ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2013-07
Birželio skaitymai
Andrius Jakučiūnas
Pradėdamas šią apžvalgą, turiu pastebėti, jog birželio mėnesį, tarytum burtų lazdele pamojus, iš kultūrinės spaudos puslapių vienu sykiu dingo „prityrę” grafomanai, kurių kūrybos buvo gausu ankstesniuose numeriuose, ir kurių priešu man teko garbė tapti, „Literatūroje ir mene” pasirodžius „Balandžio skaitymams” (Nr.22), – tačiau tai nereiškia, kad dabar tarp pastraipų švilpauja niaurūs vėjai; jei kas kur ir švilpauja, tai nebent literatūrinis jaunimas, kuriam nauji kokybiniai kriterijai kultūrinėje spaudoje (turiu viltį, kad iššvarėjusios prozos ir poezijos skiltys nereiškia, jog vadinamieji „grafomanai” šį mėnesį tiesiog neatsiuntė tekstų – nuoširdžiai tikiuos, kad jie buvo negailestingai atmesti) reiškia naujas galimybes.
Tarp jų – ir gerai žinomi jaunieji, kuriems jaunumas yra tik amžiaus, bet ne rašymo kokybę apibūdinanti kategorija (Ernestas Noreika, Ieva Gudmonaitė, Jurga Tumasonytė ir t. t.), tačiau pasitaiko vos kartą ar du girdėtų, o ir visai nežinomų vardų (Karolina Šarkaitė, Irma Antanaitytė, Rūta Burbaitė, Sandra Valerkaitė), jų švysčiojimas spaudoje leidžia spėti, kad literatūrinio gyvenimo užkulisiuose išties esama ambicijų turinčios jaunuomenės, – vadinasi, su tam tikrom išlygom galime teigti, jog lietuvių literatūra turi ateitį… Tiesa, jei apie ją spręstume pagal dabartinį šių autorių pajėgumą, ta ateitis neatrodytų būsianti labai šlovinga…
„Literatūra ir menas” (Nr. 23) mėnesį pradeda solidžia Agnės Žagrakalytės (regis, techniškai autorę irgi dar galima pavadinti ir jaunąja) publikacija – ištrauka iš būsiančio romano „Eigulio duktė”. Nevertėtų praleisti pro akis, kad greta Agnės pavardės yra minimas ir lietuvių literatūrai lig šiol nežinomas autorius – jos bendrapavardis Juozas Žagrakalys. Tai lyg ir bendraautorius, tačiau ne visai – bent jis pats apie tai nieko nežino ir nesužinos, nes seniai yra miręs. Pasak autorės, romanas parašytas pasinaudojant šio žmogaus, vieno iš Agnės protėvių (rodos, senelio brolio), – įvairialypės asmenybės, saviraiškos galimybių ieškojusios labai nevienodo rango ir prestižo veiklose, – memuarais, ir natūralus autentiškumo dvelksmas (o kūrinys dargi parašytas stiliumi, kurį, jei nesuvoktume, kad „tradiciškai” rašyti nūdieną visiškai neįmanoma ir nepavyktų, tektų laikyti „tradiciniu”), be abejo, suteikia įdomiam romanui dar vieną svarbią perspektyvą…
Savaitraštyje publikuojama ištrauka, pasakojanti apie čigonaitę pamilusį ir ją vedusį dvarininkėlį Apolinarą Blazevičių, kuriam vėliau tenka nelengva dalia savo kailiu patvirtinti kitados namuos užklydusios čigonės niūrią pranašystę – jis turės nuolat dairytis į mišką, mat žmona, – o vyras ja iš pradžių labai didžiavęsis, stengęsis, kad žmonės ją pastebėtų – visą gyvenimą plėšysis tarp jo dvaro ir gūdumose įsikūrusio taboro. Išsipildys ir antroji, į tolesnę ateitį projektuota čigonės pranašystės dalis, – Apolinaro palikuonė Uršulė Blazevičiūtė, įsidarbinusi pas ūkininką Aukštikalnį, susidės su jo sūnum Juozapotu…
Beje, dėl šio teksto jau pralietas virtualus kraujas, – feizbūke buvo nuožmiai žvanginami ginklai, sprendžiant, ar dėl romų paprotinės teisės realiame gyvenime dvarininkas būtų galėjęs vesti čigonaitę, ar ne. Tai įdomus aspektas, bet mums, skaitytojams, jis neturėtų užgožti esmės, o esmė yra tokia, kad kūrinys, – kaip kūrinys, – yra paveikus ir įtraukiantis. Agnė puikiai valdo sakinį, jie išraiškingi ir sodrūs (kartais net per daug), išmoningai rezga pasakojimą, jos herojų paveikslai meistriški ir įtaigūs, – nedidelių abejonių kyla tik dėl kruopščios tradicinio stiliaus, kaip autorė jį įsivaizduoja, imitacijos, savaime suponuojančios ir tam tikrą kalbėjimo, mąstymo būdą: ar tikrai reikėjo rizikuoti, žinant, kad modernesnei auditorijai (ir kritikai) tekstas dėl to gali pasirodyti „atitrūkęs nuo dabarties”? O gal kaip tik tai ir yra tas kabliukas, kuris desperatiško modernėjimo epochoje padės Agnės kūriniui išlikti aktualiam ir skaitomam? Tuo netrukus galėsim įsitikinti – laukiam romano (leidykla „Tyto alba”).
Draugiją poeziją į prozą išmainiusiai Agnei Žagrakalytei šiame numeryje palaiko kita Agnė – Alijauskaitė, kurią iki šiol pažinojome kaip darbščią ir talentingą „Šiaurės Atėnų” knygų apžvalgininkę; dabar teks pažinoti ją ir kaip poetę – „Literatūroje ir mene” yra didelė jos publikacija. Tiesa, egzistuoja vienas svarbus niuansas: kaip supratau iš autorės, eilėraščiai nusiųsti savaitraščiui maždaug prieš metus (vadinasi, jie „stovėjo eilėje”, kol ligi soties išsipublikuos „tikri rašytojai” – etatiniai niekdariai, kaip bitutės nektaru mintantys iliuzine šlove); apie atrankos sistemą tai nesako nieko gero.
Kita to paties niuanso pusė: šitiek pavėlavę eilėraščiai ne kažin ką sako ir apie dabartinius autorės, kuriai šiuo metu – vos per dvidešimt, pasiekimus, nes tokiame amžiuje vieni metai yra marios laiko. Taigi daug dėmesio šiai publikacijai neskirsiu, nors tikrai negalėčiau tvirtinti, jog šie (labai jaunatviški) tekstai būtų primityvūs ar nuviliantys (tuo labiau, kad tie tekstai, – o tai nebūdinga jauniems kūrėjams, – yra ganėtinai apmąstyti, juose praktiškai nėra beprasmio kalbėjimo, neretai pasitaikančio, kai autoriai dėlioja žodžius, tikėdamiesi, jog prasmė savaime atsiras jų sąskambiuose): „kaulams nedarniai susilietus / bijodavom paliesti viens kitą / paleisti irgi bijodavom / taip ir likom / girgždantys nežinioj” – eilėraštis „Brėkštant”.
Rubrikoje „Aktyvios jungtys” (kas nežino, kitados tai buvęs žurnalas, ir jį redagavusi Agnė Žagrakalytė – štai kaip viskas įdomiai susisieję) publikuojamos Sandros Valerkaitės eilės nenustebina; galėčiau pasakyti ir dar stipriau – lyginant jos kūrybą su jaunesnės (taip atrodo) Agnės Alijauskaitės senaiseilėraščiais, tą jausmą būtų ne per stipru vadinti nusivylimu, – neįstengiu būti „geras”, kai pati autorė nerodo jokios iniciatyvos suprasti, jog pasaulio įvairovę įmanu apsakyt kitaip negu banalybėmis. Žinoma, aš esu nusiteikęs būti atlaidus ir, pagal išgales, nuosaikus vertintojas, todėl jokių apokaliptinių išvadų čia nepadarysiu, vis dėlto signalą, kad kai kas Sandros eilėse nėra gerai, privalau duoti: tekstai labai infantilūs, ne visada sklandūs rimai (dėl jų kartais paaukojamas rišlumas, aiškumas), labai įkyrūs pažymimieji žodelyčiai. Suprantama, kyla nemažai abejonių dėl to, ką norėta (ir ar išvis norėta) ir ką pavyko pasakyti, – visa tai užgožia pojūtis, kad tekstai yra „iškankinti”, „išvargti”. Be abejo, tokia poezija nesuteikia daug progų nustebti ir nudžiugti, – nebent pasistengtume įžvelgti joje tai, ko autorė (turbūt) nė nesapnavo – sakykim, daugiadienių (gertynių) įspūdžius: „Po žvilgsniu ištrupėjusios mintys, / Gena aušrą suaižėjęs rūkas. / Gerkle karštis nubėga. Ten švinta. / Tik kodėl šitos lubos taip sukas?”, – eilėraštis „Po ilgo”.
Savaitraštis „Šiaurės Atėnai” (Nr.21) eklektiškas, ir jame turbūt svarbiausia ne literatūra. Čia publikuojamas daug reakcijų sulaukęs N. Vasiliauskaitės straipsnis „Kas Lietuvoje bijo komunizmo, arba apie Šmėklą” (kaip attachmentas prie šio pikto teksto atrodo kliedesių rubrikoje „Šiaurės katinai” išspausdinta Dainiaus Juozėno „5 paveikslų asociatyvi pasaka” apie herojės Lietuvos įtemptus santykius su Meška. „Gražuolė ir pabaisa” – kvailokas kūrinys, todėl nuostabu, kad 2011-aisiais ši pjesė buvo pastatyta Jėzuitų gimnazijos alumnų ir moksleivių tėvų grupės pagrindu susikūrusio neformalaus Šeimų Sąjūdžio); interviu su dainininku, architektu ir šiuolaikiniu menininku Vytautu Lukšu („Ką XXI a. byloja pagoniškos vestuvės bažnyčiose”) gal net ir nesiūlyčiau skaityti, jei klausėja Marta Frėjūtė nebūtų uždavusi menininkui klausimo, kurio esmę sudaro šiek tiek fundamentalistinis teiginys: „Bet juk folkloras dažnai siejamas su nuobodybe ir atgyvenomis, o kai kam asocijuojasi su homofobiškais nacionalistais ar net fašistais.” Tai požiūris, stulbinantis savo siaurumu ir idiotizmu, todėl įdomu pažiūrėti, kaip menininkas jį komentuoja.
Pereinant prie literatūros, negalima nepaminėti Dainos Opolskaitės įvadinio esė „Stebuklas” ir Ch. Bukowskio poezijos publikacijos (vert. Andrius Patiomkinas) – tiesa, šis autorius pastaruoju metu tapo kiek nuvalkiotas, todėl publikacija labai nenudžiugina, nors Bukowskio gerbėjams širdys, be abejo, apsals. Įdomus Rimos Pociūtės tekstas apie Rygą („Ryga išplukdo daug įdomybių”), bet man įdomesnis – nes turi daug daugiau pretenzijų būti literatūra, – M. Vilučio tekstas apie menininką Giedrių Jonaitį – beje, proginis tekstas, skirtas šio 50 metų jubiliejui. Vilutis kaip visada šmaikštus, ironiškas, labai manieringas, nors šiame tekste parako gal kiek ir pristinga – labai jau jis panašus į ankstesniuosius…
„Nemuną” pradeda naujai iškeptos Poezijos pavasario vainiko savininkės Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis „Mergina su rože”, dėl pasikartojančios eilutės („Tik rožė pamerktoji vyno taurėje”) primenantis kokią litaniją, – tą įspūdį dar sustiprina įvaizdžiai, kuriuos įmanoma traktuoti kaip religinius (įskaitant tą pačią „vyno taurę”), nors eilėraštis – apie merginą ir Poetą (sic!). Šitaip žvelgiant – nors nesakau, kad tas žiūros taškas teisingas ar privalomas; jis šiuo atveju tiesiog patogus, – Tautvydos tekstas paruošia dirvą Tomo Taškausko, pastaruoju metu daugiau garsėjusio protestuotojo talentu (jį galėjome sutikti protestuotojų prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” minioje), katalikiškos pasaulėvokos ribų neperžengiančios poezijos publikacijai; beje, katalikybę akcentuoju ne todėl, kad Tomas piktnaudžiautų religiniais simboliais (nors nuorodų į tikėjimo išpažinimą esama nedviprasmiškų) – anaiptol, tačiau esama jausmo, kad pastangos būti krikščioniu ir literatūroje varžo poetą, suponuoja dirbtinoką „ramybe spinduliuojantį”, „vidinės rimties kupiną” toną (ir jis tik per plauką išvengia moralizavimo – su išlygom moralistiniu galėtume laikyt nebent eilėraštį „svetimautoja”), štai kodėl, įnikus į Tomo eilėraščius, protas pats pradeda raganų medžioklę: kai tik poetas prabyla daugiskaitos pirmuoju asmeniu, iškart atrodo, kad jis pasiruošęs antrinti M. Adomėnui apie šeimos vertybes, o žodis „vagonai” šelmiškai persiskaito kaip „vargonai”…
Atmetus šiuos be galo subjektyvius pojūčius, tenka pripažinti, kad publikacija sudomino, – ypač man patiko tekstas, einąs po eilėraščio „krikštas” („mes stebėjome vasarą / o mūsų jau laukė / mūsų jau laukė / klasikinis rudens paradoksas”), kuriame viskas suderinta ir įtempta, žvilga sustingdytame laiko judesyje. Savitą įtampos lauką kuria tekstai „žiemos miegas”, „tėvas”. Vis dėlto, manyčiau, būtų buvę geriau, jei autorius būtų atsisakęs pirmųjų trijų eilėraščių, kuriuose blykčioja kažkokios nuaistrintos meilės ir ilgesio atšvaitai – tiesa, jie gal atitinka Tomo poezijos rašymo koncepciją, tačiau juos skaitant į akis labiau krinta naivūs, negrabūs posakiai („mano vaizduotė dirba puse etato”, – eilėraštis „antras skyrius”; „stambios tylos kupiūros / padengtos amžinybės auksu”, – eilėraštis „sąskaitos” etc.)
Šalia gelmės paprastybėje ieškančios Tomo poezijos visai neblogai nuteikia paprastume dar didesnį paprastumą randanti Tado Žvirinskio proza – tekstas „Inkstai”, kuriame aprašoma inkstų akmenlige sergančiojo diena nuo rytinio sėkmingo išsičiurškimo iki kitos nakties, kurią, anot protagonisto, inkstuose vėl „atbus demonai”… Kažkokio ypatingo siužeto nėra, herojus apmąsto savo kūną, valstybių vėliavų spalvas, automobilių stovėjimo aikštelę, šiaip sau suvažinėja į Kernavę… Na, gal ir trūktų kokios netikėtos pabaigos, bet tą, rodos, supranta ir pats autorius, finale tėkšdamas – dalbajobas (kursyvas autoriaus). Šis vietoje ir laiku pasakytas žodis leidžia visą kūrinį suprasti kaip pokštą, ir suteikia nepaprastą progą pamiršti, kad jis suregztas vaikišku stiliumi, pernelyg uoliai aprašinėjant beprasmes, siužetui nereikalingas detales…
Vis dėlto tikrasis mėnesio, o gal ir viso pusmečio prozos įvykis yra Jurgos Tumasonytės, šiais metais tiesiog nukamavusios mus savo publikacijomis ir parengtais interviu (paskutinis jų – su komiksų paišytoja Migle Anušauskaite savaitraštyj „Nemunas” Nr. 22), apsakymas „Muzika jų akyse” („Literatūra ir menas”, Nr. 24), pasakojantis apie undines tyrinėjančių ir atsitiktinai vieną iš jų nudobiančių mokslininkų brigadą. Apsakymas parašytas trumpais, bet gana vingriais, labai taikliais sakiniais, lengvai ir greitai skaitomas; tiesa, mažumėlę suvelta pabaiga – ir vien tik dėl to, kad būtų galima palyginti undinę su blondino motinos kepama žuvimi! (Gerai suprantu, kad autoriams kai kurie įvaizdžiai atrodo labai svarbūs, ir jie nesiryžta jų išbraukti, tačiau kaip skaitytojas to negaliu pateisinti.) Vienkiemio prie ežero gyventojai irgi, atrodo, iš dalies reikalingi tik tam, kad atsirastų proga prikaišioti kūrinį autorei malonių detalių – bjaurumo estetikos elementų, kuriais ji vis neatsigėri (ir nepanašu, kad artimiausiu metu ši obsesija liautųsi ją kamavusi). Tai nėra trūkumas, tačiau pabrėžtinis bjaurasties akcentavimas ilgainiui įkyri, juolab kad ji kiek stilizuota – pritaikyta ja mėgautis… Tačiau apsakymas, kaip dar sykį noriu pabrėžti, puikus – žaismingas, ironiškas, netikėtas, gluminantis.
Kaip Jurga yra angažavusis ties bjaurastim, taip Paulius Norvila negali peržengti vyro ir moters santykių lauko ribų, ir vis rašo apie buvimo dviese džiaugsmus bei rūpesčius: „pusryčiams valgysiu moterį /priešpiečiams valgysiu moterį / pietums valgysiu moterį // valgysiu kol nebeliks / nė trupinėlio / manęs” – eilėraštis „pusryčiams”. Poros reikalai atsispindi ir visuose kituose eilėraščiuose, net ir jų pavadinimuose – „apkabinu”, „vyrai”, „tavo galvoje”, „išsiskyrimas”… Be abejo, šitoks poeto angažavimasis ties dviejų santykiais aiškiai rodo, kad jo paties partnerystė yra nusisekusi, tačiau eilėraščiuose norėtųsi matyti šiek tiek platesnį horizontą, – tas vyro ir moters pasaulėlis atrodo labai jau ankštas, netgi per ankštas, kad jame dar atsirastų vietos ir talentui. Be abejo, čia kiek perdedu – nors ir labai pilką, jį perveria šviesos, atsirandančios iš nuoširdumo, reti blyksniai: „apkabinu ir atrodo būtų / šilta saugu ir gyva / niekada nepaleisti / savęs // iš tavųjų rankų.” Tik geriau autorius kol kas tegul nebando užsiimti klasikinių formų interpretacijomis („kalbėti apie nieką”)…
Man šiame numeryje dar įsiminė su klasikine kultūra susiję tekstai – Dalios Dilytės interviu su Vilniaus universiteto docente Audrone Kudulyte-Kairiene („Ieškojimai ir atradimo džiaugsmas”), taip pat Irenos Balčiūnienės straipsnis apie antikinių vardų rašymo lietuviškai tradiciją ir problemas („Gal mums padės gudragalvis Odisėjas?”)
22-ajame „Šiaurės Atėnų” numeryje – ir vėl Rūtos Jakutytės tekstas. Beje, sakau „ir vėl” ne tik dėl to, kad ji yra šio savaitraščio autorė, bet ir norėdamas pabrėžti, jog tekstas „4 aukštas, 16 buto balkonas iš dešinės” ne itin skiriasi nuo prieš tai buvusiojo, o anas – nuo dar ankstesnio ir t. t. Naktį nemiegantis herojus pastebi, – tiesa, tai jis padaro tik apsakymo viduryje, jau spėjęs apmąstyti gatvės eismą ir konteinerių žmones, mintyse išrikiavęs kaimynų kambariuose turimus daiktus (turbūt tam, kad pabrėžtų šiųjų gyvenimo beprasmybę), – kad jo laiptinės kaimynas, prieš pusvalandį išvedęs šunį pasivaikščioti, dar vis negrįžęs, ir leidžiasi jo ieškoti. Šis aptinkamas girtas, tačiau leidžiasi parvedamas namo, paskui jis pakviečia geradarį užeiti (čia paaiškėja, kad gal jis ir ne toks girtas), jiedu tylėdami išgeria arbatos, išsikirsto.
Kaip matome, Jakutytė savo kūriniams naudoja praktiškai universalią schemą, kuri atskiruose apsakymuose šiek tiek kinta, tačiau esmė (ir ypač įvaizdžiai, apmąstymai) lieka tie patys. Žinia, šitoks nuspėjamumas potencialiai gali erzinti tam tikrą skaitytojų kategoriją (savęs jai nepriskiriu), tačiau gal nereikėtų šio aspekto sureikšminti – „Šiaurės Atėnai” yra eseistikos skaitytojų, paprastai linkusių herojų tapatinti su autoriumi, laikraštis, taigi tam tikri šablonai, kurie apsakymų ir romanų mėgėją tikriausiai varytų į neviltį, šiuo atveju yra netgi savotiškas privalumas, nes jie primena tikro gyvenimo rutiną.
Vis dėlto gerokai didesnis katarsis patiriamas skaitant Ievos Gudmonaitės eseistinį kūrinėlį „Netekstas būti”, kurio esmę bene geriausia būtų apsakyti vienu iš daugybės sultingų, prinokusių sakinių, kokių šiame tekste tikrai nestinga: „Taigi rašydama tokį tekstą pačiu juo stengiuosi jį ištrinti, nenorėdama sukurti nieko materialaus, stengdamasi nieko nesukurti (netgi teksto), degant pasauliui, visko daugėjimo fone virpančia ranka sniege įrašyti nulį – materialiu liudyti nematerialų, apčiuopiamu – neapčiuopiamą, matomu – nematomą”. Paradoksalu: Gudmonaitės eseistikoje taip pat figūruoja erdvė, leidžianti patirti atpažinimo efektą, tačiau ji egzistuoja virš buities, egzistuoja žodžiuose, kuriais stengiamasi bet ką pasakyti, todėl ją tenka priimti kaip būtinybę, ir klausimas, ar galėjo autorė pasielgti kitaip, nekyla.
Į Karolinos Šarkaitės poeziją norėtųsi žvelgti pozityviai, juolab kad, lyginant su kai kuriais kitais debiutuojančiais autoriais, jos kūryba atrodo netgi išskirtinė, vis dėlto sužavėti „pilku verlibru” apie savo išmoktą–įsivaizduojamą gyvenimą pasakojančios merginos eilėraštėliai tikrai negali. Ne taip geranoriškai nusiteikęs kolega netgi įvertino jos eiles kaip „negrabias, įmantrokas ir anemiškas”, – esą viskas čia jau girdėta, daugybę kartu naudota visur kur. Iš savo pusės galiu pasakyt, kad verlibras vietom atrodo nesuvaldytas – pernelyg proziškas ir tiesmukas, kitur – per glotnus. Beje, paskutinysis tekstas – švarus ir gan tikslus, tik trūksta individualybės, aštrumo. Išvis antroji publikacijos dalis atrodo daug geriau nei beveidis verlibras pradžioje. Tai rodo, kad autorė pajėgi sukurti padorių tekstų, tik aišku, tam reikės įdėti dar labai daug darbo.
Visai kitaip dera žvelgti į Irmos Antanaitytės eilėraščius, kurių pavadinimai („Legolas”, „Jon Snow”) rodo ją esant aistringą Tolkieno bei G. R. R. Martino gerbėją ir fanę. (Legolas – elfas iš „Žiedų valdovo”, Jon Snow – Martino „Sostų žaidimo” veikėjas, nutremtas saugoti pasienio nuo gyvųjų numirėlių ir laukinių.) Tai yra gerbėjos (ir – kaip gerbėjos – visai neblogi) eilėraščiai, deja, su poezija tai turi mažai ką bendro, todėl daugiau čia ir nesigilinsiu – juoba kad ir šio kilnaus kvaziliteratūrinio žanro subtilybės man nežinomos.
Atsivertus „Nemuną” (Nr. 23) į akis pirmiausia krinta solidi Donaldo Kajoko poezijos publikacija. (Simboliška, bet ji pasirodė, Donaldui sulaukus pripažinimo už prozą – romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”; birželio 6-ąją jam įteikta L. Dovydėno premija.) Be abejo, ji džiugina, nes viskas, ką parašo Donaldas, yra atgaiva akims, o šiuosyk man tai buvo dviguba atgaiva, nes akis buvo pavargus nuo bergždžių bandymų suprasti, ką norėjo pasakyti Vytautas Čepliauskas, – tekstas „Sugrįžimas” publikuojamas visai netoliese, bet jo skaityti, kaip jau turbūt supratote, ypač nerekomenduoju. (Nors jeigu jaučiate potraukį sentimentaliems išsisakymams, šis tekstas gali būti ir visai patrauklus.)
„Literatūra ir menas” (Nr. 25) išsiverčia be grožinės prozos, čia publikuojama tik sesers Gynės Dineikaitės poezija. Eilučių skaidrumas, kruopščiai parinkti įvaizdžiai, laikysena fizinio pasaulio reiškinių atžvilgiu nejučia spiria apibūdinti tekstus kaip „tyrus”, „skaisčius”, tuo labiau, kad žodžius „tyras”, „tyrumas” autorė tarsi tyčia akcentuoja – juos aptinkame dažname eilėraštyje: „Užplūdo ilgesys / toks tyras it dangus. / Net akloji akis / tuo tyrumu žvilgėjo.” Akivaizdi pastanga ieškoti sacrum, netgi šiek tiek dirbtinai iš užkulisinės zonos, kur jai derėtų būti, stumiama į eilėraščio paviršių, lydima įprastos (tokiais atvejais) egzaltacijos: „it gegužėj ieva / apsipyliau žiedais / sausio vidury / pro langą žvelgdama / į apsnigtus medžius.” Galima pastebėti, kad perdėm uolus tyrumo akcentavimas netikėtai pozicionuoja Gynės eiles kaip opoziciją kitoms (eilėms), kurios, Gynės eilių atžvilgiu, šiame kontekste tampa „netyros” ir „nepadorios”, – paradoksalus efektas gali suteikti mums puikią progą pamąstyti, kaip šventumas turėtų atsispindėti literatūroje, kad skaitytojui nekiltų mintis jį esant veidmainišką.
 |
| Prienai (2010). Rimvydo Strielkūno fotografija |
Labai tinkamai šį diskursą „Šiaurės Atėnuose” pratęsia Gintaras Bleizgys savo tekstu „Semiotika ir Jėzus Kristus”. Aukščiau rašiau, kad Dineikaitės herojė apsipila baltais žiedais, kai slaptingu pojūčiu atpažįsta „neįžvelgiamas pėdas”, – akivaizdu, Kūrėjo pėdas, – na, o štai Bleizgys, užslinkus juodam debesiui (tai įvyksta Miunchene, Pirklių gatvėje) supranta, kad Poezijos pavasario premija, apie kurią kaip tik tą akimirką primena paskambinęs A. Ališauskas ir kurios jis kol kas negavo – iš tikrųjų nesvarbi. (Gal, siekdamas komizmo efekto, šiek tiek ir perlenkiu lazdą, tačiau esmė tokia ir yra.) Šioje vietoje autorius, beje, visiškai neklysta, nes ta premija jau ne sykį diskredituota (ir dar bus diskredituota, jei nesurasime būdo apsaugoti ją nuo regionų veikėjų ambicijų), vis dėlto tariamai romaus, bet iš tikrųjų agresyvoko dievotumo – nes dievotumas, davatkystė kitokie paprasčiausiai nebūna, – persmelktas tekstas žadina dvilypius jausmus: visų pirma pagarbą, nes tokias klaikias banalybes garsiai išdrįstų pasakyti anaiptol ne kiekvienas (nereikėtų manyti, kad kitų žmonių galvose banalybių nėra – dar ir kaip yra), bet, greta pagarbos, ir nepasitikėjimą, nes pastaraisiais metais literatūroje suklestėjusį šleikščiai salstelėjusį religinį patosą savaime laikau regresyviu, literatūrą bukolinėje egzaltacijoje uždarančiu reiškiniu, kuris trukdo racionaliai suvokti pasaulį ir literatūroje kalbėti apie jo problemas ir nuo kurio, man regis, kaip nuo maro derėtų bėgti ne tik literatūros autoriams, bet ir iš prigimties pamokslininkams, kokiu, beje, ir laikau Gintarą.
Agnės Alijauskaitės dar vienoje (naujų?) eilėraščių publikacijoje, – šįsyk jau „Šiaurės Atėnuose”, – daug užuominų į literatūrą ir skaitymą, keli tekstai net susiję su literatūros vakarais – „eilėraščių vakaras”, „skaitymai”. Aišku, nesakau, kad turėtume šiam aspektui teikti kažkokią ypatingą reikšmę; tai tiesiog aplinkybės, situacija, kurioje skleidžiasi tekstai, tačiau ta situacija savaime nemažai pasako apie tai, kaip gyvena ir kuo gyvena poetė, rašinėjanti – tą jau minėjau – „Šiaurės Atėnams” knygų apžvalgas. Gana gausus kalbėjimas nėra perteklingas, – net ir labai ilgos eilutės nežeidžia akies, netrikdo, nors skaitant ir šmėsteli mintis, jog tekstuose skambantys literatūrinio gyvenimo aidai ir knyginės aliuzijos (tiesa, gan nuvalkiotos – Orwellas, Camus etc.) užgožia autorės išgyvenimus…
Norėtųsi į šią publikaciją taip pat pažvelgti nauju įdomiu rakursu. Lietuvių literatūroje, regis, nėra labai daug eilėraščių apie slogos pabaigą. Vienas iš jų – V. Dekšnio „Pavasaris”: „Mano gerklę replės paleido, viena / Ji mieloji kaip bokštas bestovi .” Tai štai, man kažkodėl (nors nebūtinai teisingai) atrodo, kad čia galėtų būti antrasis eilėraštis šia tema: „tinklai / nėje thalassa atodūsis / sūrymu tiesiai į bronchus / ošia / gūsiais prakošia skyles / ir burės / perplėšia dangų”, – „užkerėtas”.
Roberto Antinio keistoki teksčiūkščiai „Nemune” (Nr. 24–25) kažkuo šiek tiek primena M. Vilučio tekstus, – nors ta bendrystė labai neapibrėžta, apčiuopiama tik suvokiant akivaizdų šių dviejų autorių skirtingumą. Vilučio šelmiškame pamokslavime slypi tam tikras rimtybės krislas, kitaip kalbant, paistydamas niekus jis transliuoja gyvenimo išmintį, o Antinis, – nors pastanga transliuoti gyvenimo išmintį irgi yra (tiesa, visai kitomis priemonėmis – su žodžiais autorius elgias teatrališkai, naudojasi sąskambiais, sąšaukomis, panašumais, kaip koks Andrius Šiuša išplėšinėja iš žodžių kitą prasmę ar net bando juokinti, – nieko nepadarysi, Kauno mokykla, – kaip koks J. Gimberis), – to padaryti negali, nes, būkim atviri, neturi jis tos transliuotinos išminties, taigi jam lieka nešvankoka klounada, – slaptas noras kažkelintam (teksto) lygmenyj būti rimtam ir pernešti kažkokią gilią prasmę iš tikrųjų tik padidina komizmo efektą, ir rezultatas gaunasi visai super.
Pradėjus skaityt Rūtos Burbaitės publikaciją savaitraštyj „Literatūra ir menas” (Nr. 26) „Septynių kambarių namai”, kyla apgaulingas įspūdis, kad visas tekstas buitiškas ir naivus, sutelktas į primityvius išgyvenimus, kuriuos jaučia savo kambaryje tūnanti paauglė. Iš esmės taip ir yra, nors septynių tekstų, kurių kiekvienas tarsi išreiškia tam tikrą būseną, vėrinys, paperka nuoširdumu, o viena kita eilutė netgi verčia suklusti: „kuklūs garsistai / maigo mygtukus ir beria / vinis ant skardos: / ir aštrus birželio lietus / suskamba virš / neramių palėpės dialogų.” Apskritai publikacija ganėtinai maloniai persiskaito, vis dėlto sakyti, kad autorė turi kokį nors potencialą, būtų per drąsu – taip pasireikšti gali dažnas jaunas žmogus, o ką ji iškrės ateityj, nežinia, – atpažinti besislapstantį talentą dar nepalyginti sunkiau, negu įminti sporto rungtynių (o šios visada gali baigtis neprognozuojamai) rezultatą.
Ne kažin ką gero galiu pasakyt ir apie Monikos Baltrušaitytės, – žurnalistės, kuri, pasak jos pačios, į literatūrą mažąjį kojos pirštelį ryžosi įmerkti „paveikta išorinių jėgų” (spėtina, kad tos išorinės jėgos – tai poetas Nerijus Cibulskas, su kuriuo autorė artimai bendrauja), – kūrinį „Literatūroje ir mene” (Nr. 26). Apsakymo fabula paprastutė: „Pabaisa” primeta „Gražuolei” diskusiją apie tai, ar ji išgertų nuorūkas plastikinėje stiklinėje apsėmusį vandenį – už kelis šimtus. Vėliau „Gražuolė” primeta „Pabaisai” (originale kabučių nėra – jas čia naudoju, kad būtų aišku, jog kalbama apie žmones, ne pasakų herojus ar D. Juozėno pjesės personažus – Lietuvą ir Mešką) pokalbį apie tai, ar šis, apsirengęs statybininko uniforma, už milijoną sušoktų jos vestuvėse striptizą. Trečiojoje teksto dalyje, kurioje veiksmas vyksta kažkada vėliau, šis scenarijus netikėtai įgyvendinamas – „Pabaisa” „Gražuolės” vestuvėse sušoka striptizą. Negaliu turėti pretenzijų turiniui, nes, kaip sakoma, svarbu kaip, o ne kas rašoma, bet tikrai esu šiek tiek nusivylęs sakiniais, ties kuriais literatūrinių pretenzijų turinčiai autorei tikrai reikėtų padirbėti – ir tai nereiškia, kad aš raginu juos rašyti įmantrius ar sudėtingus, anaiptol. Tebūnie jie ir paprasti, neretai taip ir geriau, tik reikia susikaupti ir žūtbūt iš jų išginti medinį knygiškumą (ar laikraštišką primityvumą), – šis niekais paverčia gerus noras, kuriais, žinia, grįstas pragaras.
„Šiaurės Atėnuose” (Nr. 24) aptinkame mums gerai pažįstamo Ernesto Noreikos publikaciją, kurią sudaro vien rimuoti tekstai. Apie šį autorių pastarąjį pusmetį jau nesyk esu kalbėjęs, todėl nieko naujo nepasakysiu, – nebent darsyk pakartosiu įprastą priekaištą, kad žodžių galėtų būti ir mažiau, tuo labiau kad būti nuosaikesnis ir taupesnis Ernestas tikrai moka. Šiuo požiūriu ankstesnė publikacija „Literatūroj ir mene” man pasirodė labiau vykus – tąsyk poetas lyg nematomas demiurgas kūrė pasaulį vos iš kelių besikartojančių įvaizdžių, ir tai darė lengvai ir sklandžiai, o štai šioje publikacijoje jo judesiai tarsi šiek tiek suvaržyti (čia turbūt kaltas” ir rimas) painių teksto darinių, nors su metaforom ir žodžių žaismais susitvarkoma daugmaž be priekaištų.
Artėdamas pabaigos link, dar norėčiau rekomenduoti Tomo Vaisetos „Ne-me-luo-ti Ne-me-luo-ti Ne-me-luo-ti” ir Saros Poisson „Labai saldi kmynų arbata”. Aš pats, skaitydamas šiuos tekstus, neįstengiau nejausti tam tikros piktdžiugos – abiejų autorių aiškiai norėta parašyti esė, tačiau tose esė savo ruožtu lenda kažkas apsakymiško, kažkokios neišgvildensimo, tačiau numanomo siužeto, intrigos užuominos (ypač tai ryšku Vaisetos kūrinyje, kuris pradedamas pasakojimu apie ateivius, neva kažką jam į petį implantavusius – po šitokios pradžios tikrai tikiesi apsakymo, todėl grąžintas prie eseistiškų apmąstymų, nesijauti labai laimingas) – matyt, negirdimasis, tačiau kažkur giliai smegenyse (tikėkimės, ne ateivių) instaliuotas epochos balsas verčia (tariamą) autentiškumą smarkiai praplėsti vaizduotės šėlsmu.
Pabaigoje – kaip visad iš konteksto išplėštos kelios poezijos eilutės (D. Kajokas, „Dabar, prieš saulės tekėjimą”): „ir dabar prieš saulės tekėjimą / kada sėdime ant geležinkelio / netikėk jog tai mūsų tikėjimas / jog vienintelis jis —– / —– mes vieninteliai.”
