ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Viktorija Daujotytė
DATA: 2013-12
Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia. Kūrėjo didumas ir iš to, ar jis prisišaukia įspūdingesnių tyrėjų, matančių daugiau, labiau rizikuojančių. Liudvikas Rėza – pirmas paskelbė „Metus” (1818), išvertė į vokiečių kalbą, priskyrė prie neoklasikinės kultūros paminklų, lietuvių kalbos paminklų; metai keturiomis giesmėmis. Akcentavo gilų lietuviškumą: „Visame veikale, be to, vyrauja atitinkanti lietuvio charakterį romi, kūdikiška dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir neveidmaininga Dievo baimė, taip kad mes poetą dėl šitų dorybių, dėl jo sielos paprastumo bei tiesumo ir nekaltumo tiesiog pamilstame.”1 Pamilti ir didžiuosius mūsų, mylėti kaip pačius artimiausius. Kur nėra meilės, nėra ir gyvybės.
 |
| Lina Rekašienė. „Jau saulelė atkopdama…“ 2013 m., 30 x 30, gintaras, medis. Iš „Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10, Klaipėda) iki 2014 m. sausio mėn. veiksiančios parodos „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ (Mažoji forma, gintaras) |
Prisimenu Vincą Kuzmicką (1937–1982), tegyvenusį tik 45 metus, jis tikrai buvo apimtas Donelaičio pasijos, gal paskutinis pasijonarijus, ne iš tyrinėjimo pareigos, o iš aistros, grįždavo ir grįždavo į Rytprūsius, į Karaliaučiaus kraštą, mėgdavo pavasarius, kai apleistų sodybų sužydusios alyvos uždengdavo negyvus griuvėsius, galiausiai vadovavo ekskursijoms. Buvo įsitikinęs, kad jo Rakverėje (Latvijoje) matytas senas medinis pianinas „gamintas ne ko nors kito, o tik Kristijono Donelaičio, juk Livonija ligi pat 1914 m. su Rytprūsiais turėjo glaudžiausių kontaktų ir brangų XVIII a. instrumentą, kuris dar L. Rėzos laikais buvo visai geras, kas nors paveldėjimo keliu galėjo parsigabenti į Livonijos pajūrį…” – rašė dienoraštyje2. Ir įtikinėjo žodžiu – tikrai tikrai, tik Donelaitis galėjo tokį padaryti… Vincas Kuzmickas turėjo įgimtą literatūros tyrinėtojo talentą, – to negalėjo paneigti nei atkakliausi jo oponentai. Priešintis, kad žmonių sąmonėje nebūtų įtvirtintas rekonstrukcinis portretas, atliktas V. Urbonavičiaus, bukas, bemintis, apatiškas veidas, kaip sakė ir Vanda Zaborskaitė, remdama Jurgį Lebedį, tai tik mokslo reikalui, tai ne žymiausio lietuvių poeto veidas.
Vinco Kuzmicko studija „Kristijonas Donelaitis” (1983), kurios pats jau nepamatė, reikšminga istorinių kontekstų rekonstrukcijomis, paties patikrintų, išvaikščiotų Donelaičio krašto apylinkių, kelių, medžių linijomis. Ir ta pirmine pasija, kuri verčia sąmonę atsidėti Donelaičio tyrimui, jo klausimų kėlimui. Kaip neetiško leidybinio elgesio pavyzdys lieka įdėtas rekonstruotas Donelaičio portretas; juk žinotas Vinco Kuzmicko požiūris į jį.
Vincas Kuzmickas gana problemiškai žvelgė į pirminę Kristijono Donelaičio aplinką, ji jau buvo gana giliai persmelkta Prūsijos imperijos dvasios. „Naujagimiui buvo išrinktas Kristijono – pirmojo Prūsijos vyskupo (1180–1245) vardas. Būsimojo poeto tėvai, davę jam šį vardą, matyt, buvo ne tik pamaldūs žmonės, bet ir geri Prūsijos karaliaus valdiniai. Gal jie dar ir nebuvo spėję pamiršti kryžiuočių niekšybių, bet, ko gera, jau įtikėję atėjūnų didvyriais ir kankiniais. Vyskupas Kristijonas buvo vienas jų, raginęs tolimuosius Donelaičio protėvius romiai plaukti į svetimųjų užtrauktus vergijos tinklus.”3 Toks Kuzmicko stilius – pakelto balso, truputį barokinis. Bet kartais ir ramesnis, labiau konstatuojamasis, tik visada su patriotine lietuviškumo šaknimi: „Taigi K. Donelaitis gimė istorinėje Nadruvos teritorijoje, kur nuo neatmenamų laikų gyveno lietuvių tautos žmonės, o jo tėvai ir protėviai buvo lietuviai, nuo XVI a. pagal tradiciją vadinęsi prūsais”4; Karaliaučiaus universitete Donelaitis imatrikuliuotas kaip prūsas (Borussus).Baltiškoms, lietuvių tebegyvenamoms vietoms Donelaitis parenka vokiškus vardus, didžiuojasi, kad jie priimti: Ekertsbergas prie Romintės girios. Bet tokia buvo istorija, jos nereikia nei gerinti, nei bloginti.
Dienoraštyje Vincas Kuzmickas rašė: „Kiekviena tauta susideda ne tik iš gyvųjų, kiek iš mirusiųjų – lieka jų gyvos idėjos ir darbai. Tos idėjos negaivinamos pradeda blėsti ir galutinai užgęsta.”5 Tą matome ir Kristijono Donelaičio likime; idėjų ir darbų nesugebame išlaikyti jų prigimtinės gyvybės lygmenyje.
1743 metų rudenį K. Donelaitis įšventintas kunigu (šiemet nuo šios datos suėjo 270 metai) į Tolminkiemį atvyko tų pačių metų lapkričio pabaigoje. Tai svarbi sukaktis – sena baltiška vietovė, gražaus dvikamienio asmenvardžio (Tolmino kiemas; Tolminas ar Tolminas, tolio, tolimo ir mintijimo, minties kad ir asociatyviniai saitai, gal ir išminties kaip toliaregystės), yra susieta su kūrybingu asmeniu, statančiu, sodinančiu, rašančiu. Tai lietuviška, netgi archetipiška: įsikurti vietoje, ja rūpintis, puoselėti. Po 30 kunigystės metų Tolminkiemyje Donelaitis imasi peržiūrėti įrašus krikšto knygoje, lyg pažymi laiko ribas, dėkingas, nustebęs: „Anno 1773 lapkričio 30 d. aš tai perskaičiau ir stebėjausi, kaip Dievas vedė mane. Mano įpėdini, atsimink mane!”6 Kodėl Donelaitis taip dažnai minėjo įpėdinį, kodėl jam tai buvo svarbu, kad, nors neturi vaikų, turėtų įpėdinių ir kad jie vykdytų jo paliktą valią, atsimintų ir jį patį? Ar tai tik tikėjimo įpėdinystė, ar ir kultūrinė? Ar viena ir kita, kultūrinę, tad ir lietuvių kalbos įpėdinystę, nujaučiant ir iš to, kas mąstoma, kalbama ir rašoma lietuviškai, suvokiant ir reformuotos krikščionybės dėmesį prigimtai žmonių kalbai. Be abejonės, Donelaičio pažiūras apibrėžia liuteronų kunigo padėtis, pareigos, bet ir išskirtinės, su žmogišku kuklumu susijusios laikysenos: „Mano įpėdinis, jeigu jis krikščionis ir dėkingas žmogus, man padėkos. Bet jeigu jis nekrikščionis ir, be to, dar nedėkingas, tai aš vis dėlto pasielgiau kaip krikščionis ir žmonių draugas. Aš netrokštu padėkos, nes ji man po žeme nebereikalinga.”7 Donelaičio įpėdinystė šiais žodžiais išplečiama; kartu ir ryškus pietistinis įspaudas – darau iš pareigos, kurią jaučiu kaip savo paties moralius įsipareigojimus, o ne dėl ko nors kito, padėkos netrokštu, nesu jos reikalingas.
Kristijonas Donelaitis buvo dvikalbis; ir pamokslus sakė lietuviškai ir vokiškai. Tą turime gerai suvokti. Jo lietuviškoji kalba buvo tarsi įsupta vokiečių. Jam pačiam svarbu save patikrinti ir lyg patikinti: „Aš dažnai lietuviškai ortografiniu atžvilgiu rašiau prastai, nes nekreipdavau dėmesio. Bet kalbėjau gerai”, – pastaba 1758 metais. Ar galima nujausti, kad potekstėje slypi mintis, jog lietuvių kalba kaip rašto kalba neturi ateities, nebūtina į ortografiją kreipti dėmesio. Ir išlyga: „Bet kalbėjau gerai.” Lietuvių kalba – labiau kalbamoji, šnekamoji, pamokslinė. Bet metų laikų giesmes gražiai perrašo gerame, tame pat krašte gaminamame popieriuje. Ar galvoja apie jų reikšmę? Sunku pasakyti.
Ir Tolminkiemio bažnyčios krikšto knygos įrašai iškalbingai rodo lietuvių kalbos vietą. Gražioji citata, kurios pirmoji pusė tokia svarbi buvo ir Justinui Marcinkevičiui, rašant poemą „Donelaitis”, gal dar tik ir pradedant apie ją mąstyti. Kreipiamasi į įpėdinį: „Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. Aš turėjau precentorių Tortilovijų, iš kurio juokdavosi, kai jis sakydavo pamokslus” (1749 bažnytiniai metai Tolminkiemyje). Mokėti lietuviškai pastoriui reikia todėl, kad galėtų tinkamai vadovauti lietuvių parapijai, tinkamai sakyti pamokslus, kad niekas nesijuoktų ir kad nebūtų pakenkta tikėjimui.
Paradoksas – didysis žmogaus likimo palydovas. Vincas Kuzmickas savo studiją apie Donelaitį pradėjo nuo įrašo apie sodą, kur daug laiko praleidžiąs skiepydamas, akiuodamas, sodindamas ir mąstydamas: dandum quandoquidem etiam posteritati aliquid est (reikia ką nors palikti ainiams), ir klausė – savęs ir kitų, taipgi ir mūsų: „Negi iš tiesų K. Donelaitis palikuonių atmintyje ketino išlikti ne poetine kūryba, o versmėtoje klebonijos atšlaitėje užsodintu sodu?!”8
Į ką visa tai kreipia? Kad Donelaičio tekstai, virtę „Metais”, iš tiesų yra susieti su vis siaurėjančia lietuvių kalba, skirti tiems, kurie supranta lietuviškai ir niekaip kitaip, bet kad tas skyrimas yra išsiplėtęs pats iš savęs, iš nepaprasto lietuvių kalbos gyvybingumo, tarsi išjudinto kūrybos galios, kurios pats poetas tikriausiai neįvertino.
Donelaičio aiškumas, tikrai – lyg apšviestas Apšvietos laiko, Karaliaučiaus universiteto, Imanuelio Kanto, tokio pat sėslaus, kaip ir „Metų” autorius. Bet paslapčių daug – nėra didelio kūrėjo, neturinčio paslapties. Viena iš mįslių – Donelaitis yra kreipęsis į skaitytoją, į savo skaitytoją. 1766 m. liepos 21 dieną jis prisiminė, kada pradėjęs eiti savo pareigas naujojoje bažnyčioje, kurios pašventinimo išlaidas jam pačiam tekę apmokėti. Tą pačią dieną vienoje tarnybinių knygų Donelaitis įrašė tokią pastabą: „Mano mielas skaitytojau (Mein lieber Leser…), pažiūrėk, kai aš jau seniai būsiu miręs, raižinį užpakalinėje pozityvo dalyje į altoriaus pusę: ten rasi mėlyną skydelį, kurį aš pats užrašiau. Vale. Tolminkiemis, 1766 m. liepos 21 d.”9 Įrašą aptiko F. O. Tecneris. Pozityvas – nedideli kambariniai vargonai, kuriais tikriausiai ir pats grodavo. Bet „melsvojo skydelio paslaptis ištirpo Kristijono statydintoje bažnyčioje minoriškai tebeaidint poeto įrengtiems vargonams ir protestantiškam choralui”10. Bet kreipinys į skaitytoją liko. Galbūt tai mes, tiksliau – ir mes, atsiverčiantys „Metus” kaip lietuvių kalbos, savitojo krašto Knygą.
Kristijono Donelaičio „Metai” yra lietuvių ir jų kalbos išnykimo dramos generalinė repeticija. Dar plasta krašto, jo gamtos, jos kalbos gyvybė, bet jau ne Tolmino kiemas, jau tik Vyžlaukis, kad ir kokios garbingos būtų vyžos, kad ir koks kilnus būtų neišvargstamas vargas, bet gęsta lietuviško to krašto, tų žmonių saulė.
Ir iškyla galia, galinti tai pasakyti.
Supraskime ir tai.
Nors to ir neįmanoma paaiškinti.
1 Lietuvių literatūros kritika, 1547–1917. – Vilnius: Vaga, 1971, p. 78.
2 Žvinklevičienė I. Žodyje užgesusi širdis. –Vilnius: Saulės vėjas, 1997, p. 113.
3 Kuzmickas V. Kristijonas Donelaitis. – Vilnius: Vaga, 1983, p. 34.
4 Ibid., p. 30.
5 Žvinklevičienė I. op.cit., p. 118.
6 Donelaitis K. Raštai. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 533.
7 Ibid., p. 426.
8 Kuzmickas V. op.cit., p. 3–4.
9 Donelaitis K. op.cit., p. 594.
10 Kuzmickas V. op.cit., p. 219.
