įsiterpė ir toks profesorius Leo iš Berlyno, išvadino entuziastą bailiu, mat gindamas visą vagneristų šutvę šis užsipuolęs vieną žmogų, o kai po apsižodžiavimo profesorius iš Berlyno paklausė dr. Pringsheimo, kelintą stiklą alaus tasai geriąs, nes jam ir vieno atrodo esą per daug, o kažkas dar riktelėjo: „Ir jaunuolis su tuo taikstysis?!”, „jaunuolis” atsakė: „Na, jau ne!” Ir sviedė į profesorių Leo savo alaus bokalą. Visa ta istorija nesmagiai išgarsėjo, ją negeranoriškai ir išties iškreiptai paskleidė spauda, žurnalistai iš Vienos telegrafavo savo laikraščiams: „Bairoito gatvėse liejosi kraujas”, o kadangi dėkingumas niekad nebuvo stiprioji Wagnerių šeimos pusė, be to, jie turbūt dar ir baiminosi nemalonių pasekmių, santykiai su aistringu garbintoju, ištikimiausiu iš ištikimųjų, vienu sykiu buvo nutraukti visiems laikams. To kraujo, kursai liejosi – dievaži, tam profesoriui kraujas turbūt bėgo iš nosies! – pasekmė pačiam istorijos „kaltininkui” buvo dvikova be kraujo su galbūt būsimu nukentėjusiojo žentu bei dabar jau pamažu užmarštin grimztanti pravardė „Schopenhaueris”. O kai vėliau daugybę kartų lankiausi Bairoite jau nebe kaip tėvo Dohmo dukra, o kaip profesoriaus „Schopenhauerio” – t. y., Pringsheimo – žmona, pasekmė savaime suprantama, buvo tokia, kad ir aš niekad daugiau nebeįžengiau į Vanfrydo vilą.
Taigi, tai buvo prieš 54-erius metus! O šįmet mes po ilgos pertraukos nusprendėm dar sykį nuvažiuoti į Bairoitą, iškilmingai su juo pasimatyti ir atsisveikinti. Atvykus ten pirmadienį, rugpjūčio 4 d., popiet, šventiškai išpuoštame mieste smagiai sveikino vėliavos. Po dviejų valandų jos buvo nuleistos iki pusės stiebo, dauguma namų iškėlė juodas gedulo vėliavas: įvyko tai, ko baimintasi, mirė Siegfriedas Wagneris! Visą miestą skausmingai prislėgė ši mirtis, kuri galėjo reikšti ir festivalio mirtį, o sykiu ir Bairoito švytėjimo pabaigą, Bairoitas galėjo vėl tapti mažu apsnūdusiu provincijos miestuku. Ką jau kalbėti apie skausmą dėl Siegfriedo, kuris, regis, buvo geraširdis, visų mėgstamas žmogus, netekties.
Tarp publikos ant Teatro kalvos tos prislėgtos nuotaikos buvo justi nedaug. Galų gale ko visiems tiems užsieniečiams, daugiausiai – amerikiečiams, kvaršinti sau galvą dėl Siegfriedo Wagnerio mirties? Juk festivalis, dėl kurio iš taip toli buvo atkeliauta, tam sezonui buvo garantuotas, visa kita kaip nors susitvarkys. „Tanhoizeris” ėjo įprasta eiga; tik kai po pirmojo veiksmo kelios nesusipratusios rankos pamėgino ploti, šnypštimas jas iš karto nutildė. Ir teisingai. Name, ant kurio gedulo ženklan plevėsavo tragiškosios juodos vėliavos, džiaugsmo proveržiams ne vieta. Taip buvo per visus tris spektaklius, kuriuos mes žiūrėjome prieš laidotuvių iškilmes. Vanfrydas buvo hermetiškai uždarytas, iš šeimos niekas nesirodė, draugai ir gerbėjai ėjo pro šalį nebyliame gedule.
Tačiau kaip viskas buvo pasikeitę nuo mano pirmojo karto Bairoite! Festivalis tapo dabitiškais renginiais, aišku, dar tikrai daug kas jais nuoširdžiai ir kuo tikriausiai mėgavosi; tačiau apskritai negalėjau atsikratyti tarptautinio pasilinksminimo įspūdžio. Nuo to laiko, kai daugybėje operos teatrų Wagneris statomas tikrai jo verta, tauria forma, nebeliko ir tos unikalumo, vienatinumo aureolės, gal netgi kilo klausimas, ar Bairoitas reikalingas: bet čia tikrai nenorėčiau skelbti nuosprendžio.
Suprantama, ir šįsyk buvo pilna visokiausių garsenybių, man rodė karalienes ir egzotiškas princeses. Pabaigoje reikėtų papasakoti nedidelį mane pralinksminusį nutikimą. Per „Tristaną ir Izoldą” prieš mane sėdėjo senyvas ponas, jo gana aukšta smaila kepurė, kurią užsimaukšlindavo kiekvieno veiksmo pradžioje, smarkiai man trukdė, tad nusprendžiau pasibaigus veiksmui paprašyti, kad ją nusiimtų. Tačiau pono veidas buvo toks mielas ir malonus, kad sumanymo atsisakiau, o kadangi jis su trimis savo damomis kalbėjosi visiškai man nepažįstama kalba, tenkindama savo smalsumą, paklausiau, kokia gi tai kalba. Meiliai nusišypsojęs jis paaiškino man, kad kalba graikiškai. Vyriausioji iš jo palydovių paklausė manęs, ar aš žinanti, su kuo kalbuosi. „Mais non, Madame”, – atsakiau. „C’est M. Venizelos*”. Susidrovėjusi išraudau, išlemenau atsiprašymą dėl netakto, tačiau Venizelos, kurį tas nedidelis incidentas, matyt, pralinksmino, kurį laiką su manim draugiškai šnekučiavosi, atsirado netgi bendrų pažįstamų, ir aš džiaugiausi dėl tokio juokingo intermezzo.
Kad ir kokių įdomių, keistų žmonių ten dar buvo, bet mirus poniai Cosimai ir Siegfriedui Wagneriui nebėra kas visa tai jungtų; ir su Parsifaliu turiu ištarti „viskas man atrodo taip pasikeitę”.
Išvažiuodami rytą prieš didžiąsias laidotuvių iškilmes su Bairoitu atsisveikinome visiems laikams.
* Elefterios Venizelos (1864–1936) – Graikijos politikas, premjeras.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė
