ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politika
AUTORIUS: Kornelijus Ilgava
DATA: 2013-06
Britanijos ateitis Europos Sąjungoje – konservatorių rankose?
Kornelijus Ilgava
„Baigę derybas dėl naujo susitarimo, mes surengsime britams referendumą, kuriame jie galės labai paprastai pasirinkti – naujojo susitarimo rėmuose pasilikti arba išeiti iš Europos Sąjungos“, – šį sausį viešai paskelbė Davidas Cameronas. Po tokios žinios aplinkiniai liko sutrikę. Tie saloje, paprastai remiantys leiboristus arba libdemus, nesuprato, kokiu tikslu jie apskritai turėtų svarstyti klausimą, kuris yra geriausiu atveju antrinis, ypač palyginus su vis neatsigaunančia Jungtinės Karalystės ekonomika. O tie žemyne įsiuto. Portalų ir laikraščių antraštėse Cameronas buvo kaltinamas „šantažu“, „avantiūrizmu“, „įsipareigojimų nesilaikymu“, „lošimu iš Europos ateities“ ir pan. Prancūzų politikai savo žiniasklaidoje be atvangos kartojo, kad nesą ko nerimauti, Europa apsieisianti ir be „pastovių nuolaidų britams“. Tuo tarpu lenkai, Romano Sikorskio lūpomis, išdrįso pasakyti pačiai Jungtinei Karalystei, kas jai nutiksią palikus ES: „daugybė Europos šalių jaus pagiežą šaliai, kuri, jų požiūriu, savanaudiškai paliko ES. […] Britanija tikrai praras savo įtaką daugybėje tarptautinių forumų. […] Vieni jūs nebebūsite tokie įdomūs“. Vokietija išliko santūri. Ji žino, kad nuo jos priklauso galutiniai sprendimai, liečiantys ES kryptis. Sprendžiant iš Angelos Merkel reakcijos, ji tikėjosi panašaus žingsnio. Juolab kad Camerono kalba sausį tebuvo viršūnė viso to, kas susikaupė konservatorių gretose per jo vadovavimo partijai laikotarpį.
Tiek Margaret Thatcher, tiek Johno Majoro laikais konservatoriai imdavo šnopuoti Europos linkme, jei tik partijai pradėdavo nesisekti vidaus politika, ypač ekonominiais klausimais. Paskutinį kartą tai nutiko 1993 m. Tuomet būta mažyčio sukilimo, kai per keturiasdešimt konservatorių Bendruomenių rūmuose nepakluso partijos linijai ir nebalsavo dėl Mastrichto sutarties. Visai kas kita pradėjo rastis Cameronui tapus partijos vadovu. Prasidėjo kone reguliarūs pavienių ar grupėmis susibūrusių parlamento narių atsišaukimai, skelbiami konservatyvioje žiniasklaidoje, daugiausia The Daily Telegraph, dėl „biurokratizuotos“, „nedemokratiškos“, „socialistinės“, „nevaldomos“ Europos Sąjungos. Partijoje imta grupuotis ne pagal požiūrį į socialinius ar ekonominius klausimus, bet pagal euroskeptiškumo laipsnį. Net Europos parlamente konservatoriai paliko savo vertybinius brolius prancūzų dešiniuosius ir vokiečių krikdemus bei įkūrė euroskeptikų bloką. Galiausiai 2011 m. beveik trečdalis konservatorių atstovų pateikė Bendruomenių rūmuose pasiūlymą skelbti referendumą dėl narystės ES. Leiboristų, libdemų ir dalies konservatorių dėka siūlymas buvo atmestas. Tačiau už šį sukilimą patiems toriams nieko nenutiko. Kelias buvo išmėgintas ir jis pasirodė saugus.
Problema ta, kad kažin ar Cameronas galėjo ką nors atlikti pozityvaus šiuo klausimu. Viena vertus, pastaruosius kelerius metus Britanijos viešoji nuomonė darėsi vis labiau negatyvesnė ES klausimu. Šiandien ji pasiekė kritinę ribą, kai pusė britų remtų išėjimą iš Europos Sąjungos. Dėl to augo vien tik radikalaus euroskepticizmo pagrindu suformuotos Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos populiarumas (šiandien ES parlamente jie turi 11 atstovų, o namie, Lordų rūmuose – 3 narius, kas 1993 m. įkurtai partijai yra stebėtinas pasiekimas). Tai kartu vertė konservatorius apsispręsti dėl savo pozicijos. Juk šiaip ar taip jie ne pirmi Europoje jaučia grėsmę prarasti savo elektoratą dešiniesiems radikalams. Tačiau esama kur kas svarbesnės priežasties dėl konservatorių euroskepticizmo augimo. Tai sietina su Camerono iškilimu partijoje.
Tuo metu, kai Tony Blaire‘o leiboristai ryžosi tariamam Trečiojo kelio progresui, konservatorių gretose vyravo rezignacija ir pasimetimas. Jie vis dar gyveno Thatcher laimėjimų šešėlyje, tačiau patys neturėjo nei įtikinamų ateities projektų Britanijai, nei lyderių, galinčių juos įgyvendinti. Šiame kontekste pasirodė Camerono reformistai, kurie „jaukiai jautėsi modernioje Britanijoje, bet išgyveno nostalgiją tradicinėms institucijoms“ (The Economist). Jie skelbėsi tęsią Thatcher ekonominį liberalizmą, o kartu paversią paprastai kairiesiems „priklausančias“ socialines problemas artimas konservatoriams. Vadinasi, turėjo įvykti antroji revoliucija: jei Thatcher torius ekonomikoje pastūmė iš kairės į dešinę, tai Cameronas pažadėjo tą patį, tik atvirkštine tvarka, atlikti socialinėje sferoje. Pastarasis aspektas labiausiai neramino socialinius konservatorius. Nors Camerono aplinka ir tesudarė mažumą tarp konservatorių, partija juo vis dėlto patikėjo. Tai įvyko dėl jo akivaizdaus gebėjimo būti lyderiu ir įtikinti klausytojus; dėl naujų ideologinių posūkių, kurie, kaip teisingai tikėtasi, turėjo pritraukti didesnę dalį balsuojančių moterų, mažumų, jaunimo ir apskritai centristinių pažiūrų žmonių; o svarbiausia, kas ypač minėtina euroskepticizmo kontekste, dėl permainų konservatorių hierarchijoje. Cameronas siekė, kad ir partijos nariai, ir atstovai parlamente atspindėtų Britanijos visuomenės įvairovę, t. y. būtų iš kuo skirtingesnių socialinių, ekonominių, etninių grupių. Taip partijoje ėmė rastis skirtingiausių politinių ratelių, netgi libertarų ar žaliųjų. Kartu Cameronas, The Economist žiniomis, rengdamas 2010 m. rinkimų sąrašus, stengėsi įtraukti į juos intelektualiai pajėgesnius, platesnės profesinės patirties žmones, nei būta iki šiol. Todėl nestebina, kad partijos atstovai parlamente tapo labiau nepriklausomi ir besibūriuojantys aplink laikinas lobistines grupes. Žvelgiant bendrai, Cameronui pavyko įtvirtinti savo nuosaikių reformistų pusę partijoje ir dabar jai lygių nėra. Socialiniai konservatoriai, arba tiksliau, tradicionalistai šiandien yra tokia pat mažuma kaip ir radikalūs reformistai.
Visa tai tėra bendrų tendencijų apžvalga, kuri, kad ir atspindi partijos kryptį, sunkiai gali paaiškinti partijos narių grupavimąsi ties konkrečiais klausimais. Kitaip nei antai Lietuvos konservatoriai, kurie partijos viduje aiškiai struktūriškai dalijasi į krikdemišką ir konservatyvųjį blokus, britų konservatoriai tokios struktūros neturi. Jų afiliacijos paaiškėja per jų veiksmus – dalyvavimą lobistinių grupių suvažiavimuose, pasisakymus viešojoje erdvėje, balsavimus parlamente, paramą įvairioms iniciatyvoms. Nagrinėjant užsienio politikos aspektu, toriai išvien yra realistinių pažiūrų ir ši ideologinė tradicija tęsiasi nuo imperijos laikų. Turint omeny, kad realistai paprastai nepasitiki stambiais vertybiniais ar idėjiniais projektais ir yra veikiau linkę spręsti ad hoc, vadovaudamiesi konkrečiais nacionaliniais interesais, nenuostabu, kad praktiškai visi toriai Bendruomenių rūmuose yra euroskeptikai. Skiriasi ne pažiūrų kryptis, o jų intensyvumas bei taktiniai sprendimai, susiję su ES.
Konservatorių atstovai Bendruomenių rūmuose, jei pasiremsime The Daily Telegraph politikos skilties redaktoriaus pavaduotojo Jameso Kirkupo ir The Economist analize, dalijasi į tris dalis, iš kurių dvi yra lemiančios priimant sprendimus, o paskutinioji – marginali. Eurorealistai vienija apie 100 parlamentarų, vadovaujamų paties Camerono ir užsienio reikalų sekretoriaus Williamo Hague’o. Jie priešinasi tolesnei ES politinei integracijai, tačiau palaiko ekonomines ES reformas, įskaitant bankų sąjungą (žinoma, kartu bandant išlaikyti ekonomines išimtis Britanijai). Jie mano, kad Britanijai yra iš esmės nenaudinga palikti ES, todėl atstovaują tai partijos pusei, kuri pasisako prieš referendumą. Parlamentarų skaičiumi jiems prilygsta Fresh start lobistinė grupė, kuri mano, jog verta išstoti iš ES, jei derybos su parnteriais Europoje dėl naujų narystės sąlygų nepavyktų. Šios grupės nariai yra stipriausi referendumo rėmėjai iš esmės todėl, kad jų grupė labiausiai atspindi konservatorių rinkėjų nuotaikas. Kitaip tariant, jų aštrus euroskeptiškumas yra ne tiek ideologinis, kiek praktinis. Paskutinioji grupė parlamentarų, daugiau nei porą kartų menkesnė už pirmas dvi, yra ir mažiausiai vieninga. Dalis jų yra radikalūs euroskeptikai, norintys dabar pat surengti referendumą ir palikti ES. Jų įtaką pervertinama dėl gero matomumo spaudoje. Jie pasižymi pasakiškais nuolaidų reikalavimais iš ES, todėl kitų konservatorių nėra laikomi rimta jėga, tad jie dažniausiai prisideda prie Fresh Start bloko. Kita dalis šios trečiosios grupės yra palankesnė Camerono aplinkai, tačiau jų pažiūrų nevieningumas puikiai atspindi partijos įvairovę. Esama vos kelių „senesnės kartos“ eurofilų, idėjine prasme artimų vokiečių krikdemams, mąstantiems apie tolesnę ES integraciją. Kita reta rūšis yra globalistai, kurie, nors ir palaiko Cameroną, tačiau išsiskiria ekscentriškomis užsienio politikos pažiūromis. Jie mano, kad Jungtinės Karalystės ateitis glūdinti ne ES, o artimesniuose santykiuose su Azijos šalimis, todėl jie yra pasiryžę esant reikalui paremti išstojimą iš ES.
Nors torių pažiūrų įvairovė aiškiai dera su Britanijos užsienio politikos tradicijomis, dabartine elektorato viešąja nuomone, tačiau šių pažiūrų praktinės išdavos kelia nuostabą. Jos yra išreikštos Fresh start manifeste, skirtame perteikti didžiosios dalies euroskeptikų požiūrį į ES. Šiame leidinyje keliami tokie tikslai: uždrausti ES institucijoms leisti direktyvas bei įstatymus, susijusius su socialiniais ir darbo reikalais bei finansinėmis paslaugomis; mažinti žemdirbystės ir žuvininkystės subsidijavimo dotacijas; imtis griežtos imigracijos kontrolės, net ir iš naujų ES narių. Tikslai gal ir dera su šiaurės Europos šalims priimtina minimalistine ES samprata. Ji reiškia ekonominę sąjungą su efektyviomis priežiūros institucijomis, bet nenumato paneuropinio šalių narių ekonominio ar politinio administravimo. Tačiau kartu šie tikslai teatspindi konkrečiai Britanijai svarbius klausimus – imigrantų antplūdį, Sičio ekonominę laisvę ir kt. Kai šie reikalavimai persikels iš euroskeptikų stovyklos programinio leidinio į ministro pirmininko darbotvarkę, tikėtina, kad Jungtinės Karalystės partneriai, ypač iš Pietų ir Vidurio Europos, jausis tiek pat įsižeidę, kiek išgirdę apie referendumą. Ir tik todėl, kad manys Britaniją vėl ginant vien tik savo interesus ir nemąstant apie Europos ateitį.
Išties, matyt, čia ir glūdi sąmyšio, kilusio po Camerono kalbų apie referendumą, priežastis. Jei šiandien Britanija būtų ekonomiškai atsigaunanti, vykdanti novatoriškas socialines reformas šalis, o ne ieškanti savo ekonominių nesėkmių atpirkimo ožio, jei konservatoriai diskutuotų apie galimus efektyvius ES modelius, o ne apie modelius, atitinkančius tik jų šalies interesus, tuomet gal ir būtų galima torių akibrokštus laikyti budinančiais Europą iš jos krizinio miego. Tačiau taip nėra, ir Britanijos partneriai tai žino. Jie nenusileis Jungtinės Karalystės spaudimui nepriklausomai nuo to, ar turės iki to laiko alternatyvią ES ateities viziją. Jie tiesiog stengsis išlaikyti status quo. Todėl britams lieka du keliai. Viena, laikytis savo kietos linijos ir galiausiai, nepavykus, įgyvendinti savo grasinimus. Tačiau taip Britanijai nepavyks atsikovoti prarasto splendid isolation rojaus ir ji bus priversta gyventi šveicariškai ir norvegiškai, t. y. teoriškai nepriklausyti ES, bet praktiškai (dėl ekonominių sumetimų) vykdyti jos direktyvas be balso teisės apie tai spręsti. Kitas kelias, kuriuo, tikėtina, Cameronas ir žengs, tai kelių menkų nuolaidų Britanijai laimėjimas, kurios bus paviešintos namuose kaip didelės pergalės. Kadangi 12% dabar pasisakančiųjų už referendumą britų yra linkę pakeisti savo nuomonę, jei būtų laimėta nuolaidų, o 47% – „galimai pakeistų“, tikėtina, kad toks triukas pavyktų.
Tačiau Cameronas yra pasižadėjęs surengti referendumą po kitų rinkimų nepaisant derybų su partneriais išdavų. Kodėl? Galbūt norėdamas tiek elektorato, tiek partijos akyse pasirodyti kietu euroskeptiku. Pasirodyti užsienio politikos lyderiu, vertu Thatcher palikimo. Tai ypač neramina Merkel, tikriausiai didžiausią Camerono sąjungininkę žemyne, balansuojančią tarp dviejų ES modelių. Vadinamasis vokiečių-prancūzų Merkozy projektas reiškia labiau biurokratizuotą, bet politiškai stipresnę ES, o vokiečių-britų Merkameron reiškia labiau dezintegruotą, bet ekonomiškai lankstesnę sąjungą. Būtent nuo Merkel ES vizijos priklausys jos atsakymai į Camerono ir konservatorių apskritai reikalavimus. Todėl konservatorių, kartu ES dilemos ir toliau bus sprendžiamos ne Londone, o Berlyne. Pastaruoju metu Prancūzijos ir Vokietijos santykiai itin pašlijo, Merkozy projektas vis mažiau prisimenamas politinėje darbotvarkėje. Tad nenuostabu, kad prieš dvi savaites Merkel pasikvietė Cameroną į Vokietijos vyriausybės svečių namus barokinėje Mesebergo pilyje aptarti jau kurį laiką besikaupusių klausimų. Jiems reikia gerai pamąstyti, kadangi nuo jų sprendimų priklauso ir ES kaip darinio, ir Jungtinės Karalystės likimas. Jei pasiseks rasti virtuozišką sprendimą, tuomet jie bus prisimenami kaip Thatcher ir Adenaueris.
