Diplomatija, valstybės iždas ir tėvynės ilgesys. Pokalbis su Ramune ŠMIGELSKYTE-STUKIENE apie Mykolą Kleopą Oginskį

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Aktyvios jungtys
AUTORIUS: Alvydas Valenta
DATA: 2014-06

Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) vardas daugeliui lietuvių pirmiausia siejasi su garsiuoju polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Po šimtmečio – Rietavas, kito giminės atstovo, Bogdano Oginskio, įsteigta muzikos mokykla, Čiurlionis… Taip, visa tai buvo, bet buvo ir gerokai daugiau! Apie tą „daugiau“ kalbamės su istorike, humanitarinių mokslų daktare RAMUNE ŠMIGELSKYTE-STUKIENE, visai neseniai išleidusia knygą „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla).

Pradėkime nuo paprasčiausio klausimo: kodėl ir kaip apskritai M. K. Oginskis atsirado jūsų gyvenime?

M. K. Oginskis buvo XVIII a. 2-osios pusės politinis veikėjas, garsios, įtakingos giminės, vaidinusios to meto valstybės gyvenime svarbų vaidmenį, atstovas. Ši giminė jau nuo XVIII a. pradžios buvo įsitvirtinusi valdančiajame jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – elite. Mykolas Kleopas gimė toje giminės atšakoje, kuri jau buvo praradusi kunigaikščių statusą, bet artimai giminiavosi su kunigaikštiška Oginskių giminės šaka. Didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis buvo tolimas Mykolo Kleopo giminaitis ir šį kurį laiką globojo. Pats jaunasis grafas Oginskis buvo tipiškas to meto atstovas ir darė tipišką savo luomui karjerą. Esu XVIII a. 2-osios pusės politinės istorijos tyrinėtoja, todėl šią pavardę užtikdavau labai dažnai – tiek tyrinėdama Ketverių metų seimo darbą ar Lietuvos iždo istoriją, tiek tuometinio diplomatinio korpuso sąrašuose, tiek ir kitais atvejais. M. K. Oginskio parašas figūruoja daugelyje to meto dokumentų. Kitaip sakant, M. K. Oginskis buvo neatskiriama to meto politinio kraštovaizdžio dalis. Prieš gerą dešimtmetį Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus, ir ypač jo vadovas Vytas Rutkauskas, ėmėsi garsinti tiek dvaro praeitį, tiek ir pačios Oginskių giminės istoriją. Kreipėsi į mane kaip į to laikotarpio tyrinėtoją. „Taip, – sakau. – Aš Oginskį žinau iš kitų istorinių šaltinių. Man tai įdomu”… Taip viskas ir prasidėjo. Negaliu sakyti, kad prie knygos apie M. K. Oginskį sistemingai dirbau dešimt metų, tačiau prie jos nuolat grįždavau. Veikla buvo įvairiapusė. Su muziejumi organizavome kasmetes tarptautines mokslines konferencijas, skirtas Oginskių giminės istorijai ir paveldui. Pavyko sutelkti kolegas, dirbančius įvairiose srityse.

Jau knygos pavadinimas signalizuoja (tą esate sakiusi ir pati), kad M. K. Oginskis jus labiau domino kaip politikas ir diplomatas?

Oginskis su žmona Lasocka Hagoje 1790 m.

Apvilsiu skaitytojus, kurie mano knygoje ieškos muzikos – jos ten neras. Neras dėl kelių priežasčių: pirmiausia muziką palieku šios srities specialistams. Juo labiau kad apie muzikinę M. K. Oginskio kūrybą jau parašytas ne vienas darbas. Paminėti galima kad ir tokius autorius kaip lenkų kilmės rusų muzikologą Igorį Belzą ar M. K. Oginskio provaikaitį Andžejų Zaluskį. Antra priežastis – muzika buvo tik viena iš daugelio šio žmogaus įvairiapusės veiklos sričių. Kaip politikas, diplomatas, ministras iki šiol jis buvo visiškai nepažįstamas. Maniau, kad reikia kalbėti, rašyti apie tai. Akstinas atsirasti knygai tokiai, kokia yra, buvo Vilniuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve, aptikta Oginskio byla su jam išduotais įvairių valstybių pasais. Tuomet kilo idėja paskelbti mokslinę publikaciją, parodyti, koks buvo XVIII pabaigos pasas, kaip jis keitėsi, ką reiškė to meto gyvenime. Publikacijai reikėjo tyrinėjimų, komentarų, taip pamažu ji išaugo į didesnę studiją. Pagaliau paties Oginskio biografija: pasai tiesiogiai susiję su jo diplomatine veikla. Pradėjau rinkti medžiagą. Norėjau parašyti knygą, kurioje atsispindėtų visas M. K. Oginskio gyvenimas nuo gimimo iki mirties (1765–1833), bet greitai supratau, kad to padaryti be archyvų, esančių Maskvoje ir ypač Florencijoje, kur M. K. Oginskis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, neįmanoma. Tų archyvų negalėjau ištyrinėti dėl kelių priežasčių – finansavimo nebuvimo bei laiko stokos. Teko apsiriboti tik Lietuvoje ir Lenkijoje esančiais archyvais. Todėl knygoje nagrinėju tik pirmąjį M. K. Oginskio gyvenimo laikotarpį – iki emigracijos 1794 metų pabaigoje. Neprarandu vilties patyrinėti ir antrąją Oginskio gyvenimo pusę ir parašyti jo emigracijos istoriją. Knyga sudaryta iš dviejų dalių: 1-ojoje dalyje nagrinėju M. K. Oginskio, kaip politiko, valstybės veikėjo, diplomato, įgaliotojo atstovo Nyderlanduose, paskutinio Lietuvos valstybės iždininko, veiklą; 2-oji dalis – minėta pasų kolekcija. Joje skelbiami 22 įvairių valstybių išduoti kelionės dokumentai. Ne visi jie priklauso pačiam M. K. Oginskiui, keletas išduota žmonai Marijai, sūnui Irenėjui, bet visi susiję su jo gyvenimu, politine veikla. Visi yra iškalbingi kaip to meto dokumentai. Knygoje spausdinamos pasų faksimilės, pasų vertimai iš lenkų, lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbų, komentarai. Stengiausi identifikuoti kiekvieną pase parašą padėjusį asmenį, nesvarbu, kas tai būtų – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Rusijos ambasadorius, ar paprastas Prūsijos karalystės policijos valdininkas. Prūsijos pareigūnų sąrašai yra tvarkingai išlikę, juos galima patikrinti, o dabar nemaža jų dalis jau suskaitmeninta ir publikuojama internete. Taigi galima nesunkiai nustatyti, koks muitinės valdininkas padėjo savo parašą Oginskiui ar jo žmonai Marijai per Berlyną, Karaliaučių, Klaipėdą grįžtant iš Paryžiaus į Lietuvą.

Esate minėjusi, kad paso istorija kartu yra ir asmenybės įdokumentinimo istorija. Ką turite galvoje tai sakydama?

Buvo laikotarpis, kai kelionės dokumente – pase – užtekdavo tik asmens įvardijimo ir atsakingo valdininko parašo. Vėliau matome, kad atsiranda registrų knygos, kiekvienas pasas įrašomas į tokią knygą, kiekvienas gauna savo numerį. Niekur iškelti kojos be dokumento, patvirtinančio tapatybę, nebuvo galima. Tiksliau – buvo galima, tačiau tai labai nesaugu. Bet koks kariuomenės atstovas ar policija, žandarmerija, valdovo apsauga galėjo tave sulaikyti ir patikrinti, kas esi. Dokumentas buvo tam tikras saugos raštas. Įdomu tai, kad net tada, kai baudžiauninkas vykdavo į miestą ką nors parduoti, ponas jam išrašydavo kelionės dokumentą: vardas, pavardė, iš kokio dvaro, kokiu tikslu vyksta į miestą. Sudėtingėjant biurokratiniam valstybės aparatui, sudėtingėjo ir pasų išdavimo tvarka. XVIII a. išvykdamas į užsienį Lietuvos ar Lenkijos pareigūnas turėjo gauti Seimo leidimą. Seimo nutarimai buvo tvarkingai fiksuojami, todėl dabar galime matyti, kas, kur, kada, dėl kokių priežasčių vyko. Pastebėjau, kad išvykimų pagausėdavo sunkiais valstybei laikotarpiais. Tada paprastai pablogėdavo Seimo narių, valstybės tarnautojų sveikata ir reikėdavo vykti į užsienį gydytis. M. K. Oginskis net sunkiausiais valstybei laikotarpiais „sveikata nesiskundė”, todėl beveik visi knygoje publikuojami pasai susiję su jo politine ir diplomatine veikla.

Ar galėtume sakyti, kad M. K. Oginskis buvo didelis nenuorama?

Mykolas Kleopas savo politinę karjerą pradėjo 21-erių kaip Seimo narys, išrinktas nuo Trakų vaivadijos 1786 metais. 25-erių tapo ambasadoriumi Nyderlanduose. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje vyko į Briuselį, Amsterdamą, Londoną, vėliau – asmeniniais reikalais keliavo į Rusiją. Po įtemptų Rusijos karinės agresijos ir antrojo padalijimo metų ir dalyvavimo 1794 m. sukilime, – emigravo. Apsigyveno Italijoje, grįžo, vėl emigravo. Sąjungininkų prieš Rusijos agresiją ieškojo Konstantinopolyje. Pirmosios emigracijos metu gyveno Paryžiuje, Berlyne. Mykolas Kleopas buvo veiklos žmogus. Būdamas Abiejų Tautų Respublikos ir karaliaus pasiuntiniu bei įgaliotuoju ministru Nyderlanduose, išrūpino daugiau nei 2 mln. dukatų paskolą valstybei. Dar beveik milijono dukatų vertės kreditą paėmė Amsterdamo banke asmeniškai. Už šias lėšas modernizavo manufaktūras, vystė verslą, prekybą. Kalbant šių dienų terminais, galėtume sakyti, kad tai buvo didikas verslininkas. Daug keliauti vertė tarnyba, gyvenimo būdas ir, svarbiausia, politinė situacija valstybėje. 1822 m. galutinai apsigyveno Florencijoje. Čia 1833 m. ir mirė. Kaip knygos pristatymo metu pastebėjo vienas istorikas, tai buvo labai šiuolaikiška asmenybė tiek savo gyvenimo būdu, tiek pažiūromis. Emigrantas be tėvynės, kuriai tarnavo nuo jaunystės, bet kartu Europos kultūros žmogus, kompozitorius, aristokratas, neteikiantis ypatingos reikšmės luomams, titulams, privilegijoms.

M. K. Oginskis, kaip savo knygoje rašote, aktyviai dalyvavo T. Kosciuškos sukilime, pats vedė dalinius prieš rusų kariuomenę. Nepaisant to, amžininkai jam vis tiek metė kaltinimus kolaboravimu su rusų valdžia. Kodėl?

M. K. Oginskis

Visi, gyvenantys permainų laikotarpiu, turi pasirinkti. Klausimas, kaip mes vertinsime vieną ar kitą pasirinkimą. Pats M. K. Oginskis visada deklaravo, kad jis nori vien tarnauti tėvynei. Jis ne tik palaikė Gegužės 3-osios konstituciją, bet ir pasisakė už politinių teisių suteikimą miestiečiams, pats įsirašė į Vilniaus miestiečius. Privilegijuoto luomo atstovas savanoriškai atsisakė luomo teikiamų privilegijų, pats sėdo ant žirgo ir vedė sukilėlius prieš rusų pajėgas! Savo turtus užrašė kariuomenės reikmėms. Problema, vertusia nusilenkti Rusijos reikalavimams, tapo turtas, kurio dalis tuo metu buvo užsienio valstybės – Rusijos – teritorijoje. Dabartiniais terminais kalbant, turime dvigubos pilietybės problemą. Taikos sąlygomis viskas gerai, bet kai dvi valstybės konfliktuoja, tada nusistovėjusi tvarka suyra, be karinių, prasideda ir politiniai žaidimai. Dalis M. K. Oginskio dvarų buvo dabartinės Baltarusijos (Baltosios Rusios) teritorijoje, kurią po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1772 m.) prisijungė Rusija. Kaip šių žemių savininkas, M. K. Oginskis turėjo būti lojalus Rusijos imperijai. Kitu atveju jis būtų netekęs turto. Kai jis pradėjo veikti prieš Rusiją, imperatorė Jekaterina II pareikalavo, kad M. K. Oginskis atvyktų ir asmeniškai prisiektų Rusijos imperijai, priešingu atveju jo turtas būtų nusavinamas. Buvo ieškoma diplomatinio sprendimo kelio, kad M. K. Oginskiui nereikėtų pačiam vykti ir prisiekti svetimos valstybės valdžiai, bet Rusija nenusileido. 1791 m. M. K. Oginskis vyko į Baltąją Rusią, kad čia, kaip valdinys, prisiektų ištikimybę vietos administracijai, o per ją – ir Rusijos imperijai. Savo išvykimą jis suderino su visomis valstybės institucijomis – Seimu, karaliumi. Grįžęs perspėjo Seimą apie telkiamą prie sienos Rusijos kariuomenę. Vertindami šį M. K. Oginskio žingsnį turėkime galvoje, kad kalbama apie keliolikos milijonų vertės turtą. Statusą valstybėje galima buvo išlaikyti tik turint turtą. Taip, kilmės iš tavęs niekas negalėjo atimti, bet netekus turto, netenkama ir statuso, įtakos. Vėliau atsiminimuose M. K. Oginskis parašys, kad tas turtas jam tapo našta. Iš tiesų – našta, vertusia jį eiti į kompromisus.

Tai buvo pirmasis nusilenkimas Rusijai, bet ne vienintelis?

Pats M. K. Oginskis turbūt manė, kad priesaika jį išgelbės nuo kitų kompromisų, bet, kaip parodė gyvenimas, neišgelbėjo. Rusija norėjo, kad įtakingas diplomatas aktyviai įsijungtų į jos rėmėjų gretas. Po Gegužės 3-osios, kaip daugelis patriotų, M. K. Oginskis emigravo, stengėsi nedalyvauti politinėje veikloje. Už tokį pasirinkimą jo nekilnojamas turtas tiek Lietuvoje, tiek ir Baltojoje Rusioje buvo sekvestruotas. M. K. Oginskis liko be pragyvenimo išteklių. Prisiminkime ir tai, kad didelė finansinė našta buvo Amsterdamo banke paimta milijono dukatų paskola verslui plėtoti. Dalis politinio elito svarsto, ką daryti toliau. Karalius bando visais įmanomais būdais išsaugoti valstybę. Prisiekia prorusiškai Targovicos konfederacijai. Bandoma kurti valstybės modelį kaip Rusijos protektoratą. Tik po karaliaus Stanislovo Augusto perėjimo į konfederatų pusę, M. K. Oginskis grįžta į tėvynę ir prisiekia prorusiškai konfederacijai. Jam siūloma užimti valstybės iždininko postą. Po ilgų dvejonių Oginskis pasiūlymą priima. Toks pasirinkimas veda į naujus kompromisus – priverstas dėti savo parašą ant antrojo padalijimo sutarties. Tiesa, būtina pažymėti, kad 1793 m. Gardino seime M. K. Oginskis bandė kartu su Lenkijos iždininku Frederiku Mošinskiu (Fryderyk Moszyński) parengti valstybę tolesnėms reformoms. Laikotarpis buvo be galo sudėtingas. Apie jį galima kalbėti labai daug, atskiras asmenybes ir jų atliktus ar neatliktus darbus vertinti įvairiai, bet nereikėtų išleisti iš akių fakto, kad prorusiškai konfederacijai prisiekė pats Lenkijos ir Lietuvos valdovas, kad buvo laviruojama, sutinkama paaukoti dalį valstybės siekiant išvengti visiško jos sunaikinimo.

M. K. Oginskis nebuvo Rusijos draugas, bet niekada prieš ją atvirai neveikė. Kodėl tada reikėjo emigruoti?

Nesutikčiau, kad M. K. Oginskis niekada atvirai neveikė prieš Rusiją. Prisiminkime 220-ies metų senumo įvykius – 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą. Vilniuje sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio mėn. M. K. Oginskis, kaip minėjau, aktyviai įsijungė į sukilimo veiklą, pats vedė sukilėlius prieš rusų kariuomenę. Pikti liežuviai čia būtinai pasakys, kad į sukilimą jis atėjo tik todėl, kad buvo pagautas pasienyje bėgant iš Lietuvos. Kas meluoja, dabar nustatyti neįmanoma. Pirmosiomis sukilimo dienomis M. K. Oginskis iš tiesų nebuvo apsisprendęs. Pagal savo pasaulėžiūrą jis buvo už sukilimą, pagal užimamas pareigas – jis neturėjo jame būti. Dėl bandymo pabėgti iš šalies 1794 m. balandį (reikia pažymėti, kad M. K. Oginskis buvo gavęs sukilėlių vadovybės leidimą išvežti savo žmoną į užsienį, tačiau vyko ne tuo maršrutu, koks buvo numatytas kelionės dokumentuose) sugautam pasienyje „išdavikui” Oginskiui Gardine buvo net pastatytos kartuvės. Nei jis buvo teisiamas, nei pakartas! Įdomu tai, kad jį sulaiko ir apkaltina buvęs muitinės tarnautojas Hušča (Huszcza). Kaip pats M. K. Oginskis savo atsiminimuose rašo, tasai Hušča ne visai stropiai ėjęs savo pareigas, kai Oginskis vadovavęs Lietuvos muitinių patikrinimui 1788-aisiais. Taigi galėję būti sąskaitų suvedinėjimo. Toje istorijoje dar daug ko nežinome, bet manau, kad tarp M. K. Oginskio ir sukilėlių būta tam tikrų susitarimų. Antai tarp išlikusių pasų yra ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado generolo Mykolo Vielhorskio 1794 m. birželio 28 d. išduotas pasas Oginskio kelionei į Vieną, nors apie tokią kelionę kiti šaltiniai nieko nekalba.
Po sukilimo numalšinimo kelio atgal M. K. Oginskiui nebuvo. Politinė šio žmogaus istorija ir baigiasi sukilimo užgniaužimu ir paties M. K. Oginskio emigracija. Negaliu kalbėti apie tolesnius įvykius be paties M. K. Oginskio archyvo. Knygoje itališkumo temos neplėtoju.

Ir vis dėlto, kiek šį žmogų „pažįstate”, kiek esate įsigilinusi į jo gyvenimą, kodėl Italija? Kodėl muzika?

Italiją emigrantai renkasi todėl, kad joje sudaromos sąlygos ten gyventi ir veikti. Emigrantams ypač palanki Venecijos respublika. Italijoje didelę įtaką turi Prancūzija. Kaip valstybė ji nusiteikusi prieš Rusiją. Venecijoje telkėsi daug lenkų politinių emigrantų. Čia nuolat bręsta valstybės atkūrimo planai. M. K. Oginskis nuo seno turi ryšius diplomatiniame korpuse. Dar daugiau, jis pats yra Europos lygio diplomatas, turintis tokiam darbui reikiamą kvalifikaciją. Tai buvo aktyvios veiklos metai ieškant sąlygų atkurti Abiejų Tautų Respubliką. 1796 m. pradžioje M. K. Oginskis vyksta į Konstantinopolį. Ieško sąjungininkų tarp turkų. Atgal į Rusijos imperiją jis grįžta tik 1802 m., kai pasikeičia politinė situacija ir Aleksandras I paskelbia amnestiją. Žlugus bet kokioms viltims atkurti prarastą valstybingumą, 1822 m. vėl grįžta į Italiją, tik šįsyk jau į Florenciją. Florencija pasirenkama dėl kultūros ir dėl klimato. M. K. Oginskis turi rimtų sveikatos problemų, todėl drėgnas Venecijos klimatas jam netinka. Čia domisi teatru, muzika. Yra vienas iškalbingas faktas, akivaizdžiai rodantis, kokį vaidmenį apskritai M. K. Oginskio gyvenime vaidino Italija. Teko surasti jo tėvo, Andriaus Oginskio, bibliotekos knygų katalogą. Suskaičiavau, kiek jame yra senovės Romos, Italijos istorijos ir kultūros knygų nekalbant jau apie klasikinius veikalus. Daug! Turėjo net atskirų Italijos miestų istorijas. Italijos kultūra Mykolą Kleopą lydėjo nuo pat vaikystės. Jis pats laisvai kalbėjo itališkai Toskanos dialektu.

Lietuviškai yra išleisti M. K. Oginskio prisiminimai. Matyt, teko juos ne tik vartyti, bet ir skaityti. Ką galėtumėte pasakyti, tiems, kas jų neskaitė?

Gyvendamas Italijoje, Florencijoje, M. K. Oginskis parašė keturis atsiminimų tomus. 2007–2010 m. jie išleisti lietuviškai. Pilnas pavadinimas – „Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos”. Atsiminimuose yra asmeninių dalykų, bet daugiausia medžiaga, susijusi su Abiejų Tautų Respublikos, knygoje įvardijamos Lenkija, reikalai. Sudėta daug jo paties turėtų dokumentų, randame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektus. Rašo ir apie įvykius, kuriuose pats nedalyvavo ir apie kuriuos jam pasakojo kiti. Atsiminimai sutikti nevienareikšmiškai. Vienas aspektas – politinis. Pirmiausia tuos memuarus priešiškai sutiko Sankt Peterburgo dvaras, kadangi Rusijos politika iki Aleksandro I atėjimo į sostą juose vertinama neigiamai. Buvęs asmeninis M. K. Oginskio sekretorius Hagos laikotarpiu Matas Nelubovičius Tukalskis (Mateusz Nielubowicz Tukalski), mirus Oginskiui, periodinėje spaudoje paskelbė Oginskio memuarų „paneigimą”, tvirtindamas, kad Oginskis atsiminimuose apsimelavo. Tukalskio „paneigimo” moto galėtų būti maždaug toks: „Aš buvau ir mačiau, kad buvo ne taip…” Pateikiama daugybė smulkmenų, turėjusių įrodyti M. K. Oginskio savanaudiškumą, rūpinimąsi vien asmenine gerove ir t. t. Atkreipsiu dėmesį tik į vieną aplinkybę: M. Nelubovičius Tukalskis buvo kito statuso nei Oginskis. Pavyzdžiui, M. K. Oginskis visada daug dėmesio skyrė įvaizdžio kūrimui, reprezentacijai. Vykdamas derybų pas Amsterdamo bankininkus ar į oficialius priėmimus, jis visada sėsdavo į šešiais arkliais traukiamą karietą. Sekretoriui visa tai atrodydavo kaip nereikalingas pinigų švaistymas. Iškalbinga ir dar viena aplinkybė: M. Nelubovičius Tukalskis paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais buvo Lietuvos iždo tarnautojas, 1794 m. balandį Gardine Rusijos karininkams atrakinęs Valstybės iždo skrynią. Manau, pagrįstai galime kelti prielaidą: garsiai kalbama apie kitų nuodėmes, kad geriau paslėptum savas. Bandžiau sutikrinti tai, ką savo atsiminimuose mini M. K. Oginskis, ir tai, ką sako archyviniai šaltiniai. Galiu tvirtinti, kad M. K. Oginskis savo atsiminimus rašė remdamasis turimais dokumentais, o tų dalykų, kurių nenorėjo pasakoti, tų ir nepasakojo. Jo atsiminimai yra dokumentuoti.

250-ąsias M. K. Oginskio gimimo metines UNESCO įtraukė į 2015 m. minėtinų datų sąrašą. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

UNESCO nemini politinių įvykių. M. K. Oginskis mums paliko daugybę muzikos kūrinių: kūrė operas, polonezus, mazurkas. Pagal savo kilmę jis buvo didikas, kurio gyvenimo misija turėjo būti darbas valstybės tarnyboje. Muziku būti tiesiog negalėjo. Jeigu būtų gimęs ne grafu, tikrai būtų įėjęs į Europos muzikos istoriją. M. K. Oginskis klausomas ir žinomas Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Jo kūryba vienija kelių valstybių žmones. Tai yra bendras paveldas. Visa tai turėdami galvoje šių valstybių kultūrininkai kreipėsi į UNESCO, kad 250-osios jo gimimo metinės būtų įtrauktos į minėtinų datų sąrašą. Tiesa, skeptikai jau prieš dešimt metų man sakė: ką jūs su tuo Oginskiu sumanėte? Nieko jis nepadarė, kad reikėtų šitaip garbinti! Aišku, tai ne Mocartas ir ne Šopenas. Bet daug jo kūrinių mes dar nežinome, daugelis dar guli archyvuose. Muzikologai kalba apie jo įtaką kitiems kompozitoriams. Nereikėtų išleisti iš akiračio ir jo parašytos knygos „Laiškai apie muziką”. Apskritai apie M. K. Oginskį dar daug ko nežinome. Patys italai sutiko, kad jo palaikai iš šalia namų esančios bažnyčios kapinių būtų perkelti į Švento kryžiaus katedrą šalia žymiausių Florencijos žmonių. Galime retoriškai klausti: už ką, už kokius nuopelnus? Galbūt 2015-ieji, kai minėsime 250-ąsias M. K. Oginskio gimimo metines, padės atsakyti ir į šį klausimą, atskleisti daugiau „itališkojo” laikotarpio detalių.

Kalbėjosi Alvydas Valenta